Su energinga ir itin veiklia aktore kalbėjome apie tai, kokie iššūkiai tyko jaunų aktorių Lėlių teatro užkulisiuose, ko jie pasigenda ir kokias opias vaikų ir tėvų tarpusavio santykių problemas regi spektaklių metu.

– Kauno valstybiniame lėlių teatre dirbate nuo 2010 m. Esate sukūrusi vaidmenis daugiau nei dešimtyje spektaklių. Juose jums puikiai sekasi ne tik valdyti lėles, bet ir vaidinti vadinamąjį gyvąjį planą. Kodėl vis dėlto pirmenybę skyrėte lėlių teatrui, o ne dramos?

– Baigiau Muzikos ir teatro akademiją Vilniuje pas Algirdą Latėną ir Gediminą Storpirštį. Kursas buvo surinktas būtent lėlių teatrui. Mus ruošė kaip aktorius-lėlininkus. Buvo toks pranašumas, kad galėtume vaidinti ir lėlių teatre. Aišku, tos specializacijos praktiškai nebuvo iki trečio kurso. Paskui ketvirtame kurse jau pradėjome statyti diplominius spektaklius, nes buvo privaloma atsiskaityti su kokiu nors lėlių teatro spektakliu. Vienus aktorius pasiėmė Algirdas Mikutis iš Vilniaus teatro "Lėlė", su kitais režisuoti iš Kauno atvažiavo Andrius Žiurauskas, pas kurį aš ir papuoliau. Vėliau jis man ir pasiūlė čia pasilikti.

Kai stojau, net nebuvo minties, kurio žanro teatre dirbti, – tiesiog norėjau būti aktore. Tuo metu rinko du kursus – Vlado Bagdono ir A.Latėno. Buvo surengtos konsultacijos, o man labai įstrigo vienos jų metu išgirsti Juozo Marcinkevičiaus žodžiai: "Lėlių teatro aktorius galės vaidinti ir dramos teatre, o ne kiekvienas dramos teatro aktorius vaidins lėlių teatre." Pagalvojau, kad noriu būti ir tame, ir tame teatre. Renginių vedimo specializacija man atrodė ne visai viliojanti. Taip ir pasirinkau lėlių teatrą. O paskui dirbant čia tiesiog buvo neįmanoma jo nepamilti.

Apskritai jeigu nemyli teatro, labai sunku yra būti aktoriumi ar režisieriumi. Pirmiausia tu turi mylėti savo profesiją, žiūrovą, režisierių, literatūrinę medžiagą ir t.t. Jeigu nemyli teatro, tu jame vargsti, nes čia reikia tam tikro pasiaukojimo. Nereikia dirbti maniakiškai, bet reikia neskaičiuoti valandų, nežiūrėti, kurią valandą tavo autobusas, tau neturi rūpėti, ar apžėlusios bulvės dilgėlėmis, ar ne. Kai kam tai tampa prioritetu ir repeticijų metu apie tai galvoja. Tuomet šis darbas tampa kančia.

Jeigu nemyli teatro, tu jame vargsti, nes čia reikia tam tikro pasiaukojimo.

– Ar toks aktoriaus darbo ritmas netrukdo asmeniniam gyvenimui?

– Galbūt jau studijų metais mus išmokė, kad visada pirmiausia turi būti teatras. Arba gal aš taip priėmiau tuos mokslus. Nežinau. Kai buvau studentė, mama ir tėtis niekada nepriekaištaudavo, jei manęs nebūdavo per Kalėdas ar Velykas. O dabar mano gyvenimo partneris yra ir scenos partneris, taip pat šio teatro aktorius, todėl problemų nekyla. Visą gyvenimą esu sudėliojusi pagal teatrą. Ir visi papildomi darbai irgi vyksta po jo. Pasižiūri, kad esi laisva, tada gali kažkuo užsiimti kažkur kitur. Tai netrukdo.

– Esate ir Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Raudonojo kilimo teatro vadovė ir režisierė. Koks tai teatras?

