Jauna menininkė Simona Lukoševičiūtė – ideali pašnekovė pokalbiui apie tapybą. Studijos Vilniaus Dailės akademijos Kauno fakultete – čia apsigintas meno magistro laipsnis – jai suteikė tvirtą teorinį pagrindą, parodos ir plenerai – solidžią galimybę pristatyti save viešai. Kartu S.Lukoševičiūtė kupina jaunatviško entuziazmo ir atvirumo, kurio nestokoja kalbėdama ir apie tapybos tradicijas, transformacijas.

S.Lukoševičiūtės kūryboje svarbiausias raiškos elementas – spalva, erdvinėms kompozicijoms suteikianti minkštumo. Tirpstančios, susiliejančios, viena kitą dengiančios fragmentiškos erdvės menininkės paveiksluose atsiranda iš nuolatinio aplinkos stebėjimo ir kasdienių situacijų fiksavimo fotoaparatu. "Kūryboje laiką suvokiu kaip antklodę, fragmentą. Kūriniuose įamžinu dabarties išgyvenimus, įvairias patirtis, laikinumo jausmą", – sako tapytoja. Abstrahuotose erdvėse neretai išryškėja blankus pačios kūrėjos portretas, išreiškiantis kūrėjos "bandymą identifikuoti save ne tik per atvaizdą, bet ir per aplinką. Bandymą išsklaidyti abejones savo patirties realumu". Pokalbis su S.Lukoševičiūte – apie tapybišką gyvenimo būdą.

– Galima teigti, kad kūrinys užgimsta mintyse, tada jis apmąstomas, išgryninimas ir pradedamas materializuoti. Kaip atsiranda idėjos jūsų paveikslams? Kuo pasirinkta tema (-os) jums asmeniškai yra aktuali (-ios)?

– Idėjas diktuoja gyvenimas. Pradines idėjas paveikslams atrandu nuolat ir atidžiai stebėdama aplinką bei ją fiksuodama. Dažnai jos kyla neįprastose vietose ar nenumatytose situacijose, kai pastebiu kažką nauja, netikėta. Taip pat bendraujant su įdomiais žmonėmis, diskutuojant. Siekdama išvystyti idėją, pasineriu į gilius apmąstymus ir kūrybinį procesą, ieškodama tinkamų priemonių jai įgyvendinti. Tačiau kartais idėjos taip ir užsilieka galvoje neįgyvendintos. Viskam – savas laikas, matyti, joms dar reikia subręsti. Kūryboje renkuosi sau artimas temas.

Pastarieji kūriniai (darbų ciklas "Laiko fragmentai") kalba apie mano išgyvenamą subjektyvų laiką, kuris grindžiamas asmeniniais potyriais, būsenomis. Darbuose saugau asmeninę patirtį, prisiminimų srautą. Įamžinti laiko fragmentai leidžia man dar kartą išgyventi buvusią situaciją – tarsi susigrąžinti prarastą laiką ir erdvę. Kūriniuose įamžinu savo vidinę kelionę: vidinės tapatybės ir gyvenimo prasmės paieškas, egzistencinio vakuumo išgyvenimą, kai ilgimasi buvimo savimi jausmo. Drobėse palieku išgyvento laiko pėdsakus.

– Kūrybos atspirties tašku laikote "medijuoto, apdirbto vaizdo naudojimą". Atskleiskite technologinę šio kūrybinio proceso pusę – kaip gimsta fotografiniai koliažai?

– Tapybos procesas prasideda dar prieš pradedant tapyti. Kartais iki prieinant prie drobės laukia ilgos paieškos su objektyvu. Fotografija mano kūryboje dažnai tampa dokumentavimo, archyvavimo priemone. Taip pat eskizavimo forma, dėl kurios galiu atrasti man įdomias kompozicines struktūras. Ji padeda vystyti idėjas. Tolesniame kūrybiniame procese giliau apgalvoju būsimą vaizdą, kuriu fotomontažus, koliažus, naudojuosi kompiuterinėmis programomis, kuriomis apdoroju vaizdus. Taip naujosios medijos praplečia senosios medijos – tapybos – galimybes. Vėliau vaizdas yra perkeliamas ant drobės – taip atlieku medijos keitimo procedūrą. Eskizavimo ir tapymo metu sukuriamas nerealus vaizdinys, kuris neatpažįstamai perkuriamas, modifikuojamas, neliečiant vidinio turinio.

