Išėjus iš naujausio "Auros" šokio spektaklio "Monstras" mintys nevalingai kartoja vienintelį žodį "pulsas". Su prancūzais choreografu Samueliu Mathieu ir kompozitoriumi Maxime'u Denuc kurtame pastatyme judesių ir ritmo kalba pasakojama apie kiekviename iš mūsų miegančio monstro – žiaurumo – pabudimą.

Suasmenintas blogis

"Monstre" šoka "Auros" teatro ir kompanijos "Cie Samuel Mathieu" šokėjai: Alejandro Flores Mora, Anna Karen Flores Huesca, Haruka Suzuki, Gintarė Marija Ščavinskaitė, Laura Witzleben, Lionel Begue, Love Hellgren, Marie Urvoy, Paulius Prievelis. Šiuo kūrybiniu projektu siekiama užmegzti gilesnį tarpkultūrinį dialogą tarp Lietuvos ir Prancūzijos šiuolaikinio šokio kūrėjų.

Spektaklyje tarptautiniu kontekstu tyrinėjami priespaudos palikti pėdsakai – it neišdildomi randai, gal todėl šokis tampa fiziškai itin energingas. Scenoje nėra nieko daugiau, tik paprastais laisvais drabužiais vilkintys šokėjai – tarsi jų pasirodymas būtų dar viena kasdienė repeticija. Todėl tarp šokėjų ir jų kuriamų personažų norisi dėti lygybės ženklą. Tai, kad šokis papildytas pačių šokančiųjų asmenine patirtimi, akcentuojama ir renginio aprašyme, o po žiaurių teroro išpuolių Paryžiuje "Monstras" įgauna dar ir papildomų reikšmių.

Žiaurumo tema tapo itin populiari šį Lietuvos teatrų sezoną. Neseniai Kaune gastrolių metu parodytas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis "Didis blogis" taip pat kalba apie žmonijos sužvėrėjimą karo, priespaudos temų kontekste. Tačiau formos atžvilgiu tai visiškai skirtingi spektakliai: dramatiniame "Didžiajame blogyje" dominuoja žodis, antiliteratūriniame "Monstre" – kūno kalba. Nors pastarajame scenoje ir pasigirsta vienos šokėjos monologas anglų kalba, norint suprasti, kas scenoje yra vaizduojama, reikia šifruoti judesių reikšmes. Tiesa, kartais judesių ir kūnų kompozicijos yra pernelyg abstrakčios ir prasmė pasimeta. Vis dėlto pavyksta užčiuopti spektaklio pulsą, kai tekančiu krauju virsta žiaurumo koncepcija.

O tvinksnių šokyje ypač daug. Juos sukuria muzika – besikartojantis elektroninės muzikos ritmas, vis apaugantis naujais triukšmingais sluoksniais. Tvinksėjimas stiprėja, prisipildo destruktyvios energijos, leisdamas žiūrovams pajusti šią kolektyvinėje pasąmonėje snaudžiančią patirtį.

Pirmapradis žvėriškumas

Žiaurumo naratyvas kuriamas per visų dėmenų – muzikos, apšvietimo, choreografijos kontrastą. Spektaklis prasideda visiškai sceną ir žiūrovų salę panardinus tamsoje, ir tik vėliau išryškėja visiškoje tyloje šokančių pirmųjų šokėjų pora.

Šviesos-tamsos, triukšmo-tylos opozicijos naudojamos ir toliau. Priešpriešą galima įžvelgti ir šokėjų tarpusavio santykiuose. Vieni jų šoka kartu vienas kitą liesdami, kiti išlieka individualiomis "kraujo" dalelėmis. Šokis prasideda iš lėto ir vis greitėja, po vieną į jį įsilieja visi šokėjai, virsdami greitu ritmu besisukančia spirale, jeigu į juos pažvelgtume iš viršaus. Neatlaikydami stiprios inercijos jie išsilaksto į šonus. Viskas nurimsta, ir vėl iš naujo, kol galiausiai lieka tik viena šokėja, it koks branduolys, žvėriškumo pirminis šaltinis.

Taikliai pasirinktas kontrasto principas leidžia išryškėti esminiam žiaurumo bruožui – agresijai. Stebint šokį kyla klausimas – ar ši savybė yra įgimta ar įgyjama, esant tam tikroms sąlygoms? Vienareikšmio atsakymo scenoje nepateikiama. Kartais atrodo, kad fizinis kontaktas tarp kai kurių šokėjų lyg ir siūlo atsakymą – antrąjį variantą. Kolektyvinis šokis apeliuoja į pirmąjį, kai agresyvumo yra paveikti visi vienodai, taip sudarantys kažkokį vientisą organizmą – monstrą, toks yra ir spektaklio pavadinimas.

Tačiau agresija kyla ir kitoje barikadų pusėje – engiamųjų, kuriais gali būti ir tiesiogine prasme engiami žmonės, ir tie, kurie jaučia fatališkų aplinkybių (likimo) neišvengiamumą, tuomet agresija kyla ir savo paties ar metafiziniu atžvilgiu, kai norisi pasipriešinti savajam būviui. Peršasi išvada, jog žiaurumas gimsta tik kai yra santykis kitu – kitu žmogumi, kitu savuoju "aš". Ir jis gali būti tiek negatyvus, tiek pozityvus, priklausomai nuo to, ar jis bus priežastis, ar pasekmė.

Magija su trūkumais

Spektaklis įdomus tiek vizualiąja, tiek akustine prasme. Jis skatina vaizduotę pajusti savąjį vidinį monstrą. Vis dėlto jame kažko trūksta. Galbūt neišbaigtumo įspūdis susidaro todėl, kad "Monstras" – tai tik viena didesnio prancūzų inicijuoto projekto sudėtinių dalių? Žiaurumą "Cie Samuel Mathieu" trupė tyrinėja kartu ir su kitų šalių šiuolaikinio šokio šokėjais – Vokietijos, Ispanijos, Portugalijos ir Nyderlandų. O gal trūksta didesnio žiaurumo komunikacijoje su žiūrovu.

Panašaus žiaurumo, kokį kadais yra bandęs kurti Antonin’as Artaud – vienas žymiausių prancūzų modernaus teatro režisierių. Viename savo "Žiaurumo teatro" manifestų jis teigė: "Teatras ko nors vertas tik dėl magiško, žiauraus ryšio su tikrove ir pavojumi. Teatras, jo fiziškumas, jo neišvengiama raiška erdvėje, beje, kuri vienintelė yra iš tiesų reali, sudaro galimybę magiškoms meno ir kalbėjimo raiškos priemonėms tarsi naujoviškiems egzorcizmams organiškai atskleisti jų galias."

Kitaip tariant, A.Artaud teatro koncepcijoje žiaurumo teatras yra sukrečiantis, o tam pasiekti jis siūlė didelį dėmesį skirti aktorių kūnui ir jo judesiams. Nors "Monstre" ir dominuoja fiziškumas, spektaklis virsta paveikiu, tačiau iki galo nesukrečiančiu – ryšyje su publika šiek tiek pritrūksta to magiškumo.