Filme – projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ užkulisiai

Televizijos filmas pakvies žiūrovus į užkulisius, visus metus stebės kultūros sostinės organizatorius, parodys dalykų, kurie liko nematomi net ir uoliausiam projekto „Kaunas 2022“ renginių lankytojui.

„Filmuodama buvau tokioje pat situacijoje kaip eilinis kaunietis ar miesto svečias, kuris kiekvieną dieną galėjo rinktis ne iš vieno, bet iš kelių renginių. Mastas buvo didžiulis projekto „Kaunas 2022“ pranašumas ir savotiškas trūkumas. Ypač man, kai dabar, sėdėdama montažinėje, turiu rasti būdą sutalpinti valandų valandas filmuotą medžiagą į 52 minutes“, – šypsosi R. Vederytė ir pripažįsta, kad visko, kas vyko, parodyti viename filme neįmanoma.

R. Vederytės filmo pagrindinis veikėjas – Kaunas. Tarsi jaunuolis, ilgai ieškojęs savo tapatybės ir idėjos, nuo kurios galėtų atsispirti, Kaunas pasikeitė. Kultūros sostinės metai padėjo subręsti ir miestui, ir miestiečiams.

Vilnietė, dokumentinio filmo apie projektą „Kaunas 2022“ režisierė prisipažįsta, kad pamilo laikinąją sostinę.

„Aš buvau buvusi Kaune, žinojau jo istoriją. Girdėjau kalbant apie Kauno modernizmą, Kauną vadinant tarpukario perlu... Man tai buvo tušti žodžiai. Viskas pasikeitė, kai pradėjau čia atvažiuoti dėl kultūros sostinės renginių“, – prisipažįsta R. Vederytė.

M. Mikulėno nuotr. 

– Kauno – Europos kultūros sostinės metus jau prisimename su nostalgija, todėl jūsų filmo tikriausiai laukia daugelis. Gal galite apie jį papasakoti daugiau?

– Man šis filmas yra labai susijęs su mano pačios pakitusiu santykiu su Kaunu. Jį gerai iliustruoja projekto „Kaunas 2022“ šūkis „Iš laikinosios į šiuolaikinę“.

Filme kalbuosi su žmonėmis, kurie kūrė programą „Kaunas 2022“. Vieniems tai buvo gyvenimo projektas, kitiems – viena iš galimybių, tretiems – būdas kažką įrodyti, dar kitiems – puikus naujų sumanymų startas... Man, kaip filmo režisierei, buvo duota visiška laisvė – galėjau filmuoti, ką noriu, kalbėtis su tais žmonėmis, kurie man įdomūs, lankytis tuose renginiuose, kuriuose norėjau.

– Turbūt tai bus toks savotiškas reportažas – kaip mes tai padarėme, kokie dažnai lydi Holivudo filmus?

Filme kalbuosi su žmonėmis, kurie kūrė programą „Kaunas 2022“. Vieniems iš jų tai buvo gyvenimo projektas, kitiems – viena iš galimybių, tretiems – būdas kažką įrodyti,

– Mano kuriamas filmas – ne dienoraštis ir ne power point prezentacija. Iš viso per 2022-uosius Kaune ir Kauno rajone įvyko daugiau nei 2 tūkst. renginių. Filmas truks 52 minutes, dauginame iš 60 sekundžių, dalijame iš 2 000... Išeina 1,5 sekundės renginiui. Taigi, visų renginių paminėti neįmanoma. Vis dėlto yra trys pagrindiniai – „Sukilimas“, „Santaka“ ir „Sutartis“, be jų apie kultūros sostinės metus papasakoti neišeina. Be to, yra organizatorių, kuriuos būtina pakalbinti, branduolys. Kita vertus, be savanorių būtų buvę neįmanoma įgyvendinti projekto, o jų daugiau nei 1 000... Kaip padaryti, kad filmas būtų įdomus žiūrovui? Maža to, televizijos žiūrovui?

Todėl apsisprendžiau, kad turiu parodyti žmonėms, kurie galbūt ėjo į renginius Kaune, lankė didžiąsias parodas, kažką, ko jie nematė. Vadinasi, užkulisius ir žmones, kurie visa tai sukūrė.

– Suprantu, kad pamatysime interviu su pagrindiniais projekto „Kaunas 2022“ veidais – Ryčiu Zemkausku, Virginija Vitkiene, Ana Maj. Gal ir kitais? Kas jums pačiai labiausiai įstrigo iš tų pokalbių?