Kūrybinėje praktikoje taip pat pasitelkiu ir kino kameros priemones: vaizdo suliejimą, kadravimą, stambų planą, objekto išdidinimą, judesio efektą. Tapybos intermedialumas yra užkoduotas kūrybiniame procese, tačiau ne visuomet yra regimas plika akimi. Fotografinės ar kinematografinės procedūros leidžia man sukurti minkštas, tirpstančias erdves, nesufokusuotą, fragmentišką vaizdą.

– Kada atradote fotografijos raišką? Kaip priartėjote prie jos panaudojimo tapyboje? Kuo ji papildo jūsų kūrinius?

– Fotografiją atradau tada, kai supratau, kad šiuolaikinis menininkas yra apsuptas nuolatinio skubėjimo, o naujosios medijos siejamos visų pirma su greičiu – priešingai nei senoji tapybos medija. Mano nuomone, šiuolaikinis kūrėjas neturi galimybių stovėti su molbertu ir tapyti greitai judantį, dinamišką, nuolat besikeičiantį vaizdą, nes tapyba reikalauja daug laiko. Žmogaus atmintis nėra tobula, o fotografija reiškia nenuginčijamą patirties liudijimą. Ji užima tik dalį kūrybos proceso, kuris nėra regimas kūriniuose, tad naujosios medijos praplečia mano galimybes, suteikdamos laisvą pasirinkimą: kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis pasiekti tikslą.

Medijas pasitelkiu kūrybos procese, nes jos padeda man sustabdyti, užkonservuoti laiką ir įamžinti egzistencijos nuotrupas. Tokiomis priemonėmis siekiu atskleisti būties trapumą, sunaikinti daiktiškosios tikrovės paviršių tuo pat metu suvokti, kad tai, ką bandau užčiuopti, slepiasi už mano sąmonės ir pažinimo ribų.

– Ką bendra turi šios dvi iš pirmo žvilgsnio skirtingos meno rūšys?

– Fotografija ir tapyba turi daug bendra. Pradedant nuo jų raidos sąsajų, išraiškos priemonių, optinių prietaisų, baigiant šiuolaikinių menininkų temų pasirinkimu, vizualinės kultūros lauku ir t.t. Mane visuomet domino tapybos ir kitų medijų sąsajos, todėl studijuodama magistrantūroje rašiau tiriamąjį darbą tema: "Tapybos intermedialumas – sąryšis su fotografija ir kinematografija". Darbe atskleidžiama, kad tapybos intermedialumo raida siekia ne vieną šimtmetį. Kadaise senieji tapybos meistrai siekė įamžinti kuo tikroviškesnį vaizdą, tačiau šį tikslą vėliau perėmė atsiradusi fotografija. Atsirandant fotografijai bei kinematografijai, keitėsi ir tapybos medijos pobūdis, prasidėjo nepaliaujamos paieškos bei sparti modernistinių krypčių kaita. Tarp šių medijų tebevyksta abipusė sąveika ir sintezė. Galima teigti, kad tapyba turėjo daug įtakos fotografijai atsirasti, o galiausiai – ir kinui.

– Jūsų paveiksluose svarbi spalva. Kaip kūriniams parenkate spalvas? Spalviniai sprendimai intuityvūs ar kruopščiai suderinti, apgalvoti?

