Menas gali gyventi ne tik galerijose ir muziejuose. Menui puikiai dera ir gatvės, apleistų namų sienos ar buvusios gamyklų erdvės. Meno kolektyvas iš Vokietijos "Konsortium" – vienas iš X Kauno bienalės svečių – tokią erdvę pasirinko savo parodai "Morph".

Paroda įkurdinta (kitoks žodis veikiau ar tiktų) buvusioje "Drobės" gamykloje, jos trečiame aukšte esančiose erdvėse, taip pat papuošė ir milžinišką išorinę pastato sieną.

Fabriko viduje, pakilus į trečią aukštą, atsiveria balta spalva išdažyta patalpa su tokiomis pat baltomis kolonomis. Ant didelio formato audinio juostų – skaitmeniniu būdu išaustos įvairios geometrinės formos, žodžiai ir nespalvoti vaizdai. Taip tiesiogiai grįžtama prie šio fabriko pirminės funkcijos – vilnų karšimo, vėlimo, audimo, dažymo, pūkų kėlimo ir glaistymo, kartu – prie Kauno bienalės ištakų – tekstilės.

Audinio atraižos persišviečia. Taip suteikiama galimybė tas pačias baltas patalpos sienas pamatyti kartu skaitant ant audinių esančius žodžius ar bandant apgauti akį – geometrines figūras, pavaizduotas audiniuose, perkelti ant patalpų sienų. Viskas šioje patalpoje išskaidyta, sukuriant griežtai apibrėžtą chaosą. Gamyklos išorėje, ant milžiniškos sienos, viskas sujungiama – geometrinės formos, žodžiai, spalvos, idėjos.

Parodos pavadinimas "Morph" puikiai atskleidžia "Konsortium" kolektyvo idėją: skirtingų elementų sujungimas į vieną, juos pakeičiant.

Jauni vyrai, kurie nesinaudoja feisbuku, dievina modernizmo herojiškumą ir maloniai atskleidžia savo kūrybinius sumanymus – būtent tokie atrodo "Konsortium" nariai: Larsas Breueris (L.B.), Sebastianas Freytagas (S.F.) ir Guido Münchas (G.M.). Savo projektą "Drobės" fabrike jie įgyvendino bendradarbiaujant su VDU menų galerija "101" (kuratorė Daiva Citvarienė).

Su "Konsortium" grupės nariais kalbėjomės pačiame kūrybos įkarštyje, prieš oficialų parodos atidarymą, lauke susėdę ant cementinių laiptų, pro šalį zujant mašinoms. "Pastato viduje kol kas dar labai daug dulkių, o ir kėdžių neturime", – sako S.Freytagas.

– Kaip buvo pasirinkta būtent ši vieta? Jūs patys ją išsirinkote ar vieta jau buvo išrinkta jums?

S.F.: Mes buvome pakviesti dalyvauti šiame projekte. Ir prieš du mėnesius pamatėme šią vietą, kuri buvo visiškai tuščia – tuščios erdvės viduje ir lauke. Taigi, buvome pakviesti sukurti ką nors šiai vietai. Pasirinkome vidaus erdvę. Taip pat buvome paprašyti, kad ką nors sukurtume ir pastato išorėje.

L.B.: Procesas prasidėjo ganėtinai anksti. Gavome kelis bienalės organizatorių pasiūlymus, kur galėtume kurti. Ši vieta kaip galutinė, kurioje kažką turime sukurti, buvo pasirinkta ir menininkų, ir kuratorių, ir visos bienalės komandos.

– Kaip kilo idėja apie tai, ką norėtumėte šiame pastate sukurti?

S.F.: Mes dirbame kaip meno kolektyvas. Ir buvome pakviesti kaip meno kolektyvas. Kai pamatėme šio pastato išorėje daugiau negu dešimties metrų ilgio sieną, supratome, kad čia irgi turėsime dirbti ir kurti kaip kolektyvas. Vidinėje fabriko erdvėje galiojo kiek kitokie principai – pastato viduje buvo baltos sienos ir kolonos. Sugalvojome pakabinti nuo lubų žemyn kabančias vėliavas. Jos, jų vizualinis pasirinkimas jau rodo mūsų, kaip kiekvieno šio meninio kolektyvo nario, individualius kūrybinius siekius. Galime sakyti, kad sukūrėme du kūrinius: tą, kuris yra fabriko išorėje, ir tą, kuris yra jo viduje. Kūrinys, esantis išorėje, pavadintas "Edition" (liet. leidimas/tiražas), o esantis viduje – "Division" (liet. pasidalijimas).