– Pavyzdžiui, R. Zemkauską kartą filmavome prieš renginį „Santaka“. Kartu važiavome į daugiabutį, kuriame jis užaugo. Žinote, tai toks senas, baisus bendrabutis su linoleumu koridoriuose... Rytis jaudinosi ir buvo įsitempęs, nors tai jam visiškai nebūdinga, bet „Santaka“ buvo vienas iš pirmųjų jo režisuotų renginių. Buvo nepaprasta filmuoti jį toje aplinkoje, matyti jo vaikystėje išdaužtą durų stiklą, kuris vis dar nepakeistas. Tą žmogų mes esame įpratę matyti kitomis aplinkybėmis, kitu amplua, turime susiformavę visai kitokį jo įvaizdį. Manau, tai rodo pokytį, kurį visi išgyvenome.

Kadras iš filmo „Iš laikinosios į šiuolaikinę“ .

– Jau norisi pamatyti jūsų filmą...

– Ne visi herojai norėjo rodyti savo namus, bet manau, kad pavyko panašiai prisiliesti prie daugelio. Pavyzdžiui, su V. Vitkiene vaikščiojome po parodas – Yoko Ono, Williamo Kentridge’o. Vaikščioti su ja parodoje – milžiniška dovana. Jei aš tiek žinočiau, užriesčiau nosį visam likusiam gyvenimui! Filmavimo metu buvo viena jautri akimirka... Mums einant į Jenny Kagan parodą „Iš tamsos“, Virginija sustojo pakeliui nupirkti gėlių – tądien buvo Jenny gimtadienis. Sakau, ar jūs prisimenate visus? Taip, ji prisimena visus. Tada mes einame per parodą  „Iš tamsos“ su ta didžiule gėlių puokšte ir matau, kaip parodos lankytojai, atpažinę Virginiją, nori prie jos prieiti, su ja pasikalbėti... Na, o galiausiai susitinkame Jenny, kuri ta paroda papasakojo savo nepaprastą ir skausmingą šeimos istoriją, ir Virginija jai įteikia gėles. Buvo labai gražu.

A. Maj filmavome gegužę. Filmavimo metu pradėjo verkti mažoji Šarlotė, Ana ją pasiėmė ant rankų ir ėmė žindyti. Šarlotė – projekto „Kaunas 2022“ vaikas!

Filme man norėjosi parodyti kiekvieno asmeninį ryšį su Europos kultūros sostinės projektu ir, manau, daugeliu atveju pavyko. Projektas „Kaunas 2022“ turėjo du didžiulius iššūkius – pandemiją ir karą. Irutę Tumaitę filmavome Kauno botanikos sode, kur turėjo vykti trejus metus planuota Laimės diena. Ji neįvyko, nes tą pačią dieną prasidėjo karas.

– Pradžioje minėjote, kad jus asmeniškai palietė ši patirtis. Kas jums buvo didžiausias atradimas filmuojant „Kaunas 2022“?

– Kad Kaunas – visai nieko miestas. Žinau, kaip tai skamba, bet mane pažįstantys galvotų, kad žarstau komplimentus. Taip ir yra. Esu gimusi ir užaugusi Vilniuje, Senamiestyje. Mano mama yra gimusi ir užaugusi Vilniuje, Senamiestyje. Mano seneliai Vilniuje gyvena nuo paauglystės. Aš į Kauną ar apskritai į kitą kokį Lietuvos miestą važiuodavau tik filmuoti televizijos laidų. Apie daugelį vietų žinau tik tiek, kiek iš ten trunka nuvažiuoti iki Vilniaus. Žinoma, esu susipažinusi su istorija, bet  su daugeliu Lietuvos vietų neturiu jokio asmeninio ryšio. Kaunas – pirmasis miestas po mano namų, Vilniaus, su kuriuo užmezgiau tokį ryšį.

Kauno modernizmas, tarpukario perlas, man buvo tušti žodžiai. Viskas pasikeitė, kai pradėjau čia važinėti dėl „Kaunas 2022“ renginių.

