Dėl M.K.Čiurlionio dailės muziejaus rekonstrukcijos 2006 m. ši ekspozicija buvo uždaryta. "Lūžio kartos vardai" nesiekia atkurti buvusios ekspozicijos. Parodų ciklo tikslas – pristatyti praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio buvusius jaunuosius dailininkus ir jų mokytojus dabartiniame kontekste.

Kaip teigiama parodos anotacijoje, Danielius Sodeika – skulptorius, scenografas, instaliacijų kūrėjas. Skulptoriaus specialybę jis rinkosi 1982 m., kai monumentalių paminklų statymo metu tokia profesija buvo laikoma prestižine. Vis dėlto D.Sodeika pasirinko kitą –  skulptūros kelią, dar studijuodamas susidomėjo mažąja plastika.

Mažojoje plastikoje dominuojanti kiek teatrališka, grakšti, išraiškinga, susimąsčiusi, paslaptinga moters figūra tapo D.Sodeikos kūrybos atpažinimo ženklu. Tačiau tai, kas sovietmečiu buvo monumentaliosios skulptūros šešėlyje, nepriklausomoje Lietuvoje tapo nebereikalinga: "Išmirė mano klientai ir architektai, projektavę tokius namus, kuriuose būdavo galima pritaikyti mažąją plastiką", – sako autorius.

Iš bronzos liedamas teatrališką mažąją plastiką, D.Sodeika įsitraukė ir į teatro pasaulį – pradėjo kurti skulptūriškas scenografijas. Skulptūriškas, nes scenos erdvė, apšvietimas, veiksmas sudarydavo scenografijos visumą. D.Sodeikos scenografijos gyvybę įgaudavo tik spektaklio metu. Šį kūrybinį etapą menininkas vadina jau baigtu.

D.Sodeiką taip pat galima pristatyti kaip atminimo ženklų kūrėją. Skulptorius juos kuria Lietuvos istorijai, kultūrai ir menui atminti. Vieni didžiausių D.Sodeikos darbų – suoleliai-knygos Kauno krašto savanoriams, Vyčio Kryžiaus kavalieriams, pastatyti 2015 m. įvairiose Kauno rajono vietose. D.Sodeika yra 2011 m. Vilniuje šalia Lukiškių aikštės pastatyto paminklo Vytautui Kernagiui ir visai laisvai "Brodo" kartos dvasiai autorius.

Kas? D.Sodeikos paroda. Iš ciklo "Lūžio kartos vardai".

Kur? Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje.

Kada? veikia iki birželio 5 d.

Skulptoriaus Danieliaus Sodeikos paroda, tęsianti ekspozicijų ciklą "Lūžio kartos vardai", – atvira žiūrovui, nesiūlanti jam laikytis instrukcijos.

Ribas griaunanti emocija

Apsilankymas parodoje – tai pažinimo procesas, kuriame dalyvauja autorius ir žiūrovas. Remdamasis ekspozicijos anotacija, kūrinių pavadinimais, darbų išdėstymu erdvėje, žiūrovas seka parodos autoriaus instrukcija. Tačiau nuorodų ieškojimas ir jų laikymasis riboja ir patį autorių, ir į jo kūrinius žiūrintį žiūrovą. Menas turėtų skatinti naujų suvokimo erdvių kūrimąsi, kuris remiasi intelektu ir emocijomis. Paroda nėra uždaras laukas. Tai procesas, kuris nesibaigia išėjimu iš ekspozicinės erdvės.

"Menas veikia per emocionalųjį centrą. Emocionalumas leidžia informaciją greičiau priimti ir pasisavinti. Įdomu, kaip ši paroda gali praplėsti suvokimo ribas: mano pasaulio suvokimas plečiasi dėl žiūrovų pasaulio suvokimo. Nesvarbus yra išorinis vertinimas, svarbiau – šioje vietoje sukurti papildomą realybę", – į komentarą, jog parodoje prie kiekvieno kūrinio nėra pavadinimų ir anotacija nekabo pastebimoje vietoje, atsako menininkas.

D.Sodeikos ekspozicijos architektūra primena instaliaciją. "Visi ekspozicijoje esantys darbai yra kurti būtent šiai galerijos erdvei, kuri nulėmė ir eksponavimo sprendimus", – sako skulptorius.

Širdys

Autoriaus kuriama papildoma realybė atsiskleidžia instaliatyvioje erdvėje, kurios visumą formuoja pagrindinis kūrinius jungiantis dėmuo – medžiagiškumas. Kaulai, medis, plienas, geležis, bronza perteikia skirtingas kūrinių emocijas, kurios yra vizualizuojamos per archetipinį simbolį – širdį.