L.B.: Kūrinyje, kuris yra išorėje, galima matyti keletą geometrinių formų – apskritimą, statmenas formas, trikampį, kvadratą, ir visos šios formos, susiliedamos viena su kita, sukuria didžiulį paveikslą. Ant jo užrašyti žodžiai – kiekvienas to žodžio rašmuo, šriftas parodo kiekvieną mūsų, o ketvirtas žodis – mus visus kartu. O viduje – ant vėliavų – yra išskaidyti ir atskirai parodyti tie elementai, tos geometrinės formos, kurios buvo sujungtos pastato išorinėje sienoje. Taip pat ant vėliavų yra ne tik geometrinės formos, tačiau ir žodžiai, kurie vėlgi nurodo į tuos žodžius, esančius pastato išorėje.

G.M.: Tai priešingybės. Visa tai gimė kaip mūsų dialogas, tyrimas, ką su šita vieta daryti, ką joje sukurti. Elementai, kuriuos rodome čia, jau buvo pasirinkti seniai, kiekvienas jų atspindi kiekvieną iš mūsų. Aš pasirinkau apskritimą, Sebastianas – trikampį, o Larsas – statmenas formas. Kartu tapėme vieną paveikslą, sujungdami savo individualumą.

L.B.: Nereikia akcentuoti, kas kam priklauso. Svarbiausia, kad suradome išeitį, kaip iš skirtingų elementų sukurti vieną kūrinį. Ant sienos esantys žodžiai su skirtingais jų šriftais gali būti suprantamas dvejopai – vienu atveju, tai tik skirtingų šriftų pavadinimai, kitu atveju – žodžius, šriftų pavadinimus žiūrovas gali interpretuoti savaip. Pavyzdžiui, "Euro stile" galima interpretuoti politikos link. "Arial" – tarsi vietos žymėjimą. "Type" – kažkokį tipą. Taigi čia svarbus ir interpretavimo laisvumas, kuris yra būtinas.

G.M.: O žodis, šrifto pavadinimas "Din" – tai vokiškojo industrinio stiliaus pavadinimas. Taigi, viskas yra suplanuota taip, kad būtų galima sujungti su kitais dalykais.

– Šių metų Kauno bienalės pagrindinė tema taip pat yra sujungimas, visko tinklas. Jūsų darbe puikiai tai ir atskleidžiama.

L.B.: Taip. Kalbant apie jungtis ar tinklą – tai svarbu ir mūsų kolektyve "Konsortium". Mes esame kolektyvas, tačiau esame ir kiekvienas kaip individualus menininkas. Tačiau mes taip pat galime pasikviesti žmones, kad jie kurtų su mumis. Kartais save lyginame su muzikantais. Kiekvienas muzikantas dirba su savo instrumentu, tačiau kartais prie jo prisijungia ir kiti muzikantai su savo instrumentais, sukurdami skirtingus garsus. Kartais pasikvieti visą orkestrą ir gali sukurti visiškai naują darbą. Matyt, todėl mes pasirodėme įdomūs bienalės komandai, nes atskleidžiame šios jungties, tinklo idėją.

G.M.: Mums yra įdomu dirbti kartu. Juk šios didžiulės fabriko sienos paveikslas, jeigu būčiau kūręs vienas, nė nebūtų įgyvendintas.

S.F.: Tokia jungtis rodo ne tik dabarties dalykų sujungimą, tačiau ir praeities jungtis su dabartimi. Juk šis fabrikas pastatytas 1920 m., o mes jame kuriame dabar. Kitas dalykas, ką mes su "Konsortium" grupe darome, – nepristatome savęs kaip meno genijų, kurie išranda kažką visiškai naujo. Mes labiau kartojame tai, kas buvo padaryta, tačiau, žinoma, kitaip. Kartojame senesnes meno formas ir jas atgaiviname iš naujo.

