Spektaklis vyko Lampėdžių karjere, ant specialiai sukonstruotos plūduriuojančios instaliacijos, primenančios laiptų konstrukciją, nuolat reaguojančią į kiekvieną atlikėjų judesį. Ši nestabili scena tapo ne tik vizualiu objektu, bet ir dramaturginiu veikėju, – kiekvienas kūno postūmis, kiekviena masės perkėla paveikdavo visą instaliaciją ir visus šešis atlikėjus. Lampėdžių karjeras – ideali vieta šiam kūriniui. Vanduo čia – ne fonas, o pagrindinis struktūrinis elementas, kurio gyvybingumas, šviesos atspindžiai ir akustika suteikė spektakliui unikalią atmosferą. Prieš jam prasidedant, „ConTempo“ festivalio steigėja ir meno vadovė Gintarė Masteikaitė teigė, kad „tokios scenografijos neišvystumėte nė vienoje tradicinio dramos teatro pastatyme“.

„The Weight of Water“ kalba apie priklausomybę ir bendrumą. Šešių atlikėjų judesiai, reakcijos ir bandymai išlaikyti pusiausvyrą tapo gyva šiuolaikinės visuomenės metafora. Spektaklis atsisako tradicinio naratyvo, tačiau komunikuoja intensyviai. Emocinis krūvis ir fizinis atlikėjų buvimas čia tampa kalba, kurioje kiekvienas judesys perteikia įtampą, priklausomybę ar pastangą išlaikyti tarpusavio santykį.

P. Meuthen choreografijoje fizinis artumas neišvengiamas. Nė vienas atlikėjas negali būti visiškai nepriklausomas, kiekvienas sprendimas, kiekvienas žingsnis tiesiogiai veikia kitą trupės narį. Nestabilios instaliacijos viršūnė simbolizuoja sėkmės, prestižo ar dominavimo tašką. Kiekvienas mėginimas užkopti aukštyn reikalauja ne tik kūno valdymo, bet ir kitų atlikėjų stabilumo ir atidumo. Būti pirmam – natūrali žmogiška ambicija, tačiau šioje simbolinėje platformoje tokia pozicija tampa beprasmė be kolektyvinio darbo. Vienas nepakilsi, neišlaikysi pusiausvyros, veikdamas vienas rizikuoji sugriauti visą struktūrą. Ši metafora įtaigiai atspindi mūsų visuomenės galios norą, priklausomybių tinklą ir nuolatines kompromisų paieškas.

Didelį įspūdį paliko ir gyvas garso takelis – konceptualiai svarbus spektaklio dalyvis. Gyvas komentavimas (balsu), gitaros ir trimito improvizacijos, sintezatoriai, fragmentuoti politinių kalbų įrašai ne tik papildė, bet ir kūrė reikšmingą emociją. Melodijos sluoksniavimas organiškai susietas su fiziniu veiksmu: kartais atrodė, kad triukšmo intensyvumas kelia laiptus, greitina ar lėtina žmonių judesius, tuo pat metu veikia ir žiūrovą. Garsas čia – ne fonas, o aktyvus pasirodymo balsas, kuris ne tiek iliustruoja, kiek komponuoja pojūčių įtampą. Muzikinė atmosfera, natūrali šviesa, gamtos scenografija, vėjo šnabždesiai, net žiūrovų kvėpavimas tapo šio kūrinio dalimi. Po pasirodymo Lampėdžių karjeras aidėjo nuo ovacijų ir plūstančių nuostabos kupinų emocijų.

Kiekvienas „The Weight of Water“ pasirodymas yra unikalus, kadangi instaliacijos judesys, balso intonacija gimsta realiu laiku. Tai performatyvus gyvumo patyrimas, kuriame žmogaus fiziškumas, šokio subtilumas ir garso kontekstualumas susilieja į vieną bendrą, savitą kūrinį.