– Šią studiją įkūrė A.Žiurauskas. Prieš kokius trejus metus jis manęs paprašė: "Indre, aš nesuspėju. Ar gali man padėti?" Atsakiau, kad galiu. O paskui išėjo taip, kad aš ten dalyvavau daugiau negu jis, tad dar po kiek laiko jis man perdavė šias pareigas. Į teatrą ateina įvairių specialybių studentai – net ir iš kitų universitetų. Po paskaitų jie užsuka pažaisti teatro. Pernai pastatėme premjerą "Nesusišnekam?!", dabar – naują spektakliuką. Bendradarbiaujame su kitomis įstaigomis. Šiuo metu mus kviečia Maironio muziejus. Tokia užklasinė veikla.

Vis dėlto aš esu labai bloga režisierė, kuri visiškai jų nemotyvuoja ir neskatina lankyti užsiėmimų (juokiasi). Aš sakau: "Aš čia esu dėl jūsų, jeigu jums reikia, aš ateisiu." Iš tikrųjų aš visus savo studentus labai myliu ir jie man yra didelė atgaiva. Kai ateini į Lėlių teatrą, čia būna visko – ir verki, ir kažkas nepavyksta, būna morališkai labai sunku. Ir pas studentus kartais nueinu jau šliaužianti, po kokių trijų repeticijų ar po penkių spektaklių. Ateinu ir galvoju: "Dieve, kam man to reikia? Ką aš čia veikiu?!" Atsisėdu, žiūriu ir mąstau, ką aš jiems dabar pasakysiu. Bet po užsiėmimo aš išlekiu kaip ant sparnų. Aš pasisemiu energijos, atsigauna dūšia. Jie yra nuoširdūs, paprasti, vieningi, nė vienas jų neįrodinėja, kad yra kažkuo geresnis, kad viską žino, nėra konkurencijos, įtampos – ir tų kolegiškų patarimų, kaip tau geriau vaidinti. Labai dažnai aktoriai žiūri, kaip kiti vaidina, kritikuoja, patarinėja, bet tuo pat metu nesusitvarko su savo paties vaidmeniu. Kartais vien dėl tokio požiūrio ir tas bendras spektaklio rezultatas nepavyksta.

– Turbūt toji teatrinė patirtis studentams praverčia realiame gyvenime, kad taip noriai vaidina?

– Jie nėra aktorinio kurso studentai, jiems teatras – laisvalaikis, hobis, ir jie atsiskleidžia. Tik man labai liūdna, kad kai jie atsiskleidžia, mane palieka. Dažnai tuos, kurie ateina nuleidę galvas, po metų jau reikia tildyti. Labai gražu, kad jie taip išsitiesia, pašviesėja, įgauna pasitikėjimo. Nes tai daro savo malonumui, jiems niekas nerašo pažymių, niekas jų nevertina. Tai tokia žaidimo forma. Dažniausiai į teatro būrelius ateina žmonės, kurie yra įskaudinti ar dvasiškai sužeisti. Scenoje tu tarsi pasislepi už kažko. Nežinau, kaip yra dainavimo ar šokių būreliuose, bet teatre labai dažnai pastebi, kad ateina tokie vaikai, kurie turi kompleksų, vėliau per teatrą tarsi juos priima ir iš jų išsivaduoja. Ateina daug savikritiškų žmonių. Aš ir pati esu labai savikritiška. Anksčiau aš irgi buvau ta tyli pelytė. Ir svajodavau: "O, tas lanko dramos būrelį, jis toks atsipalaidavęs, jeigu aš galėčiau lankyti..." Dabar, jeigu kam papasakoji, niekas netiki. Visi aktoriai turi kokį nors kompleksą ir intuityviai nori nuo jo išsivalyti. Galbūt dėl to ir eina į teatrą. Juk kiti net negalvoja apie tai, eina sau per gyvenimą, ir tiek.

– Regis, į dramos teatro pasaulį žengiate vis plačiau ir plačiau. Neseniai su aktoriumi Remigijumi Endriukaičiu Kauno kameriniame teatre pastatėte spektaklį "Atranka". Kas paskatino imtis vaidinti ir suaugusiesiems pagal dramos teatro taisykles? Ir kiek šiame vaidinime – romantiškoje meilės istorijoje – yra judviejų realaus gyvenimo atspindžių (minėjote, kad esate pora)?

