Dailininkas, mokytojas, atlikėjas – įvairiapusė V. Pečiukonio asmenybė

Menotyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė V.Pečiukonį yra pavadinusi vieninteliu XX a. 7–8 dešimtmečio simbolistu. Dailininko kūryba ilgus metus buvo neatrasta ir tik neseniai jai pradėta skirti daugiau dėmesio. Vis dėlto, nors pripažinimas ir šlovė V.Pečiukoniui buvo svetimi, tačiau jis palietė daugybės savo mokinių sielas. Parodos Kaune kuratoriai – tapytojai Gintaras Kušlys ir Gražina Murelytė-Ajauskienė – taip pat buvę V.Pečiukonio auklėtiniai. Iki šiandien buvę dailininko mokiniai jaučia bendrystę – susirenka padėti organizuoti parodas ir rūpinasi mokytojo palikimu.

Save pečiaus chebra vadinusiems auklėtiniams priklauso ir tokie menininkai, kaip Šarūnas Sauka bei Gitenis Umbrasas. Parodos "Vytautas Pečiukonis: akvarelė" kuratoriai atskleidė, kaip prisimena savo mokytoją, kodėl juos žavi dailininko kūryba, asmenybė ir gyvenimo istorija.

Menininko paslaptis

Bendraujant su V. Pečiukoniu jausdavosi orumo ir didybės aura, tačiau kartu jis buvo kaip vaikas – mėgo juokauti, su visais elgėsi vienodai.

Tiek V.Pečiukonio paveiksluose, tiek jo gyvenimo istorijoje gausu mistikos ir paslaptingumo. Menininkas savo kūryboje mėgo naudoti pseudonimą Agnus Elegras, o pačių darbų beveik niekam nerodė ilgus metus. Buvę jo mokiniai atsimena, kad dažnai spėliodavo, kaip gi atrodo V.Pečiukonio paveikslai, tačiau šis juos laikė kitame kambaryje ir net prašomas neleisdavo žvilgtelėti.

Gandai gaubė ir menininko vaikystę. Tiesa, pats dailininkas dažnai buvo jų šaltinis. G.Murelytė-Ajauskienė pasakojo, kad šventai tikėjo mokytojo pasakojimais, jog jo tėvai buvo italų aristokratai, pabėgę į Lietuvą, nes seneliai nepritarė jų vedyboms. Organizuojant pirmąją V.Pečiukonio parodą, tapytoja baiminosi, kad turtingi giminės nuspręs surinkti jo darbus ir išvežti į Italiją. Šiandien menininkė jau yra atradusi dokumentą, įrodantį, kad istorija buvo pramanyta, tačiau G.Murelytė-Ajauskienė skatina pasidžiaugti, kad turime tokį talentingą lietuvių kilmės menininką.

Neabejotinai reali V.Pečiukonio biografijos detalė yra faktas, kad 1948 m. sovietinė valdžia nužudė menininko tėvą. Šis įvykis tuomet jauną kūrėją ypač sukrėtė. Netektis ir ją supanti neteisybė V.Pečiukonio pasaulėžiūroje paliko gilų įspaudą. Vėliau pakviestas dėstyti į Vilniaus dailės institutą menininkas pasiūlymo griežtai atsisakė, nes nenorėjo turėti nieko bendro su valdžia, kurti darbų pagal užsakymą ir prisitaikyti prie paradoksalaus vertybių bei realybės santykio.

Laisvo mąstymo kūrėjui beliko viena išeitis – užsidaryti ir slaptai kurti tai, kas jam buvo svarbu. Dėl to V.Pečiukonio darbai ilgai nebuvo eksponuoti parodose – jis liko nustumtas į meno istorijos paraštes.

Mokykla bute

Nors dailės instituto dėstytoju V.Pečiukonis niekada netapo, mokytojo profesija jam puikiai tiko – daugelį metų vaikus ir jaunimą dailininkas priimdavo į savo namus, kur jie galėjo piešti bei tapyti nuo ryto iki vakaro.

Pilkame Vilniaus miegamojo mikrorajono devynaukštyje įsikūrusio V.Pečiukonio buto sienos pasitikdavo svečius sodria mėlyna spalva ir aibe kaukolių. Devintą valandą ryto mokinių laukdavo atrakintos buto durys ir paruošti molbertai. Tiesa, pats V.Pečiukonis atsikeldavo tik apie antrą po pietų – Gražina ir Gintaras spėlioja, kad mokytojas, visai dienai užleidęs kambarį mokiniams, tapydavo naktimis.

G.Kušlys pas V.Pečiukonį iš Kauno važiuodavo kiekvieną dieną. "Jo mokykla buvo tokia, kad norėdamas išmokti piešti tu turėjai tai daryti kasdien", – pasakojo tapytojas.

G.Murelytė-Ajauskienė pasakojo, kad paklaustas, kodėl į svečius nekviečia kitų menininkų, bet priima mokinius, V.Pečiukonis sakė, jog mokiniai yra neatskiriama jo gyvenimo dalis. Iš dviejų buto kambarių didesnįjį menininkas buvo skyręs jiems. "Bendraujant su V.Pečiukoniu jausdavosi orumo ir didybės aura, tačiau kartu jis buvo kaip vaikas – mėgo juokauti, su visais elgėsi vienodai, neturėjo favoritų. Su tavimi visada kalbėjosi kaip su visaverčiu žmogumi, nesvarbu iš kur atėjai", – pasakojo buvusi menininko mokinė.