– Į paveikslus spalvos atkeliauja ne iš fotografinės realybės, bet priešingai – iš žmogaus aplinkos: kasdien stebėdama aplinką dėmesį kreipiu į spalvų niuansus, spalvinius santykius, kuriuos stengiuosi užfiksuoti savo atmintyje, o vėliau perkelti ant drobės. Spalvos mane stipriai veikia, iš jų pasikraunu energijos. Būna, kad spalvos ar tam tikras jų derinys palieka man didelį įspūdį – tai lyg išgyvenimas, kurį vėliau stengiuosi atgaivinti ir prikelti savo paveiksluose tam, kad vėl galėčiau jį pajausti. Stebėdama aplinką ir tapydama, stengiuosi lavinti savo jautrumą spalvinei gamai. Neretai spalvinius sprendimus kruopščiai apgalvoju, tačiau būna ir taip, kad padaryti taip, kaip planuota, neišeina, tada pradeda veikti intuicija.

– Kaip spalviniai niuansai keičiasi nuo pirminio eskizo, fotografijos iki galutinio kūrinio įgyvendinimo drobėje?

– Kadangi fotografija yra pirminis, neapdorotas vaizdas, proceso metu spalvos gali keistis kardinaliai. Fotografija gali būti ir nespalvota, spalvas aš atsinešu iš kitur. Kūrybos procese jas raminu, sulieju, perkuriu. Tapydama daug laiko ir didelį dėmesį skiriu spalvoms maišyti ir naujiems deriniams atrasti. Kūrybos procese man svarbi spalvų harmonija, kolorito balansas, mėgstu santūrius, artimus tonus, jautriai niuansuotą spalvinę gamą. Skirtingiems darbams stengiuosi nenaudoti tų pačių spalvų, o atrasti būtent to konkretaus paveikslo atspalvį.

– Kokia jums yra spalvos, kaip raiškos priemonės, prasmė?

– Man, kaip tapytojai, spalva paveiksle yra svarbi priemonė. Spalva yra magiškas dalykas, turintis svorį. Dėl kolorito tapyboje yra kuriamas iliuzinis meninis vaizdas. Spalva man padeda perteikti vidinį paveikslo turinį, emocinį krūvį.

– Atskleiskite paties tapymo proceso ypatybes. Ar turite kokių ritualų, kuriuos atliekate prieš tapydama? Kiek įtakos tapymui turi jūsų nuotaika, aplinka kurioje kuriate?

– Atėjusi į dirbtuves iškart tapyti nepuolu, kartais ateinu tiesiog pabūti ir pamąstyti. Prieš tapant reikia su(si)kurti psichinę erdvę. Sunkiausia pradėti tapyti ant baltos drobės, tad visų pirma stengiuosi apgalvoti kūrinio idėją, būsimą kūrybos procesą, paveikslo koloritą. Atsipalaiduoju, sutelkiu jėgas, susikaupiu ir įeinu į tokią būseną, kai aplink niekas nebejaudina, pasiduodu tapybos nežiniai.

Nepasakyčiau, kad nuotaika tapytii man yra itin svarbi. Esu gana pastovios emocinės būsenos: kontempliatyvi, rami. Kiek svarbesnę vietą užima aplinka, kurioje tapau. Mėgstu dirbti tvarkingoje, neperkrautoje, šviesioje bei ramioje aplinkoje, kur galiu susikaupti ir likti viena su drobe.

– Ar kūrinio atlikimo technika visada atliepia dvasinę kūrinio pusę?

– Dažniausiai. Mano nuomone, kūrinyje svarbi tiek forma, tiek idėja. Kūrinys reikalauja šių dviejų dalykų harmonijos. Jei technika pasirinkta netinkamai, tada kūrinys neatskleis savo vidinio turinio, esmės, žiūrovo nepasieks menininko siunčiama žinia. Taip pat jei nebus idėjos, o tik meistriškumas – tai bus ne menas, o amatas.

– Ar būna tokių momentų, kai tapyti negalite? Kaip įveikiate kūrybines tuštumas?

– Taip, tačiau kol kas jų buvo nedaug. Mano išgyventos kūrybinės tuštumos ilgai nesitęsė. Jas stengiuosi įveikti įvairiai: kai pradedu jausti, kad nebeturiu minčių ar kūrybinės energijos tapybai, tiesiog bandau pailsėti, atiktrūkti, pasisemti naujų įspūdžių. Po to vėl ieškau naujų idėjų arba pratęsiu senas. Kai tuštumos ne tokios didelės, tuomet kartais jas užpildau tapydama, bet ne kažką sudėtinga, o tiesiog atpalaiduojančio (peizažus ir pan.). Kaip sako gerb. dėstytoja Laima Drazdauskaitė: "Tapytojas kaip pianistas – turi groti kasdien (tik spalvomis ir teptukais)." Būtina užpildyti šias tuštumas darbu tam, kad neprarastum gebėjimų ir, kai ateis įkvėpimas, viską atliktum tobulai.

