Premjeriniame Kauno šokio teatro "Aura" spektaklyje "Balta balto" šokio menas susilieja su vizualiaisiais menais. Choreografą Hyginą Delimatą (Lenkija, Austrija) įkvėpė modernistiniai paveikslai, kuriuos modernaus šokio kalba tapo iš įvairių pasaulio kraštų į Kauną atkeliavę šokėjai: Alejandro Flora Mora (Kosta Rika), Anna Karen Gonzalez Huesca (Meksika), Francesco Dalmasso (Italija), Kyrie Oda (Japonija), Siri Elmqvist (Švedija) ir lietuvė Gabrielė Emily Aidulis.

"Balta balto" – šiuolaikinio šokio spektaklis, kuriame atgyja kubizmo ir suprematizmo dailės kūriniai. Kubistai paneigė tapybos tradiciją, kurioje mėgdžiojama gamta (realybė), gilinosi į daiktų struktūrą, stengdamiesi paveikslo plokštumoje pavaizduoti erdvinio kūno konstrukciją.

Kubistiniams dailės darbams būdingas dinamiškumas, abstraktumas, neryškios spalvos, apeliuojama į intelektualų suvokimą, atsisakyta emocinių proveržių. Suprematizmo (rusų futuristinės dailės kryptis) atstovus domino geometrinė abstrakcija. Buvo žavimasi elementariomis formomis kaip kvadratas, stačiakampis, trikampis, skritulys, susikertančios linijos.

Suprematizmo tapybos kūriniuose dominavo kontrastingų spalvų deriniai. Kaip ir kubistai, suprematistai atsisakė realybę vaizduoti realistiškai, jie siekė išreikšti bedaiktės erdvės pojūtį.

Žvilgsnis skirtingais rakursais

Choreografo ir šokėjų giliai išanalizuoti kubistinės dailės bruožai spektaklyje perteikiami pasitelkiant judesį, spalvą, garsą ir kompoziciją. Kūrinys leidžia pasinerti į kubizmo filosofiją, įvertinti jų revoliucinių idėjų svarbą meno ir kultūros istorijoje. Taip pat skatina į realybę pažvelgti iš skirtingų rakursų vienu metu, kaip tai darė modernistai praėjusiame amžiuje.

Šią idėją šokėjai išsako ir pačiame spektaklyje: "Koks būtų vaizdas, jeigu viena akimi žvelgtume į žiūrovų salę, kita – į sceną? Viena akimi – į lubas, kita – į grindis?" Šokiu perteikiant tokį realybėje neįmanomą žvilgsnį tikrovė virsta abstrakčiais siurrealistiniais vaizdiniais.

Geometrinėmis formomis virstantys šokėjai šoka tai atskirai, tai kartu. Jie sustingsta nejudančiomis kompozicijomis arba keistai judina tik kai kurias kūno dalis, taip perteikdami daugiamatį vaizdą, kuriame pranyksta perspektyva ir realybė suskyla į virpančias geometrines formas.

Šokėjų kūnai tampa itin tinkamu įrankiu siekiant pavaizduoti judėjimą ir greitį. Skirtingų tautybių šokėjai kubistų idėjas perteikia skirtinga kūno ekspresija.

Asociacijų galia

Puikiai pasitarnauja ir Ramūno Jaro eksperimentinė muzika, kartu su šokiu leidžianti pasinerti į skirtingų kubistinių tapybos darbų sielas, leidžiant pajusti ne tik pačių kūrinių bruožus, jų esmines idėjas, bet ir jų atsiradimo kontekstą. Nuskamba ritmingos elektroninės, klasikinės, džiazo, ambientinės, "industrial" muzikos garsai.

Vienu metu atrodo, kad atsiduri judėjimo ir virpesio persmelktame triukšmingame miesto peizaže, kur knibžda įvairiausios formos. Vėliau tarytum persikeli į XX a. pradžios Paryžiaus modernistų boheminę aplinką, kur Pablo Picasso tapo "Avinjono mergeles".

Paskui pasijauti lyg atsidūręs suprematistiniuose darbuose, kuriuose juntama grynosios erdvės transcendentinė energija. Galiausiai scenoje įsivyrauja visiškai tyla ir regi, kad pradedi keliauti Kazimiro Malevičiaus paveikslo "Baltas kvadratas baltame fone" paviršiumi, kur baltoje tuštumoje bandai pajausti tą dailininko regėtą savitą pasaulį.

Kur dingo maištininkai?

Spektaklį galima interpretuoti įvairiai, jame susipina ir intelektualus, ir emocinis suvokimas. Modernistiniu menu besidominantys žiūrovai šį kūrinį matys vienaip, sies jį su turimomis žiniomis, galbūt vaizduotėje atgims kubistiniai paveikslai. Visiškai nieko apie šią meno srovę nežinantis žiūrovas turėtų jį suprasti dar kitaip. Tačiau siekdami išvengti pernelyg didelio abstraktumo, spektaklio kūrėjai antroje kūrinio pusėje įveda kalbančius personažus, tiesiogiai išsakančius pačias svarbiausias kubistų manifesto mintis. Tad scenoje regėtas vaizdas darosi aiškesnis.

Primindamas apie praėjusio amžiaus meno revoliucijas H.Delimatas siekia tiek pats save, tiek kitus skatinti revoliucinių jausmų gimimą šiuolaikiniame mene – į supančią realybę pažvelgti kitaip, o ne iš vieno žiūros taško, kaip tai daroma šiandien. Ir iš tikrųjų spektaklis verčia susimąstai, kodėl šiandien nėra tokių apsėstų menininkų? Galbūt tokios revoliucinės idėjos kyla tik tuomet, kai juntamas spaudimas (kultūrinis, socialinis, politinis ir dar kitoks) kaip kova prieš tam tikrą priešą? O dabartinėje daugiakultūrėje, begaliniame informacijos sraute skendinčioje ir saugumo jausmo užmigdytoje visuomenėje priešo lyg ir nebelieka.

"Kurdamas spektaklį siekiau atlikti kuo tikslesnį vertimą, kuris perteiktų kubizmo judėjimo dvasią", – prieš premjerą teigė choreografas. Regis, lydimas puikių šokėjų, menininkas ganėtinai tiksliai išvertė kubizmo dailės darbus į šiuolaikinio šokio kalbą.