Gurmaniškos tarpukario Kauno garsenybių paslaptys

Didžiavyriai dietų nesilaikė

Nepaisant to, kad Aleksandras Stulginskis pagal išsilavinimą buvo agronomas, Kazys Grinius – gydytojas, o Antanas Smetona buvo laikomas vienu geriausių to meto lietuvių kalbos stilistų, visi jie buvo kaimo vaikai ir mėgstamiausias šių didžiavyrių patiekalas buvo raugintas pienas ir bulvės su lupenomis.

Labiausiai šį patiekalą mėgo ir Maironis. Beje, vakarienei.

A.Smetona taip pat vakarieniaudavo 20 val. Tik ant jo stalo Istorinėje Prezidentūroje būdavo tokie šalti patiekalai kaip duona, sviestas ir kumpis.

Pirmojo ir ketvirtojo tarpukario Lietuvos prezidento rūsyje jau tada buvo įvairiausių gėrimų – vyno, brendžio, krupniko, viskio, šampano, kuriais jį aprūpindavo užsienio pasiuntiniai.

Anot amžininkų, mėgstamiausias A.Smetonos žmonos Sofijos gėrimas buvo krupnikas. Dokumentuose yra išlikę, kad, pavyzdžiui, pirmasis Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje Petras Klimas, buvęs akredituotas ir Belgijoje, Liuksemburge, Ispanijoje bei Portugalijoje, išleido šiam rūsiui papildyti 783 tuometinius litus.

Prezidentaujant A.Stulginskiui minėtame rūsyje atsirado ir lietuviško vyno.

Jadvyga Narbutaitienė

Konfliktas dėl raugintų kopūstų

Beje, tarpukario Kaune sklandė ir legendos apie Maironio sesers Marcelės gaminamą krupniką, kuriuo jos brolis vaišindavo svečius savo namuose Rotušės aikštėje. Šio, anot poeto amžininkų, stebuklo receptas jau nebežinomas, nes Maironio sesuo niekam jo neišdavė.

Tarpukario Lietuvoje vaišingos užstalės mėgtos.

Didžiausi pokyliai Maironio, ėjusio rektoriaus pareigas greta esančioje Kunigų seminarijoje, namuose, vykdavo spalio 21-ąją – per jo gimtadienį.

Pavyzdžiui, 1938-aisiais minint atkurtos Lietuvos 20-metį Kauno karininkų ramovėje vykusiame pokylyje dalyvavo apie 2 tūkst. svečių, kurie buvo susodinti prie stalo pagal korteles, ant kurių buvo nurodyta ir kuris vyras turi pašokdinti kurią damą.

Vasario 16-osios minėjimas, kuriame dalyvaudavo 200 svečių, dėl per mažų Istorinės Prezidentūros patalpų būdavo rengiamas "Metropolio" restorane.

Didžiausi pokyliai Maironio, ėjusio rektoriaus pareigas greta esančioje Kunigų seminarijoje, namuose, vykdavo spalio 21-ąją – per jo gimtadienį. Ir minėtas vaišes, kuriuose dalyvaudavo apie 70 žmonių, ruošdavo kunigo sesuo Marcelė su pagalbininkėmis. Brolis ir sesuo nesutarė tik dėl vieno patiekalo – troškintų raugintų kopūstų. Maironis jų labai nemėgo. Negalėjo pakęsti net kvapo, dėl to jo sesuo Marcelė, labai mėgusi raugintų kopūstų sriubą, ją virdama net užkimšdavo vata visas skylutes, kad tik jos viralo kvapo neužuostų brolis. Beje, pastarasis labai mėgo obuolius, kuriuos augino savo sode minėto Rotušės gatvės namo, kuriame šiandien įsikūręs Maironio lietuvių literatūros muziejus, kieme.

Nuodėmingos vakarienės

Kitas ne mažiau garsus Maironio amžininkas Juozas Tumas-Vaižgantas rengdavo juodąsias vakarienes.

Šių pavadinimas kilo nuo jose dalyvavusių svečių apdaro.

Taip buvo vadinami susiėjimai po bažnyčioje prieš Velykas vykusių išpažinčių, kurių klausydavo dvylika kunigų, dalyvaudavusių šioje J.Tumo-Vaižganto rengtoje užstalėje.