– Kaip nusprendžiate, kad paveikslas jau yra užbaigtas?

– Mėgstu lengvumo jausmą tapyboje, todėl darbą stengiuosi nutapyti vieną kartą prie jo priėjusi. Norint kurti dideliais formatais, tai pareikalauja jėgų. Stengiuosi nesunaikinti lengvumo jausmo, neperkrauti paveikslo nereikalingomis detalėmis ar storais dažų sluoksniais. Tad kai pasiekiu tokią kūrinio fazę, kai nebėra ko atimti ar pridėti – tiesiog palieku paveikslą džiūti.

Kartais atsiranda tokių darbų, kurių užbaigti niekaip nepavyksta, bet palieku juos tokius, kokie yra. Vėliau akis pripranta ir jie tampa baigti.

– Kompozicinis, paveikslą sudarančių elementų, išdėstymas, spalviniai sprendimai, faktūros – kūrinio pagrindas, tačiau nemažiau svarbus yra paveikslo formatas. Jis apgalvojamas kūrybinio proceso pradžioje ar idėją derinate prie jau turimo formato?

– Siekdama įgyvendinti idėją visuomet apgalvoju ir paveikslų formatus. Iš anksto apmąstau būsimų paveikslų kolekciją, jų ekspoziciją: kuo paveikslai tarpusavyje gali vienas kitą papildyti, kuo jie bus skirtingi, kuo panašūs. Jau turimus formatus naudoju tada, kai tapau mažiau apgalvotus darbus.

– Kas yra paveikslo centras?

– Paveikslo centras yra kūrinio esmė.

– Menas – daugiaprasmis, kiekvieno kuriančiojo suvokiamas skirtingai. Kaip jūs jį suprantate?

– Suprantu meną kaip dvasinę kultūros dalį, kaip visuomenės atmintį, sąmonę, žaidimą, naujoves, naują mąstymo būdą, tikrovės atspindį. Suprasti meno kūrinį – tai patirti kūrinio esmę – vidinį turinį, atitolti nuo realybės, praplėsti savo suvokimo ribas, staiga pajusti sąmonės nušvitimą. Šiandien kartais būna sunku suvokti, kas darosi galerijų erdvėse, todėl, manau, kad man, kaip kūrėjai, privalu nuolat lankytis parodose, domėtis šiuolaikinio meno kontekstais.

– Kas yra tapyba? Ką ji jums reiškia?

– Tapyba – tai gyvenimo būdas. Tai saviraiška, laisvė ir kartu nežinia. Anot Michelangelo Buonarroti, tapyba yra pavydi; jai reikia, kad žmogus priklausytų tapybai visas. Panašiai manau ir aš. Suvokiu, kad pasirinktas tapybos kelias bus ilgas ir sudėtingas, reikalaujantis besąlygiško atsidavimo. Tačiau drauge žinau, kad tapyba susijusi su mano tapatybe, tad nemanau, kad kada nors nustosiu eiti šiuo keliu, nes kitaip netekčiau savęs.

– Kokia tapybos reikšmė šiuolaikiniame meniniame lauke? Kuo ji išskirtinė?

– Tapyba neatsilikdama žengia koja kojon su gyvenimu. Šiuolaikinė tapyba tarpdiscipliniška, hibridiška. Ji unikali tuo, kad nuolat atnaujina savo plastinę kalbą, vaizdyną, įtraukia kitoms medijoms būdingas kūrybos priemones ir principus. Tapybos medija visada bus išskirtinė tuo, kad apima auros sąvoką. Šiai medijai svarbi unikali būtis, konkreti vieta, laiko palikti pėdsakai, tradicija.