"Sakoma, jog širdis turi savo protą, nes gali plakti atskirai nuo viso organizmo. Jei žmogui persodina kepenis – lyg ir nieko tokio, jos prigyja, jei persodina širdį – kažkas pasikeičia. Tai įdomus simbolis", – mintimis dalijasi menininkas.

Žiūrovui nedidelėje erdvėje būti apsuptam skirtingose materijose sukurtų širdžių – neįprastas jausmas. D.Sodeika sujudina tradicinį šio simbolio įsivaizdavimą (širdį įprasta matyti pliušinę, popierinę, stiklinę ir pan. – švelnią, trapią) per medžiagiškumą suteikdamas jam erdviškumą, svorį ir emociją. Medinė, plieninė, kaulinė širdys perteikia platų jausmų spektrą, kurį gali patirti žmogus su sąlyga, kad yra atviras jį formuojančioms patirtims.

Buvimas erdvėje, kurioje skirtingos emocijos veikia vienu metu – sunkus patyrimas, sukuriantis chaosą mintyse, bet tuo pat metu vidumi žiūrovas tai priima kaip natūralų dalyką: išgrynintas jausmas, kurį galima būtų įvardyti vienu žodžiu, neegzistuoja.

Neretai meilė, širdgėla, skausmas apima keletą ar kelioliką vienu metu patiriamų emocijų. Jei skulptoriaus parodoje žiūrovas atsiribos nuo proto ribotumo, dėmesį sutelkdamas į savo sielą ir jausmus, tuomet iš D.Sodeikos ekspozicijos jis išeis atvėręs dar vienas duris į gilesnį, jautresnį savęs ir aplinkos pažinimą.

"Man įdomu kurti emociją. Esu dirbęs su įvairiomis medžiagomis. Medžiagiškumas – tai įvairūs tos pačios problemos sprendimo būdai. Problema yra mano paties ribotumas, aš suvokiu taip, kaip suvokia D.Sodeika, o kultūra suteikia galimybę praplėsti suvokimą. Suvokimo plėtimas ir santykis su kitais žmonėmis yra pats didžiausias malonumas, nors ir skaudu, nes kenčia ego. Norėtųsi būti pačiam teisiausiam", – papildo autorius.

"Viktorija"

Empatiškesnį požiūrį į supančią aplinką skatina skulptoriaus kūrinys "Viktorija". Tai tekstilinė judesyje sustingusios, pakumpusios moters figūra.

"Skulptūra yra sukurta iš senyvo amžiaus, mirusios moters rūbų kolekcijos, kurią gavau dovanų: kiekvienas rūbas jo šeimininkės buvo pasirenkamas su didele meile, jį saugant. Kūrinys perteikia emociją, jog visą gyvenimą gyveni, kaupi ir vieną dieną nieko nebereikia. Man aktuali senatvės, gyvenimo prasmės tema", – darbą apibūdina menininkas.

D.Sodeikos "Viktorija" – senyvo žmogaus, jo egzistencijos simbolis. Menininkas savo kūriniui nudiria odą, pašalindamas apsaugą, atskleisdamas senyvo žmogaus pažeidžiamumą, silpnumą.

Nors skulptūroje moters kūnas pavaizduotas judesio poza, jos kojos yra pritvirtintos prie metalinės plokštės – apribojant judesio laisvę. Nukreipęs žvilgsnį po moters pėdomis, žiūrovas pamatys tuščiavidurių langelių taką ("Klases", kurias daug kas žaidė vaikystėje), vedantį iš ekspozicijos erdvės į išorę. Tai tarsi suteikia galimybę skulptūrai išjudėti, o gal veikiau tai yra galimybė prisiminti praeitį ar apie gyvenimą pagalvoti kaip apie žaidimą: kiekvienas judame į priekį, kol esame kažkam reikalingas, kai nuo mūsų nusigręžia – sustingstame vietoje, lyg skaudžios emocijos surakintų visą kūną.

"Didžioji dalis žmonijos senatvės vengia. Senyvam žmogui nėra galimybės pasidalyti savo gyvenimiška patirtimi. Aukštuomenė visada rašė savo genealogijos istoriją tam, kad galėtų perimti praėjusių kartų patirtį, o šių dienų tendencija – nematyti senyvo žmogaus – yra žiauri", – sako autorius.

D.Sodeikos parodoje išryškėja žmogaus, kaip jaučiančios ir atjaučiančios būtybės tema. Jausmai ir emocijos sukuria patirtis, kurios tęsia kiekvieno iš mūsų istoriją. Unikalią, prasmingą ir įdomią, kuria galime dalytis vieni su kitais, turėdami tikslą – patirti gyvenimą, jo įvairialypiškumą. "Tai, ką menininkas norėjo pasakyti, žiūrovas ne supranta, bet pajaučia", – teigia skulptorius.