Interpretavo savaip

Paroda su šių įžymybių kūriniais biblinėmis temomis eksponuojama Kauno rajono muziejuje Raudondvaryje. Privačios kolekcijos parodą sudaro S.Dali mažosios plastikos darbai ir G.de Chirico litografijos. Abu dailininkai pateikia savąją žinomų krikščioniškų temų interpretaciją.

Italas G.de Chirico (1888–1978) buvo plačių interesų menininkas, kūręs ir kaip skulptorius, scenografas, knygų iliustratorius, poetas, dramaturgas, eseistas. Tapyba – pagrindinė jo meninės raiškos sritis, kurioje susijungė verbalinis ir įsivaizduojamas pasauliai. G.de Chirico perteikia suvoktą metafizinio įvykio momentą, primenantį žmogiškosios būties esmę. Šios temos garsiojo italo kūryboje – neatsitiktinės. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą G.de Chirico įkuria scuola metafisica meno sąjūdį, kuris vėliau darė įtaką ryškiausiems siurrealistinio ir metafizinio meno atstovams: Salvadorui Dali, René Magritte'ui, Carlo Carrà, Yves Tanguy, taip pat metafizinio meno, siurrealizmo, letrizmo meniniams judėjimams. G.de Chirico siurrealistine ir metafizine stilistika tapė neilgai, tačiau labiausiai žinomas būtent dėl šiuo stiliumi sukurtų darbų.

Po 1919 m. G.de Chirico susidomi tradicine tapyba ir tapo neoklasikiniu ir neobarokiniu stiliumi, kuriuo permąsto savo metafizines temas, vystytas ankstyvuosiuose darbuose.

G.de Chirico siurrealistinę ir metafizinę sampratą išgrynino ir suformavo jo studijų Miunchene metu skaityta Friedricho Nietzsche's, Arthuro Schopenhauerio ir Otto Weiningerio filosofija bei Raphaelio, Arnoldo Böklino, Alfredo Kubino tapybos darbai.

Vėlyvas litografijų ciklas

Raudondvario pilyje eksponuojamas vienas vėliausių G.de Chirico litografijų ciklų "Šv. Jono apokalipsė", sukurta 1975 m. Tai dailininko darbai, kuriuose atgyja šokiruojanti, siurreali, tarsi iš sapno nužengusi ankstyvojo XX a. amžiaus atmosfera.

Parodoje taip pat eksponuojami Lietuvoje iki šiol nematyti ekstravagantiškojo ispano S.Dali (1904–1989) mažosios plastikos darbai krikščioniškąja tematika. Ji užima išskirtinę vietą S.Dali kūryboje ir yra vertinama dėl savito ir neįprasto krikščionybės simbolių vaizdavimo. Po 1926 m. kelionės į Paryžių, kur S.Dalí susipažino su Pablo Picasso, jis susidomėjo G.de Chirico metafizine tapyba, siurrealizmu, Joano Miró tapyba ir Sigmundo Freudo psichoanalizės koncepcija.

"S.Dalí permąstė visų meninių krypčių ir sąjūdžių siekius, savitai juos sujungė ir išvystė unikalią vaizdavimo koncepciją. Jis perkėlė klasikinės Graikijos ir Italijos renesanso meno vaizdų stilistiką į siurrealistinę erdvę, supriešino dogmatinę sampratą su tikrove, paryškino realistinį traktavimą iki hiperrealizmo. S.Dalí išskleidė apoloniškojo ir dioniziškojo eroto galią, žyminčią metaforišką kūrybinį atsinaujinimą, žinomą metaforinėje filosofijoje Heraklitiškąja ugnimi, instinktyviai atpažįstančia savimi visus dalykus ir daiktus. S.Dalí išplėtojo šį metodą žinodamas, kad žiūrovai vis tiek suras santykį su jo darbais", – parodos anotacijoje rašo menotyrininkas Regimantas Žilys. Pasak jo, S.Dalí vaizduojamybei suteikė esminių instinktų konstantas, perteikė eroto ir eroso galią, fiziologinę mirties neišvengiamybę amžinybėje, pripildytoje visatos erdvės paslaptingumo ir nežinomybės. Šią sampratą S.Dalí įkūnijo visoje savo kūryboje.

Perteikia laikmečio teorijas

Menotyrininko teigimu, S.Dalí kūrybą paaiškina jo paties sukurti terminai – "paranoiac critical" (paranojiškai kritiškas), "irrational knowledge" (iracionalus žinojimas). Jo kūriniuose naudojami fetišai, gyvūnų atvaizdai, religiniai simboliai, perteikiantys visas laikmečio teorijas, neaplenkiant Sigmundo Freudo psichoanalizės, sublimacijos ir Alberto Einsteino laiko ir reliatyvumo teorijos.

S.Dalí iš kitų menininkų išsiskyrė demiurginiu universalumu, produktyvumu bei subtiliu ir virtuozišku graikų klasikinio, brandaus renesanso meno stilių technikos panaudojimu ir sujungimu. S.Dalí į humanistinės sampratos erdvę įkėlė destruktyvų siurrealizmą, griaunantį dogmatinius apribojimus mene, gilinosi į kubizmo, impresionizmo, futurizmo idėjas, eksperimentavo ir nuosekliai ieškojo savo stilistinės savasties, simbolinių vaizdų santykiu išdėstė rašytinės minties ir iracionalios idėjos santykio prasmę, atveriančią suvokiamo žinojimo reikšmes.

XX a. antrojoje pusėje S.Dalí tapo ryškiausiu biblinio simbolizmo dailėje skleidėju, interpretavusiu Pasaulio sukūrimo, Dekalogo, Adomo ir Ievos, Paskutinės vakarienės siužetus, susipinančius su nuopuolio, meilės, mirties temomis, apgaubtomis paslaptimi ir įgyvendintomis skulptūrinėse kompozicijose, tapybos darbuose, grafikos lakštuose, mažosios plastikos medalių serijose ir bareljefuose.

Įsigilinusiam žiūrovui S.Dalí kūriniai atskleidžia žmogaus siekį išsilaisvinti iš pasiklydimo, rodomo religiniais vaizdais, vaizdiniais, simboliais, dogmomis, tiesomis, užgožiančiomis buvimo esmę ir prasmę. Parodoje eksponuojamas ir visas litografijų ciklas "Paternoster" (lot. "Tėve mūsų"), dedikuotas popiežiui Pauliui VI.