Prisiminimų takais

M.K.Čiurlionio dailės galerijos muzikos salėje prisiminimais pasidalijo L.Truikį asmeniškai pažinojusios pasakotojos muziejininkė Rasa Jonė Ruibienė, menininkai Nina Bastytė, Vladas Rukša, Ieva Mediodia. Klausytojai tapo asmeniškų ir jautrių pasakojimų liudytojais.

Praėjusią savaitę L.Truikio ir M.Rakauskaitės namuose-muziejuje keturis kartus buvo rodomas žymųjį scenografą prikėlęs spektaklis "Tu mano ilgesy..." Bute, kuriame gyveno dailininkas ir – kaip pats sakydavo – jo gyvenimo draugas Marijona Rakauskaitė, autentiškas teatras "Arbatvakariai" sukūrė galimybę nors trumpam pabūti su garsiuoju menininku.

Tarpukario publika taip mylėjo šį teatro dailininką, kad jo scenografijas lydėdavo dešimties minučių aplodismentai. Pakilus teatro uždangai, o operai dar net neprasidėjus, žmonės pakildavo iš savo vietų ir plodavo vaizdui, kurį išvysdavo scenoje.

Spektaklio dokumentika

L.Truikys sakydavęs, kad scenografija turi ne papildyti, bet pratęsti kompozitoriaus kuriamą muziką. Prisiliesti prie tokius aukštus tikslus išsikėlusios asmenybės nėra paprasta. "Arbatvakarių" teatro direktorius Kristijonas Siparis ir režisierė Eglė Tulevičiūtė ruošėsi ne vienus metus.

Jie rinko medžiagą dailininko tėviškėje, bendravo su jį pažinojusiais asmeninis, kalbino L.Truikio ir M.Rakauskaitės namą-muziejų įkūrusią R.J.Ruibienę. Galiausiai sukūrė spektaklį, kurį žiūrovams pristato savo teatre "Arbatvakariai" Vilniuje, name už Aušros vartų. Unikalią galimybę šį spektaklį pamatyti L.Truikio ir M.Rakauskaitės name-muziejuje – bute, kuriame kadaise gyveno šie kūrėjai, – šįkart turėjo kauniečiai.

K.Siparis klausytojams pasakojo, kad su Liudu Truikiu jį sieja ir karminis ryšys. Jo amžinąjį atilsį senelis, operos solistas Rimantas Siparis, dirbo operos ir baleto teatro Vilniuje vyriausiuoju režisieriumi, kai buvo priimtas sprendimas atšaukti L.Truikiui duotą užsakymą sukurti operos "Otelas" scenografijas (beje, R.Siparis buvo ir šio pastatymo režisierius).

Būdamas nepaprastai preciziškas, scenografas kurdavo tol, kol eskizai suskambėdavo, pratęsdami muziką. Kartais šio skambesio L.Truikiui tekdavo laukti ilgiau, nei galėdavo to laukti teatras, nerizikuodamas, kad reikės atidėti premjerą. Tą sykį "Otelas" buvo perduotas estų dailininkui Eldorui Renteriui.

K.Siparis spektaklio metu su žiūrovais atvirai dalijasi, kad džiaugiasi, galėdamas šiais pasirodymais garsinti L.Truikio vardą ir skleisti jo viduje rusenusią kūrybinę ugnį. Menininkas, šiame spektaklyje atlikdamas pagrindinį vaidmenį, su žiūrovais kuria nuoširdų ir atvirą ryšį. Pats būdamas scenografas, jis geba dailininko asmenybę priartinti prie žiūrovų, nutiesdamas dvasios giją tarp jų ir šviesaus atminimo kūrėjo.

Viskas taip tikra, kad, jo personažui pasakojant apie balkone iš rankos maitintas voveres, pro langą matosi ant šakos tupinti rudauodegė, ramiai graužianti riešutą.

Sielos vaišės

Panašiai, kaip kadaise pagarbiai ir svetingai L.Truikys savo namuose priimdavo nedidelę draugų ar mokinių grupelę, per šiuos spektaklius žiūrovai susirenka į memorialinį dailininko ir operos solistės butą. Susėda svetainėje, kurią menininkai vadindavo mene, ir, pavaišinti arbata bei saldainiais, apgaubti smilkalų kvapo ir mėlynos prožektoriaus šviesos, stebi gyvą bei įtraukiantį pasakojimą.

Publika, su kuria nuolat bendraujama, vos spektakliui pasibaigus, neištvėrusi skuba dalytis savo emocijomis ir jausmais. Kai kurie žiūrovai pažinojo L.Truikį asmeniškai, matydavo jį su M.Rakauskaite einančius Laisvės alėja arba turėjo galimybę gyvai stebėti jo scenografijas.

Per spektaklį-patyrimą K.Siparis prisuka mechaninį patefoną. Aukcione jo pirkta M.Rakauskaitės šelako plokštelė, įrašyta 1921 m., dar tuomet, kai Marijona gyveno JAV, žiūrovus nukelia į tarpukario laikus. Operos solistės balsas šiuose namuose skambėdavo retai. Svečių paprašyta padainuoti, sakydavo, kad nėra salonų dainininkė ir dainuojanti tik teatre. Paklausę įrašo, žiūrovai ir vėl grąžinami į šių dienų pasaulį, tačiau kūrėjai neskuba į užkulisius. Kiekvienas turi galimybę juos pakalbinti, iš arti apžiūrėti grimą, kuris jauną aktorių paverčia iškiliu scenografu.

Įtraukus, asmeniškas ir paveikus pasakojimas pritraukia vis daugiau ne tik laikinosios sostinės klausytojų. Šis įdomus ir istorinį kontekstą savyje talpinantis teatro formatas kas kartą sužiba vis naujomis spalvomis. Klausytojai yra kalbinami, vaišinami autentiškais skanumynais, gali paliesti senovinius daiktus ir nusikelti į praeitį.

Jeigu jūsų širdis suspurdo, klausantis apie galimybę pajausti gyvąją istoriją, rekomenduojame ateiti į teatro "Arbatvakariai" rengiamus spektaklius. Taip pat dar kelias dienas teatro "Arbatvakariai" feisbuko paskyroje galima išvysti gyvai transliuotą spektaklį apie L.Truikį ir M.Rakauskaitę "Tu mano ilgesy...".

Potyriai: autentiškoje aplinkoje atliekamas K.Sipario monospektaklis ypač paveikus – žiūrovai įsitraukia į vyksmą ir nelieka tik stebėtojai.