L.B.: Čia vėlgi – kaip muzikoje. Kartais perdirbiniai būna geresni nei originalai. Taigi tas, kuris sukūrė pirmą versiją kažko, yra toks pats genialus kaip ir tas, kuris tai pakartojo, tik savaip.

G.M.: Galbūt mes nesame kūrėjai, o esame tie, kuriems įtaką padarė kūryba. Ir mes tas įtakas rodome.

– Modernizmas yra jūsų kūrybos esmė. Žavitės šiuo stiliumi ir naudojatės jo įrankiais. Kodėl būtent modernizmas?

S.F.: Turime labai daug idėjų, panašių su modernizmu. Esame stipriai paveikti futurizmo, konstruktyvizmo, konceptualizmo, minimalizmo, poparto. Modernizmas buvo itin tarptautinis judėjimas. Jo atsiradimo laiku žmonės daug keliavo. Nors Bauhauzas ir skamba kaip vokiečių išradimas, tačiau daugelis menininkų jį pritaikė savo šalyse. Kartu modernizmas yra labai įvairialypis, patyręs ir nemažai nesėkmių, ir atgimimų – pavyzdžiui, po Antrojo pasaulinio karo. Modernizmas buvo labai herojiškas ir stiprus, kai supranti visą jo esmę.

G.M.: Mums didžiausios įtakos padarė antroji modernizmo dalis, atėjusi po Antrojo pasaulinio karo, ir tuometės modernizmo srovės – popartas, konceptualizmas, minimalizmas.

L.B.: Modernizmas mane žavi dėl savo neįgyvendintų idėjų, neužbaigtų idėjų.

G.M.: Mūsų kūrybai įtakos turėjo ir klasicizmo atstovai – tarkim, Jacquesas Louisas Davidas. Taip pat romantizmas. XIX a. architektūra.

S.F.: Taigi ir šis "Drobės" fabrikas, pastatytas modernizmo eroje, iki šių dienų matė nemažai meno stilių. Ir štai jis bus vėl kitoks. Galime save įvardyti modernizmo klasikais arba klasikiniais modernistais.

– Kaip susiformavo jūsų grupė?

L.B.: Pagrindinė kolektyvo idėja – dirbti kartu įgyvendinant panašias idėjas, idealus. Mes darėme tai, ko žmonės nenorėjo, kad darytume.

G.M.: Tačiau mes puikiai žinojome, ko mes nenorime daryti.

– Jūsų meninio kolektyvo kūrybos stilius nebuvo iš karto pripažintas. Lygiai taip pat ir modernizmas savo gimimo pradžioje buvo kritikuojamas. Jus sieja panaši žmonių reakcija į jūsų kūrybą.

L.B.: Visuomet bus žmonių, kurie sakys, kad tu to negali, kad tai jau nebemadinga, kad tai klaidinga. Tačiau visa tai lengviau daryti ir prieštarauti tokiems žmonėms, kai esi kolektyve ir turi bendraminčių.

– Kokia jūsų nuomonė apie Kauno bienalę, apie pagrindinę jos idėją?

L.B.: Kauno bienalė kasmet vis labiau stiprėja. Man tai atrodo labai profesionalu ir tarptautiška. Manau, tai pritrauks nemažai užsienio svečių. Kiekvienais metais bienalė vis stiprėja ir profesionalėja.

S.F.: Labai įdomu tai, kad Kauno bienalė gimė kaip tekstilės bienalė. Nuo tekstilės pereita prie vizualiojo meno, o dabar – jau ir architektūros link. Dabar tai daug plačiau, nei bienalė gali apimti. Šių metų bienalė parodo ne tik dabartinį Kauną, tačiau ir jo istoriją.

– Koks jums pasirodė Kaunas?

S.F.: Kaune mes jau trečią kartą ir jaučiame stiprią jo trauką.

L.B.: Buvome labai šiltai priimti, o bienalės komanda pasirodė labai profesionali. Kai prieš aštuonias savaites pamatėme šio fabriko sieną, ji buvo apsamanojusi, kabojo kažkokie laidai, ant durų buvo netgi mažas stogelis. Kai atvykome, ji buvo švari, sutvarkyta. O pastato viduje esančios vėliavos visos buvo kurtos Kaune.