– Šito spektaklio atsiradimo istorija labai neįprasta. Tas noras turėti kažką savo jau seniai kirbėjo, bet vis pritrūkdavo ryžto pradėti. Atsitiktinai sutikome pažįstamą žmogų, kuris paprašė spektaklio savo įstaigai. Premjerą parodėme, įstaiga užsidarė, o spektaklis liko. Buvo gaila taip viską mesti vos pradėjus, tad nuėjome į Kamerinį teatrą ir pasisiūlėme. Jurgai (teatro direktorei Jurgitai Knyvienei – aut. past.) mūsų idėja labai patiko, davė dar šiek tiek laiko pasitobulinti, pasiūlė režisierių Gildą Aleksą, kad pasižiūrėtų iš šono ir patvarkytų režisūriškai, ir taip parodėme premjerą dar kartą.

Spektaklis mums labai brangus savo tematika, nes pirmiausia tai istorija apie du aktorius, o romantinės komedijos žanras išduoda, kad spektaklis ir apie meilę. Mes tikime meile, tikime, kad gyvenime niekas nevyksta šiaip sau ir kad nuo likimo nepabėgsi. Jei meilė tikra, ji gyvuos tavyje, kad ir kaip tu bandytum tai nuslėpti, ir ne trejus metus, o visą gyvenimą. Apie tokią meilę ir kalbame spektaklyje, apie žmones, kurie kažkada neišdrįso pasirinkti meilės. O mes pasirinkome, vaidiname ir džiaugiamės, kad mums neatsitiko kaip spektaklio veikėjams – Leonidui ir Vidai (juokiasi).

– Kartais tenka pajusti tokį lyg ir negatyvų požiūrį į lėlių teatro aktorių darbą, neva jiems vaidinti esą kur kas lengviau – pasislepia už lėlės, vaidina vaikams ir panašiai. Kadangi vaidinate ir lėlių, ir dramos teatruose atskleiskite tiesą, kaip yra iš tiesų.

– Lėlių teatre vaidinti yra sunkiau. Tai faktas. Kai pradėjau dirbti Lėlių teatre, pirmus metus buvo labai sunku, nes esi įpratęs vaidinti iš savęs, o čia turi būti nematomas ir viską perteikti per objektą. Tai labai sunku. Beprotiškai sunku yra ir valdyti lėles. Dvejus trejus metus man kiekviena lėlė buvo iššūkis, nes lėlės ir jų valdymo technika keisdavosi ir keisdavosi. Pamenu, paimi lėlę – ir kerta per kojas. Kankindavo nežinomybė, ką reikės daryti, kaip tą lėlę valdyti. Dabar, jeigu paimčiau lazdelinę ar marionetinę lėlę, jau žinočiau, kaip ir kas. Nors kiekviena lėlė yra skirtinga. Bet žinai tą esminį valdymą. O iš pradžių mušdavo karštis. Būdavo taip, kad arba sakai tekstą, arba valdai lėlę, arba tik laikai lėlę, o pati vaidini. Dabar jau nejaučiu tos baimės ir skirtumo, ar vaidinčiau su lėle, ar pati.

Gal tik skirtumas susijęs su dramaturginės medžiagos sudėtingumu. Tarkim, lėlių teatre pastatyti Williamą Shakespeare'ą ar kurį XX a. dramaturgą būtų iššūkis. Kad ir Kameriniame teatre, kai repetavome spektaklį, supratome, jog spektaklis turi pirmą, antrą, trečią ar net ketvirtą planą. Tai ir yra sudėtingiau nei lėlių teatro spektakliuose, kuriuose pjesių ir pačių personažų dramaturgija daug paprastesnė ir aiškesnė.

Baisu, kai aktoriai, teatre dirbantys daug metų, gavę vaidmenį, sako: "Ai, kiškis – žinau, kaip jį vaidinti, vilkas – irgi žinau, ragana – žinau." Aš taip nenorėčiau žinoti, net po 20 metų.

