Žavėjo spektakliai suaugusiems

Iš Šiaulių kilusi mergina prisipažįsta, kad paauglystėje Valstybiniame Šiaulių dramos teatre lankydavosi ne taip jau dažnai, o ir ne savo amžiui skirtuose spektakliuose. Labiau ją domino tie, į kuriuos eidavo drauge su tėvais.

„Ten išgirsdavau brandesnių minčių, pajusdavau gilesnį turinį. Nebūtinai viską juose suprasdavau, bet žiūrėti suaugusiųjų spektaklius man būdavo kur kas įdomiau, – prisipažįsta ji ir priduria, kad apskritai labiau mėgo bendrauti su gerokai už save vyresniais žmonėmis. – Iš jų galėjau pasisemti tiek daug išminties.“

Jei giminėje ieškotume meniškų šaknų, tai didžiausia menininke turbūt reikėtų vadinti Dominykos močiutę, kuri yra audėja. Nors dabar močiutė dažniausiai audžia takus arba rankšluosčius, per gyvenimą yra sukaupusi nemažą rinkinį išaustų lovatiesių, staltiesių, užuolaidų.

„Daugiau jokių baltų varnų ar juodų avių tarp savo giminaičių lyg ir neturiu“, – juokiasi Vytauto Didžiojo universitete (VDU) teatro ir kino vaidybos studijas pasirinkusi D. Budinavičiūtė.

Galėtų labai romantiškai deklaruoti, kad jau nuo mažų dienų jautė pulsuojančią teatro gyslą, tačiau susilaiko. Sako, kad per pastaruosius darbo KVLT metus šį tą suprato. Ką?

„Svarbesnis už norą vaidinti man visada buvo kitų dėmesys. Anksčiau maniau, kad būdama su savo draugais negaliu iki galo atsiskleisti, lyg kažko droviuosi. Todėl scena atrodė ideali vieta, kur galėsiu užsidėti kaukę ir pavirsti kažkuo kitu“, – prisipažįsta aktorė ir greitai pasiteisina, kad dėmesio troškimas – ne egocentrizmas, bet noras dalytis, kurti, būti su žmonėmis.

Gastrolės: tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Imaginale 2023“ (Manheimas, Vokietija) D. Budinavičiūtei teko vaidinti anglų kalba./ D. Budinavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Lėlės ne tik vaikams

Lietuvoje dar gajus stereotipas, kad lėlių teatras skirtas tik mažiesiems žiūrovams. Tačiau pasaulinė praktika kalba ką kita. Anot Dominykos, jau ir Lietuvos lėlių teatrai į savo publiką bando integruoti vyresnius žiūrovus, bet tam reikia laiko. Mat scenos kūrinių, skirtų suaugusiesiems, labai daug, o lėlių teatras tarp jų yra vienintelis, kuris teikia nuolatinę kūrybą vaikams.

„Štai kodėl vadinu jį specifine vieta, kuri profesiniu požiūriu tinka ne visiems. Ar tinka man? Dar nežinau. Esu jauna, tad leidžiu sau svajoti ir mąstyti apie įvairias perspektyvas. Tačiau kol kas tai yra mano vieta, už kurią savo teatro vadovei jaučiuosi labai dėkinga“, – sako D. Budinavičiūtė.

Man visada gražu žiūrėti į savo kolegas, kurie lėle rūpinasi tarsi savo vaiku. Atsargiai paima, padeda, ieško jai pritinkančių judesių.

Kaip ji pateko į KVLT? Lėlių teatras vienam spektakliui ieškojo dainuojančios ir grojančios gitara aktorės. Kurso draugas rekomendavo. Paskui gavo vaidmenį dar ir dar viename spektaklyje. Taip pamažu įsiliejo į lėliukų kolektyvą.

Darbas čia, pasak Dominykos, labai naudingas bet kuriam aktoriui. Dramos spektaklyje visas dėmesys tenka jam vienam, o lėlių spektaklyje to neužtenka: juk rankose dažniausiai būna lėlė, kurią reikia valdyti, su kuria reikia dainuoti, šokti ar net groti. Kartais tenka keisti balsą ir kurti net kelis personažus iš karto.

„Čia išmoksti dirbti ir suktis kaip bitutė. Man visada gražu žiūrėti į savo kolegas, kurie lėle rūpinasi tarsi savo vaiku. Atsargiai paima, padeda, ieško jai pritinkančių judesių. Todėl labai džiaugiuosi, kai lėlės yra integruojamos ir į kitų teatrų spektaklius: juk dažnai jos gali kur kas daugiau nei žmonės. Jos moka skraidyti, šaudyti lazeriais, daryti trigubus salto“, – dalijasi savo nuomone KVLT aktorė.

Kaip žmonės orkestrai

Paklausta, ar lėlių teatro aktoriui reikia daug fizinės ištvermės, Dominyka linksi galva. Kaip juokauja jos kolegos, tai yra darbas nepatogioje pozicijoje. Lėlių teatre šiek tiek patogiau, jei esi žemas, mat aktoriai dažnai turi vaidinti pasilenkę.