Man daug kas sako, kad Kauną atradau ir jį įsimylėjau tik dėl to, kad mačiau jo gražiąją pusę. Lankiau meno parodas, bendravau tik su kultūros lauko žmonėmis, kurie mandagūs ir malonūs, išsilavinę. Nemanau. Mane sužavėjo ir Kauno istorija, ir pats Kaunas. Bandžiau jį įsivaizduoti kaip personažą; kartais Kauną personifikuoti prašydavau ir savo pašnekovų. Pavyzdžiui, Vilnius man yra visiškai akademinis miestas. Jis vilki tvido švarku su odiniais lopais ant alkūnių, yra aukštas, pašiauštais plaukais... Vis dėlto Vilnius truputį ir arogantiškas.

– Įdomu. Koks yra Kaunas?

– Pradžioje Kaunas man buvo panašus į kompleksuotą jaunuolį, kuris nėra tikras, kuriuo keliu pasukti. Jis nori būti išgirstas, bet kartu to bijo. Jis vis dar galvoja, ką pasakys kiti. Jis nežino, ar yra tarpukario sostinė, antrasis Lietuvos ar sportininkų miestas.

Mano supratimu, Kaunui trūko susitaikymo su savimi. Supratimo, kad gali turėti ir pranašumų, ir trūkumų, ir kad jų nereikia bijoti. Galvoju, kad projektas „Kaunas 2022“ suteikė miestui labai daug pasitikėjimo savimi, ir tikiuosi, kad tas jaunuolis susivoks. Supras, kad gali būti toks, koks yra, ir viskas bus gerai. Žinoma, tai pati banaliausia istorija: pamilk save ir būsi laimingas, tokių filmų pabaigoje skamba romantiška muzika.

Kadras iš filmo „Iš laikinosios į šiuolaikinę“. 

– Banalios istorijos dažnai yra iš gyvenimo...

– Banalybė yra šimtą kartų pakartota tiesa. Be to, aš mačiau, kad tas pokytis iš tiesų vyksta. Pavyzdžiui, kai kuriuose renginiuose mačiau ir tokių žmonių, kurių niekaip nebūčiau tikėjusis ten sutikti. Iš pirmo žvilgsnio man neatrodė, kad jiems galėtų rūpėti kultūra. Ir vis dėlto jie ten buvo.

Prisimenu, po renginio „Santaka“ vyko Mitinio Kauno žvėries skulptūros atidengimas ir daugelis piktinosi, kodėl nėra jokio šou, kodėl atidengimas vyko taip trumpai – žmonės įprato dalyvauti, švęsti kultūros ir meno įvykius. Man tai rodo, kad projekto „Kaunas 2022“ komanda padarė kai ką labai svarbaus – suteikė vieną iš idėjų, kuria galėtų remtis naujai išaugęs miesto pasitikėjimas savimi.

Manau, kad dabar daug kas vien dėl šio projekto su pasididžiavimu sako, kad yra kauniečiai.

– Ar pažįstate daug vilniečių, kurie dėl programos „Kaunas 2022“ renginių važiavo į Kauną?

– Žinoma. Pavyzdžiui, filmuojant Gintarės Masteikaitės kuriamą festivalį „Contempo“  mes su ja važinėjome kartu visą dieną. Ji sveikindavosi su žmonėmis, atvažiavusiais iš Vilniaus, Klaipėdos, kitų miestų. Savo vyrui, kurio gimtadienis rugsėjį, padovanojau kelionę į kultūrinį Kauną, nes jau viską apie jį žinojau. Buvo gražūs orai ir ne taip lengva gauti nakvynę.

Galų gale, Kaune nėra tiek gyventojų, kiek, pavyzdžiui, pamatė Yoko Ono „Exit“ instaliaciją Lietuvos banke! Mano visi draugai kalbėjo: „Ar matei, kaip pavarė Kaunas šiemet?“ Sutinku, tikrai gerai.

– Esate dirbusi prie daugelio dokumentinių filmų. Suprantu, kad juose taip pat svarbi istorija, kaip ir meniniuose. Kaip jums sekėsi pasakoti projekto „Kaunas 2022“ istoriją ir apie ką ji?

– Jei nebandysi kurti istorijos, bus ne filmas, o bukletas. Tokiu atveju galima nufilmuoti renginių, paimti interviu iš žmonių, gražiai sukarpyti medžiagą ir turėsi kažką. Tačiau ar tai bus filmas? Išsikėliau tikslą sukurti naratyvą, kuriame pagrindinis veikėjas yra Kaunas. Kaunas ne kaip miestas ar teritorija, bet kaip reiškinys, savyje talpinantis didelį prasmių debesį.