Studijų metu A.Latėnas mus visą laiką mokė, kad pirmas pjesės skaitymas turi būti neutralus, nevaidinant jokių charakterių. Tiesiog šaltai perskaityti tekstą. Pamenu, kai pirmą kartą skaičiau pjesę lėlių teatre (gavau berniuko vaidmenį). Visi aktoriai iš karto skaitė jau su tam tikromis balso intonacijomis. Aš perskaičiau taip, kaip mane mokė, bet supratau, kad tai buvo mano trūkumas. Tai sunku lėlių teatre – balsu tu negali išgauti kažko ypač naujo vaidindamas dešimtą varną ar lapę. Juk dramos teatre nevaidini kasmet vis kito Hamleto skirtinguose spektakliuose. Pirmus metus labai išgyvenau, kad tik nevaidinčiau ir nedainuočiau skirtinguose spektakliuose tokiu pat balsu. Dabar suprantu, kad esmė – individualiai prieiti prie kiekvieno personažo, sukurti charakterį, tada ir balsas skambės kitaip. Baisu, kai aktoriai, teatre dirbantys daug metų, gavę vaidmenį, sako: "Ai, kiškis – žinau, kaip jį vaidinti, vilkas – irgi žinau, ragana – žinau." Aš taip nenorėčiau žinoti, net po 20 metų. Norisi su kiekvienu personažu sukurti kažką naujo.

Man neatrodo, kad vaidinti dramos teatre yra aukščiausias aktoriaus tikslas. Tas pat, kaip kiti sako: "Jeigu nevaidini televizijoje, esi nežinomas aktorius." Tai kas? Nežinomas – nereiškia, kad blogas. Aš niekada neturėjau tokio tikslo, kad kai jau vaidinsiu, tarkime, Nacionaliniame dramos teatre, tai būsiu gera aktorė. Man patinka gauti įdomią medžiagą ir su ja dirbti. Ar tai bus Lėlių, Mažajame, Kameriniame ar Dramos teatruose, ar dar kitur – nėra didelio skirtumo.

– Ko jūs, kaip jaunosios kartos lėlių teatro aktorė, pasigendate dirbdama Lėlių teatre?

– Labai trūksta aktorinių iššūkių šiame teatre. Tarkim, kad ir suvaidinti šokį lėlių teatro spektaklyje. Tai būtų ir didžiulis iššūkis, ir kartu maloni patirtis. Man visada yra labai žavu, kai aktorius turi išmokti kažką naujo dėl naujo vaidmens. Pavyzdžiui, jį pakviečia vaidinti į miuziklą, tuomet jis turi išmokti šokti. Ir jis lanko kokias tango pamokas, mokosi tris mėnesius, kol tampa lygus šokėjui. Arba aktorius, norintis vaidinti boksininką, turi priaugti svorio, realiai boksuotis... Norėčiau patirti kažką panašaus. Stoti į aktorinį paskatino mintis, kad galėsiu viską pažinti, nes būdama aktore tu gali būti bet kuo – čia tarnaitė, čia jau karalienė... Arba, tarkim, lėlių opera. Dainuoti gyvais balsais, o ne su įrašu. Man labai nepatinka, kai reikia įrašyti daineles. Daina irgi yra išraiška. Tu įrašai dainą repeticijų metu, per dvi savaites sukuri vaidmenį, jį pagilini, o ta dainelė ir lieka tokia žalia. O dar po metų jauti, kad ta dainelė jau taip ne į temą... Arba dabar madinga naudoti mikrofonus. O ypač šio teatro scenoje tai visai nereikalinga. Jų reikia, nes mes jau nemokame garsiai išsireikšti. Na, bet jei nemokame, tai eikime mokytis, kelkime sau iššūkius. Man to labai trūksta – profesinių įgūdžių gilinimo. Manau, kad dar daug ko nemoku ir šiuo metu jaučiuosi šiek tiek užstrigusi. Norisi kažkokio jau kito etapo. Jeigu tu nesitobulini, tu gali ir likti toks, koks esi dabar, o aš nenorėčiau likti visą laiką tokia, noriu tobulėti.