„Mano ūgis 1,69 cm. Todėl aš dar nepatiriu tos kankynės, ką reiškia visą spektaklio laiką vaikščioti susilenkus“, – juokiasi ji.

Mergina atvirauja, kad premjeriniame spektaklyje „Slaptas lėlių gyvenimas“ gana sudėtinga vaidinti. Šiame spektaklyje aktoriai yra tarsi žmonės orkestrai: jie šoka, dainuoja su lėlėmis ir vaidina gyvai – t. y. juos mato žiūrovai.

Aktorė mini ir dar vieną lėlių teatro ypatumą – šešėlių teatrą. Spektaklyje „Nykstantys žmogeliukai“ lėlės nėra sunkios, bet jų be galo daug, o ir vaidyba šešėlinėmis lėlėmis gerokai skiriasi nuo vaidybos pirštininėmis. Nors Dominykai dar neteko vaidinti su šešėliais, bet iš kolegų pasakojimų supranta, kad toks teatras – išbandymas aktoriams.

Aktualu: D. Budinavičiūtės monospektaklis „Po vandeniu“ nagrinėja vienatvės ir vienišumo temą./ D. Stankevičiaus nuotr.

Filosofijos studijų neištvėrė

Aktoriaus profesija tiek ankstesniais, tiek ir šiais laikais išlieka viena populiariausių. Kasmet daug jaunų talentų papildo senbuvių gretas, tačiau darbo teatre gauna ne visi.

„Studijuodama universitete turėjau galimybę susipažinti su keliais lėlių teatro aktoriais, kurių dėka pradėjau vaikščioti į lėlių teatro spektaklius Kaune. Didžiulis džiaugsmas yra dabar drauge su jais būti vienoje scenoje“, – dalijasi Dominyka, po vaidybos bakalauro studijų dar sumąsčiusi, kad norėtų paragauti filosofijos magistro studijų Vilniaus universitete.

„Man visada patiko rašymas, tad pamaniau, kad čia galėsiu rašyti išsijuosusi, bet pasirodė per sunku. Mokslai prasidėjo nuo analitinės filosofijos, kuri man buvo absoliučiai nepažįstama. Ištvėriau tris mėnesius“, – pasakoja ji.

Balandžio 24-ąją atšventusi 27-ąjį savo gimtadienį Dominyka juokiasi, kad jos norai labai nekonkretūs. „Pūsdama žvakutes nesvajoju apie naują automobilį ar apie aukso puodą. Dažnai mano noras būna kažkokio tikslo siekimas, už kurio išsipildymą esu atsakinga aš pati“, – atvirauja jaunoji menininkė, palengva judanti savo tikslo link.

Darbe – maksimalistė

Kad judėjimo kryptis yra teisinga, išduoda faktai. Vasarį aktorė buvo nominuota kaip viena perspektyviausių Kauno menininkių. 2022 m. KVLT Mažojoje salėje įvyko jos monospektaklio jaunimui „Po vandeniu“ premjera. Spektaklis buvo atrinktas dalyvauti tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje „Imaginale 2023“ Manheime (Vokietija), kur aktorei teko vaidinti anglų kalba.

„Tai spektaklis apie vienatvę ir jos daugelį pusių, – atskleidžia autorė. – Jis kurtas remiantis mano asmeniniais išgyvenimais, gamtos ir gyvūnijos pasaulio stebėjimais, psichologų įžvalgomis, žymių ir nelabai žymių žmonių gyvenimo patirtimis.“

Praėjusiais metais D. Budinavičiūtė parašė pjesę ir sukūrė vaidmenį spektaklyje „Atsargiai! Skruzdėlyne – Kalėdos!“

„Visa bėda, kad esu iš tų maksimalisčių, kurioms niekada negana. Man visą laiką atrodo, kad dirbu per mažai, kad turėčiau save labiau paspausti… Sykį pasekiau savo draugų pavyzdžiu ir padariau tokią metinę refleksiją – t. y. susirašiau, ką per tuos metus nuveikiau. Tiesą sakant, rezultatas mane nustebino. Supratau, kad nuveikiau iš tiesų nemažai!“ – džiaugiasi ji.

Savivertės išbandymai

Paklausta, kaip pradėjo rašyti pjeses, Dominyka keliasi mintimis į Šiaulius, į mokyklos laikus, mat pirmąją savo pjesę ji parašė būdama 12-oje klasėje. Tuo metu būsimoji abiturientė skaitė daug prancūzų dramaturgo Molière’o ir anglų rašytojo Williamo Shakespeare’o veikalų.

„Paprašiau savo teatro mokytojos, kad leistų man parašyti ir surežisuoti pjesę. Surinkau dramos būrelio aktorius ir su jais pastatėme eiliuotą spektaklį tokiu šekspyriniu-moljeriniu stiliumi“, – dalijasi prisiminimais teatralės amplua tąkart prisimatavusi Dominyka.

D. Budinavičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Kodėl eiliuotai? Mat iki tol ji kūrė dainuojamąją poeziją: grodavo gitara ir pati dainuodavo.

Vėliau nutiko labai keistas dalykas: mergina įsikalbėjo, kad rašyti ji negali. Tad vėl kurti pradėjo tik studijų metais, kai per kūrybinio rašymo paskaitą gavo užduotį parašyti pjesę.

„Mielai ėmiausi šio darbo. Taip gimė pjesė „Duobė“ apie jauno žmogaus vidinį chaosą. Mane įkvėpė japonų rašytojas Shinichi Hoshi ir jo apsakymas „He-y, Come on Ou-t!“ (vert. „Ei, išlįsk!“). Kai dėstytoja recenzavo mūsų darbus, ji mane patikino, kad galiu rašyti. Buvau šokiruota: negi aš iš tiesų?!“ – džiaugėsi sulaukusi paskatinimo.

Tai Dominykai buvo puikus įrodymas, kad žmonės turi daryti tai, ką nori daryti, net jei ir turi šlubuojančią savivertę. „Supratau, kad rašymas, beje, kaip ir vaidyba, yra amatas, kurį reikia tobulinti diena iš dienos – antraip ta priemonė taps neveiksni“, – susijaudinusi kalba ji.

Rašymas teikia džiaugsmą

Lėlių teatro aktorė atvirauja, kad rašymas jai teikia didžiulį džiaugsmą. Ji rašo viską – poeziją, apsakymus, tekstus savo dainoms. „Šiuo metu savo namuose Kaune bandau įkurti tokią nedidelę muzikos studiją, kur galėčiau kurti dainas ne tik gitara, bet ir kompiuteriu. Taigi ne tiek išbandau naujas meno formas, kiek giliau neriu į tas, kuriose jau esu nuo seno“, – sako pašnekovė.

Kokios problemos jaunai merginai labiausiai rūpi? Anot Dominykos, kūryba dažnai prasideda net ne nuo problemos, o nuo pokalbio, skambančio jos galvoje. Muzikos klausymas taip pat sukelia atitinkamų paveikslų mintyse, kuriuos paskui norisi perteikti žodžiais.

„Vis dėlto dažniausiai galvoje skamba dialogai. Todėl mano telefonas sprogsta nuo idėjų, iš kurių vėliau kažkas išsirutulioja. Įkalbu jas balsu, o kai būnu prie kompiuterio, užsirašau. Svarbiausia nepaleisti gerų minčių vėjais“, – šypsosi mergina.

Įvairovė: Dominyka ne tik kuria poeziją, bet ir dainuoja, groja gitara. / D. Stankevičiaus nuotr.

Kūrybos kupinos dienos

Iš Šiaulių kilusi Dominyka Kaune gyvena jau septintus metus. Matematika čia paprasta: ketveri metai studijų ir treji darbo… Tačiau paklausta, ar jau spėjo prisijaukinti miestą, susimąsto. „Nežinau, – atvirauja, – galbūt dar trūksta laiko, o gal dar per mažai ištyrinėjau Kauną?“

Dalijasi, kad smagiausios vasaros atostogos jai būdavo viešint pas močiutę Ylakių miestelyje, Skuodo rajone. Tad ir dabar Dominyka dažnai pasvarsto, kad norėtų keltis į kaimą, tačiau bijo, kad mažoje kaimo bendruomenėje taps dar labiau intravertiška, nei yra dabar.

Šiuo metu į savo kiautą jai neleidžia užsidaryti kolegos ir draugai iš Kauno, kurie parodo tokių vietų, dėl kurių šis miestas šiaulietei tampa vis jaukesnis ir šiltesnis. Dominyka mini netoli jos namų esantį „Trijų mergelių“ tiltą, kurį perėjus laukia kvapnūs Panemunės pušynų takai, Nemunas.

Kokios Dominykos dienos, kai nėra spektaklių? Neseniai jos namuose atsirado katinas vardu Debesėlis, o pomėgių sąrašą paįvairino dar vienas, susijęs su naujai įsigytu juostiniu fotoaparatu.

„Mano dienoje vis tiek labai daug kūrybos. Taip pat jogos ir maldos. Malda man atneša vidinę ramybę, savikontrolę. Kodėl ne meditacija? Jai, manau, reikėtų švaresnės galvos nei mano“, – juokiasi aktorė.

Paprašyta paminėti bent vieną iš savo svajonių vaidmenų ilgai mąsto. Galiausiai sako, kad norėtų vaidinti Karelo Čapeko pjesėje „Baltasis maras“ pagrindinį personažą Daktarą Galeną. Čia juk vyriška rolė! Tokio iššūkio nebijo. Dar linki sau daugiau dalytis. Ne tik kūryba, bet ir širdimi.