V.Pečiukonis su savo auklėtiniais mėgo šnekučiuotis apie meną, kiną, pasakodavo istorijas, kuriose persipindavo realybė su fantazijomis. Taip pat menininkas skatino sveiką konkurenciją tarp savo mokinių. V.Pečiukonio auklėtiniai dažnai varžydavosi, kas geriau nupieš kaukolę, o didžiausias įvertinimas būdavo, kai mokytojas išrinkdavo labiausiai pavykusį darbą ir pakabindavo ant sienos.

Platus horizontas

Parodos kuratoriai pasakojo, kad mokytojas mėgo itališką meną, ypač vertino Michelangelo, jam patiko Andrejaus Tarkovskio filmai. Dailininkas gyveno greta kino teatro, todėl dažnai eidavo į paskutinį filmo seansą – stebėdavo ne tik vaizdą ekrane, bet ir salėje esančius žiūrovus.

V.Pečiukonis puikiai išmanė Šventąjį raštą, domėjosi baltų tradicijomis ir mitologija. Greta vizualiųjų menų išsilavinimo V.Pečiukonis baigė muzikos konservatoriją ir net pasirodydavo ant operos scenos. Savo vokalo sugebėjimus yra pademonstravęs ir mokiniams – G.Kušlys atsimena, kad galingas smulkaus sudėjimo vyro balsas jį labai nustebino: "Kai jis uždainavo, atrodė, kad savo balsu galėtų suskaldyti stiklą."

V.Pečiukonio gausų kūrybinį palikimą papildo ir tekstai – menininkas yra parašęs keturiolikos tomų veikalą "Dangaus Rojai ir Pragarai Žvaigždynų pasauliuose" (taip pat pavadintas ir 20 paveikslų ciklas) bei dviejų tomų romaną "Lietuvos valstybės sostinė – miestas Kaunas".

"Jis buvo labai intelektualus, pasikaustęs, turėjo savo filosofinį pasaulio matymą, domėjosi simboliais, mistika. Nors atrodė užsidaręs, tačiau dvasiškai gyveno plačiai ir daug žinojo", – aiškino G.Kušlys.

Palikimas Lietuvai

Nemažiau už techniką įdomi ir paveikslų tematika, jų paslaptinga aura bei sukūrimo aplinkybės.

Buvę mokiniai turėjo tradiciją V.Pečiukonį aplankyti kasmet šv.Kalėdų laikotarpiu. Vieno susitikimo metu G.Murelytė-Ajauskienė iš mokytojo išgirdo idėją, kad savo paveikslus jis nori padovanoti Lietuvai. Tačiau, nors toks sentimentas atrodo labai gražus, šis procesas nebuvo paprastas. Ypač koją kišo tai, kad V.Pečiukonio darbai niekada nebuvo rodyti viešai, jo vardas nebuvo žinomas.

Po ilgų įkalbinėjimų ir drąsinimų, G.Murelytei-Ajauskienei pavyko mokytoją įkalbėti surengti pirmąją savo parodą 2005 m. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Vėliau buvo dar trys ekspozicijos: viena Grafienės Umiastovskos rūmuose, viena Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje ir paroda jau po kūrėjo mirties Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.

V.Pečiukonis savo kolekciją 2012 m. padovanojo Vilniaus savivaldybei, kuri ją saugo iki šiandien, o dabartinė paroda A. ir P.Galaunių namuose-muziejuje yra pirmoji Kaune. Abu pašnekovai tikina, kad labai norėtų savo mokytojo kūrybai atrasti ilgalaikės ekspozicijos vietą Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

V.Pečiukonio kolekciją sudaro 322 akvarelės ir 144 aliejines tapybos kūriniai. Menininko kūryba sujungia tai, kas yra mūsų baltiškoje ir kas – krikščioniškoje sąmonėja. G.Murelytė-Ajauskienė mokytojo kūrinius apibūdina kaip tokius, kurie gali žmogų pakylėti į filosofinį lygmenį, suteikti galimybę išgyventi harmoniją, pilnumą ir susimąstymą.

G.Kušlys V.Pečiukonio akvarelės liejimo techniką vadina legendine ir tiki, kad ji gali nustebinti ne vieną meno mėgėją. Nemažiau už techniką įdomi ir paveikslų tematika, jų paslaptinga aura bei sukūrimo aplinkybės.

"Kai kūriniai susiję su neeiline žmogaus istorija, o kartu ir dramatiška tautos istorija, tai yra ypač vertinga. Mes negalime leisti tam nueiti į užmarštį, kad ant viso to nukristų dulkės. Turime tai aktualizuoti", – skatino G.Kušlys.

Kas? Paroda "Vytautas Pečiukonis: akvarelė". Paroda yra 8-osios Tarptautinės akvarelės bienalės "Baltijos tiltai" programos dalis.

Kur? A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje.

Kada? veikia iki gruodžio 5 d.