Kaip ir kiekvienoje istorijoje, šioje herojus taip pat leidžiasi į nuotykį, patiria nesėkmių, galiausiai jas įveikia. Šiuo atveju ta pabaiga yra sudaryta sutartis, miesto ir miestiečių laimė.

Kadras iš filmo „Iš laikinosios į šiuolaikinę“. 

– Kalbate apie iššūkius. Kas jums pačiai buvo didžiausias iššūkis?

– Sudėtingiausia buvo, kad vienu metu vyko labai daug renginių ir aš negalėjau dalyvauti visuose juose. Turėjau rinktis ir man dėl to tikrai labai nuoširdžiai gaila. Filmavome beveik lygiai metus. Beveik kas mėnesį turėjome po išvažiuojamąjį filmavimą. Pasitaikydavo taip, kad aš pasirinkdavau filmuoti vieną renginį, o paskui kas nors papasakodavo apie kitą, kuriame negalėjau dalyvauti, ir suprasdavau, kad tas kitas galbūt buvo įdomesnis.

Tikrai, manau, bus tokių žiūrovų, kurie pasakys, kad į filmą pakliuvo ne tie žmonės ir ne tokie renginiai. Iš dalies galbūt jie bus teisūs, bet, kita vertus, aš buvau tokioje pat situacijoje, kaip programos „Kaunas 2022“ lankytojai, kurie irgi turėjo rinktis.

– Suprantu, ką kalbate, aš irgi dalyvavau ne visur ir gailiuosi dėl to.

– Kai kuri filmą apie vieną didelį įvykį, tarkime, turnyrą „Australian Open“, varžybas „Formulė 1“ ar kitą renginį, gali būti jame nuo pradžios iki pabaigos, išgyventi kartu tas valandas, dienas ar savaites ir nufilmuoti pasirengimą, vyksmą ir pabaigą. Tačiau visų metų kartu neišbūsi!

Mastas buvo didžiulis projekto „Kaunas 2022“ pranašumas ir trūkumas. Ypač man, kai dabar, sėdėdama montažinėje, turiu rasti būdą sutalpinti daugiau nei 40 valandų nufilmuotos medžiagos į mažiau nei valandą.

– Medžiagos išties daug.

– Filmavome metus ir filme tai atsispindės. Metai prasidėjo „Sukilimu“, vasaros pradžioje vyko „Santaka“, o metų pabaigoje – „Sutartis“. Šie pagrindiniai akcentai išlieka, nes manau, kad žiūrovams turi būti kažkas atpažįstama kūrinyje, net jeigu tai yra tik laiko linija, struktūra. Žiūrovas turi jaustis saugiai, kitu atveju gali pradėti galvoti, kad kūrinys jam ar jai per sudėtingas, kad bus sunku išlaikyti dėmesį, jausti malonumą.

Be to, šis filmas bus rodomas LRT eteryje, vadinasi, jis skirtas plačiajai auditorijai. Turiu apie tai galvoti, negaliu kalbėti tik apie aukštąjį meną. Man labai patiko vieno pašnekovo mintis: „Viskas gerai, jei jūs nesupratote, jei jums nepatiko. Taip ir turi būti. Tik neužtrenkite durų – bandykite ir toliau. Juk ir pirmas pasimatymas ne visada tobulas.“

– Turite omenyje, kad programoje „Kaunas 2022“ buvo daug šiuolaikinio meno? Esu girdėjusi tokių priekaištų.

– Nemanau, kad jo buvo per daug. Juk vyko daugybė savo formatu labai aiškių renginių – šokių, koncertų, spektaklių, festivalių. Be to, mano tikslas nebuvo nufilmuoti šokį, operą ar pasirodymą, o pažiūrėti, kaip, pavyzdžiui, sekasi festivalio „Contempo“ vadovei Gintarei. Mes filmavome ją karštą sekmadienio rytą, lankančią palapines, besikalbančią su dalyviais. Man buvo nuostabu sužinoti, kad, pavyzdžiui, viena prancūzų šeima ten gyvena jau visą mėnesį.

Mane žavi žmogus ir mažos detalės, kurios jį apibūdina. Ieškau tokių detalių, ieškau to, kas bus įdomu kitiems, kad kažkas pasiliktų žiūrovui, kai filmas baigsis.

Dokumentinis filmas „Iš laikinosios į šiuolaikinę“ bus rodomas 2023 m. balandžio 1 d. per LRT Plius.