Vos paskelbus, kad festivalyje bus rodomas Tautvydo Galkausko spektaklis „Coffee & Scooters“, iškart žinojau: privalau jį pamatyti vien dėl pagrindinio fakto – pasirodymas bus apie žaliuosius miesto padarus – „Bolt“ paspirtukus. Nesu didžiausia jų gerbėja. Kaune jie pasirodė tik 2019 m., bet po visų skandalų atrodo, tarsi būtų čia įsišakniję nuo Laikinosios sostinės laikų. Tai vis dar opi problema gatvėse. Aktorius ir idėjos sumanytojas T. Galkauskas šią transporto priemonę sužmogino ir atvėrė nematomą jo pusę.

Spektakliui Mokslo saloje prasidėjus, susipažįstame su kurjeriu (akt. T. Galkauskas), kuris „Bolt“ riedžiams pristato tos pačios įmonės maistą. Supratęs, kad jie nėra žmonės, jis numeta savo didžiulį žalią krepšį, atsidaro alaus ir ima su kiekvienu jų elgtis įžūliai – vieną apipila alumi, kitą smaugia. Trečiasis paspirtukas pamokslauja, kad su tiek promilių kraujyje jam nevalia niekur važiuoti. Ilgainiui suvokęs, kad jį šios transporto priemonės pasirinko kaip savo rasės atstovą, mūsų kurjeris ima klausytis jų išgyvenimų ir tampa jų gynėju. Žiūrovai pradeda įtikėti, kad jie – tokios pat gyvos būtybės kaip ir mes: žaliai kraujuoja, dauginasi, o galiausiai mūsų pagrindinis herojus persirengia žaliu kostiumu ir tampa vienu jų. Ritualu – kiaušinių mėtymu – jis paniekina kitą nuomojamą transporto priemonę ir taip įsitvirtina transporto nuomos hierarchijos viršūnėje.

Pasirodyme veiksmo netrūko, o kartais net atrodė, kad persistengta: muzikinis takelis (kompozitorius Domantas Pūras), videofilmas (videomenininkė Gerda Remeikytė), scenografija su humoro detalėmis kėlė perpildymo įspūdį. Nebebuvo įmanoma vienu metu įdėmiai klausytis muzikos, žiūrėti videofilmą ir stebėti atlikėjo veiksmus. Intensyvumo atmosferą kūrė ir erdvės kameriškumas, kai kiekvienas garsas ir judesys čia tampa ryškesnis, o žiūrovo žvilgsnis neturi kur pasislėpti. Kita vertus, gal šis perpildymo jausmas – sąmoningas kūrėjo sumanymas, siekiant imituoti didmiesčio gatvės pojūtį – chaotišką, triukšmingą ir iš visų pusių užplūstantį dirgiklių srautą.

Pasitelkęs mechaninius judesius, humorą ir memų kultūrą T. Galkauskas pasirodymą pavertė ne tik lengvu, ironišku kūriniu, bet ir taikliai pritaikė jį Z kartai. Vis dėlto, pati būdama šios kartos atstovė, jaučiu, kad jei būčiau kiek jaunesnė, pasirodymą priimčiau dar kitaip – galbūt matyčiau jį tik kaip smagią, absurdišką pramogą be gilesnių poteksčių. Jei būčiau vyresnė, greičiausiai vertinčiau jį kritiškiau, gal net su tam tikru skeptiškumu. Dabar, būdama panašaus amžiaus kaip ir pats aktorius, jaučiu, kad pasirodymo humoras, ritmas ir socialinės pastabos atliepia mano patirties lauką, todėl jis tampa net tik atpažįstamas, bet ir artimas.

Įtraukti aplinkoje esančius daiktus ir juos sužmoginti – suteikti jiems balsą, nuomonę ar net charakterį – įdomus būdas pažvelgti į pasaulį iš naujo. Tai tarsi grįžimas į vaikystę, kai nebijai užduoti net pačių keisčiausių klausimų. Ar paspirtukai turi jausmus? Ar akmenukas gali plaukti? Tokie spektakliai skatina vėl atrasti drąsą svajoti, mąstyti plačiai ir kūrybiškai, nors kartais tai gali atrodyti keista ar net kvaila. Tampa svarbiu impulsu ištrūkti iš rutinos. Įpratę teatre matyti tradicines komedijas ar dramas, retai susimąstome, kad aplink mus esantys daiktai taip pat gali tapti intriguojančiais ir gyvais scenos herojais. Jei galėčiau dar kartą pasižiūrėti šį spektaklį, mielai tai padaryčiau. Atsivesčiau ir draugę kartu pasijuokti ir pamąstyti. Lengvas, nuoširdus, su juoko prieskoniu kūrinys lieka ne tik giliai atmintyje, bet ir širdyje.