Tiesa, neatmetama tikimybė, kad šio pobūvio pavadinimas galėjo turėti ir kitą kilmę.

Teigiama, kad vaišėms įsibėgėjant atsirišdavo svečių su juodomis sutanomis liežuviai. Ir jie pradėdavo pasakoti, ką girdėję per išpažintis.

Tiesa, neminėdami nei savo paslaptis išsipasakojusių žmonių vardų, nei pavardžių.

Liekninosi visą gyvenimą

Apie S.Nėries gurmaniškus polinkius žinoma mažiau. Gal todėl, kad ji beveik visą gyvenimą laikėsi dietos, nes laikė save storule.

Poetės studijų draugės pasakojo, kad būsimoji tautos lakštingala dėl minėtų savo įsitikinimų su jomis nepusryčiaudavo. Ir prisijungdavo prie jų, bėgančių į paskaitas, tiesiai iš lovos, prie kurios visada stovėjo obuolių actas, nes S.Nėris buvo kažkur perskaičiusi, kad jis padeda sulieknėti.

Tėvo iš kaimo atvežtas maistas dažniausiai S.Nėries spintelėje supelydavo.

Jos memorialiniame muziejuje Palemone yra išlikęs 1938 m. apskaitos žurnalas, kuriame matyti, kad ji beveik kasdien pirkdavo duoną, sūrį ir apelsinus, tuo metu buvusius kontrabandine preke ir vadintus oranžais.

Beje, minėtas apskaitos žurnalas liudija, kad daugiausia pinigų nuolat dietos besilaikiusi poetė išleisdavo saldumynams. Apie jos keptus labai skanius marcipaninius sausainius pasakojo ir kolegės, kurias S.Nėris šiais skanėstais vaišindavo mokytojaudama Panevėžyje.

Teigiama, kad, nepaisant savo dirbtinio nevalgumo, S.Nėris buvo gera šeimininkė ir virdavo skanius pietus savo vyrui – skulptoriui Bernardui Bučui. Tačiau niekada nekviesdavo jo pietų, o padėdavo pagamintą patiekalą langelyje į jo dirbtuves ir tyliai pasišalindavo. "Ten, kur vaikšto kūrybinės mūzos, žmonai vietos nėra", – sakydavo S.Nėris.

Studentų rojus

Garsėjo savo vaišingumu ir vienas pirmųjų profesionalių Lietuvos skulptorių Juozas Zikaras.

Jo namų Kauno Žaliakalnyje durys būdavo atviros visiems du kartus per metus – per Kalėdas ir Velykas.

Tokį kompromisą, neapsikentusi, kad jos vyras kasdien kviečiasi į namus pietų savo studentus iš Meno mokyklos, sugalvojo skulptoriaus žmona Anelė.

Per minėtas dvi dienas Kauno meno mokyklos studentai galėdavo vaišintis Zikarų namuose kiek nori. O jų šeimininkė garsėjo išradingumu. Pavyzdžiui, jeigu ateidavo netikėtų svečių, ji supjaustydavo gabaliukais duoną, aptepdavo ją sviesto ir medaus mišiniu, kuriame dominuodavo pastarasis, ir uždėdavo ant viršaus riešutą. Šie vieno kąsnio sumuštinukai būdavo svečių tiesiog išgraibstomi.

Beje, garsūs S.Nėries marcipaniniai sausainiai, kaip ir minėti J.Zikarienės vieno kąsnio sumuštinukai su riešutais, jau ir tarpukariu buvo kulinarijos paveldas.

Pavyzdžiui, anot gurmaniškų garsenybių paslapčių žinovės J.Narbutaitienės, kuri su aprašyta ekskursija laikė "Mūsų odisėjos" gidų kurso egzaminą, marcipanai buvo saldumynas, su kuriuo piršdavosi Lietuvos didikai, dar XVI a. Taip Jonušas Radvila siekė Chodkevičių globotinės Sofijos Olelkaitės rankos. Teigiama, kad iš jo liūdnos patirties gimė ir posakis: "Negali gauti to, ko nori, net už visus pasaulio marcipanus."