Šiandien naujosios medijos mums leidžia dauginti vaizdus, tačiau masiškai platinami ir visiems prieinami kūriniai netenka savo meninės vertės, tampa trumpalaikiai. Paveikslas, lyginant su fotografija ar reprodukcijomis, yra vienetinis, nepadauginamas, unikalią aurą turintis ir ilgalaikis kūrinys. Šiuolaikinė tapyba – sudėtinga prasmių visuma.

Tapybos evoliucija

Iki XIX a. pagrindine dailės šaka buvo laikoma architektūra, o visos kitos – ją papildančios, tačiau XIX a., kai architektūroje nebuvo sukuriama nieko nauja, o tik varijuojama senaisiais stiliais, pirmaujančia dailės šaka tapo tapyba. Ji yra skirstoma į molbertinę ir monumentaliąją. Molbertinei tapybai priskiriami kūriniai pasižymi nedideliu ar vidutiniu formatu (tokiu, kuris būtų tinkamas tapyti pasidėjus ant molberto). Monumentaliajai tapybai priskiriama freska, mozaika ir vitražas. Pagal temas ši vaizduojamojo meno rūšis yra skirstoma į daugybę žanrų: portretą, aktą, peizažą, natiurmortą ir kt.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad žmonės pradėjo tapyti daug anksčiau, nei naudoti raštą. Prieš keliasdešimt tūkstančių metų pirmieji tapybos darbai buvo kuriami kelių spalvų pigmentais ant uolų paviršių, daug vėliau buvo pereita prie temperos – dažų, gaminamų iš pigmento miltelių ir rišamosios medžiagos (kiaušinio trynio ir vandens), kuri buvo tepama ant medinio pagrindo, dengto keliais sluoksniais kreidinio grunto.

XV a. patobulinus temperą išpopuliarėjo aliejiniai dažai (jų sudedamosios dalys – pigmentas ir rišamoji medžiaga, aliejus). Aliejiniai dažai džiūsta lėtai, juos galima tepti visiškai plonais, perregimais sluoksniais (lesiruoti), galima išgauti faktūrišką paviršių, dengiant drobę storu dažų sluoksniu. Aliejiniais dažais, skirtingai nei tempera (kuriai reikalingas dažus sugeriantis paviršius) galima tapyti ne tik ant drobės – tinka ir medžio paviršius, storas kartonas (prieš tapant šiuos paviršius reikia padengti keliais sluoksniais želatinos klijais – specialiu gruntu), metalas.

XX a. šeštajame dešimtmetyje išpopuliarėjo akriliniai dažai, skiedžiami vandeniu, greitai džiūstantys, tinkami tapyti ant įvairiausių paviršių, kurių nereikia dengti specialiu gruntu.

Šiuolaikiniai menininkai, naudodamiesi tradicinėmis tapybos priemonėmis, ieško naujų tapybos raiškos galimybių, netradicinių būdų jai pateikti ir idėjoms perteikti – technikų, atveriančių naujas tapybos erdves, skatinančias kitokį šios meno rūšies patyrimą.

Nyksta ribos tarp žanrų, kūrėjai eksperimentuoja su medžiagomis, išskaido pagrindinius tapybinius elementus, kuriančius paveikslo paviršių (šviesą, šešėlį), atrasdami naujas plotmes idėjoms išreikšti. Šiuolaikinėje tapyboje trinamos ribos tarp to, kas yra tapyba pagal tradicinį suvokimą ir to, kaip tapybą suvokia ir kokią ją regi menininkas. Ši meno rūšis žengia į trijų dimensijų erdvę, kurioje jau nebėra suvokiama tik kaip dvimatis paveikslas – ji tampa objektu, apimančiu visus pamatinius šios meno rūšies principus (šviesos ir šešėlio dermę, spalvas, faktūriškumą), sykiu geriančiu aplinką ir atveriančiu naujus suvokimo sluoksnius. Žiūrovas tokius kūrinius gali apžiūrėti iš kelių rakursų, kurie atskleidžia skirtingas kūrinio nuotaikas, kintančias formas, daugiasluoksnę menininko idėją.