Mūsų lėlių teatrui trūksta ir rimtesnės dramaturginės medžiagos. Kai pamatai kokius nors užsienio lėlių teatro spektaklius suaugusiesiems, pasidaro net pavydu. Norėtųsi ir pačiai suvaidinti tokiame spektaklyje. Žmonės lėlių teatre stato "Žuvėdrą", "Makbetą". Kaip būtų įdomu suvaidinti kokią ledi Makbet su lėle... Prieš porą metų su J.Marcinkevičiumi kalbėjome apie tai, kaip bando kurti lėlių teatrą paaugliams ir suaugusiesiems. Kviečiasi kartu dirbti ir žinomus dramos teatro režisierius. Jis skundėsi, kaip tai sunku, bet neseniai teko susitikti moterį vilnietę, su kuria pradėjome kalbėtis, kad esame aktoriai iš lėlių teatro. Ji atsakė: "Oi, kaip įdomu. Ar jūs irgi turite spektaklių suaugusiesiems? Nes Vilniuje tai yra..." Tuomet supratau, kad tas ne vienų metų įdirbis jau duoda vaisius. Reikia užsiauginti savo publiką. Tiesiog reikia dirbti ta kryptimi ir bus rezultatų.

– Jums, kaip jaunai aktorei, sudėtingiau ar lengviau pavyksta išlaikyti vaikų dėmesį, rasti kelią į jų širdis?

– Man viskas, kas yra iššūkis ir nauja, yra ir malonumas. Viskas, kas sudėtinga, yra be galo įdomu. Į vaiko širdį kelio tu niekada nesurasi apsimetinėdamas. Jie visada pajaus tavo nuotaiką. Jeigu suaugusieji ir pažiovaus, jie išsėdės spektaklyje, vaikas iš karto sakys, kad nori eiti pasivaikščioti, kad jam nuobodu. Tu jo niekada neapgausi. Tai dažnai tenka patirti ir dalyvaujant renginiuose. Jeigu tu su vaiku kalbi kaip lygus su lygiu, tai ir jis tau atsiveria, viską pasako, net ir tai, ko tu ir nenorėtum girdėti (juokiasi). Papasakoja ir apie šeimos narius, kartais po to būna labai nejauku, kai tėvai ateina atsiimti vaikų, nes žinai šeimos paslaptis. Tu turi būti su jais atviras, nuoširdus, kalbėti tiesiai šviesiai. Žinoma, tai ir yra sunku, nes juk ne visada tavo nuotaika gera ir norisi bendrauti. Kita vertus, kai išeini į sceną, tu užmiršti kasdienybę. Išeina tokia terapija.

– Galbūt norėtumėte ko nors palinkėti vaikus į Lėlių teatrą atvedantiems suaugusiesiems – mamoms, tėčiams, seneliams, mokytojoms?

– Kalbėtis su vaikais. Nuoširdžiai, paprastai, atvirai. Nesmagu, kai matai, kad vaikas susidomi spektakliu, bet jis ne viską supranta, tad paklausia tėvų, ir matai tokią reakciją: "Ai, ką? Žiūrėk..." Dar baisiau, kai matai, kada tėvai ar auklėtoja sėdi ir žaidžia telefonu. Jeigu atvedžiau vaiką į teatrą, dar nereiškia, kad padariau gerą darbą. Ne to juk vaikui reikia, o ateiti į teatrą ir pasikalbėti. Apie tai, ką matėme, kas patiko, ką supratai, ko ne, kokia šio spektaklio tema, nes juk kiekvienas spektaklis apie kažką kalba. Pasikalbėti ir panagrinėti tą temą. Tai gali būti kaip šeimos užsiėmimas. Atėjome, pasižiūrėjome ir padiskutavome. Tarkim, šios savaitės tema – drąsa, kitos – pasitikėjimas savimi, dar kitos – pagarba. Matau, kad vaikams to labai trūksta.