Spektaklius Lietuvos teatrų scenose kuriančio, atviras, įvietintas erdves besirenkančio režisieriaus spektaklis „bowel“, pastatytas Kauno miesto kameriniame teatre, įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi.

Su menininku kalbamės apie kūrybinius ritualus, teatrinių formų pasirinkimus, literatūros adaptavimo procesus ir poreikį atsisakyti opozicinės skirties, išreiškiamos žodžiais „kitoks / kitokie“.

– Viename interviu, skirtame konkrečiam spektakliui („bowel“) jūs gana daug kalbėjote apie ritualą. Kalbant labiau apie profesinę pusę, ar pats turite kažkokių ritualų, pavyzdžiui, susijusių su spektaklio atsiradimu, su repeticijomis?

– Kiekvienas kūrybinis procesas – absoliučiai naujas lapas. Kai dirbu – rašau tekstus, konstruoju vaizdinius, turiu tam tikrų ritualų – vieną iš jų tik visai neseniai galėjau įsivardyti – labai dažnai einu naktį prie upės vaikščioti. Per šį veiksmą atsiveria ir susidėlioja mintys. Daugiau tęstinumą turinčių pavyzdžių nelabai galėčiau išskirti, kadangi kiekviena situacija, medžiaga ar prisilietimas prie kažkokios temos yra unikalus. Galbūt šie tęstiniai ritualai formuojasi ir jų yra net keletas, tačiau aš dar neturiu pakankamai ištreniruoto gebėjimo sukurti atstumo ir pažvelgti pats į save, į kūrybinį laiką. Man ši tema yra labi svarbi ir manau, kad kažkada šis detalus pamatymas įvyks. Treniruoju akį.

Pripažinimas: Kauno miesto kameriniame teatre pastatytas spektaklis „bowel“ įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi. / D. Matvejev nuotr.

– Ar jums svarbūs apdovanojimai, o galbūt reikšmingesnės didelės žiūrovų auditorijos ir jų susidomėjimas?

– Man apdovanojimas yra tik kelrodė žvaigždė, kad mąstymo procesai, kuriuos bandau taikyti kūryboje ir nuolat tobulinti, yra kryptingi. Vienintelis dalykas, ką galima išnaudoti, tai tam tikros galios pozicijos reiškiant viešą nuomonę – apdovanojimai kažkodėl legitimuoja nuomonę ir padaro ją svaresnę. Kitas man svarbus aspektas – pozicija dirbant teatre ir vystant vis didesnius, ambicingesnius meno projektus, – dėl šios priežasties apdovanojimai yra svarbūs.

Nekuriu veikėjų tuščiai – kai rašau teksto adaptaciją, rašau labai konkretiems žmonėms, galvodamas apie jų būties estetiką ir iš jos galimą suformuoti būtį scenoje.

– Ar jums svarbūs teatro kritikos tekstai, ar tai daro įtaką jūsų kūrybai?

– Taip, kritikos tekstai man itin svarbūs – taip kuriamas dialogas su konkrečiu žmogumi ar žmonių grupe. Iš pradžių būna labai asmeniškai priimta – turiu pavyzdį, kai tekstas buvo neurotiniai vėmalai. Pastarųjų aš netoleruoju ir nesuprantu redaktorių pasirinkimo publikuoti nelaimingų žmonių bukų bjaurojimų (nesvarbu, ar tai būtų internetiniai, ar fiziniai leidiniai). Bet yra ta kita – tikra, profesionali, kritikos pusė, kuri gali būti tiek teigiama, tiek neigiama, tačiau tokia kritika visada yra absoliučiai maloni.

Aš dažnai skaitau kritikos tekstus apie spektaklius, kurių nemačiau, – man įdomu. Aš esu geek‘as – domiuosi, kokios temos vyrauja, peržiūriu nuotraukas, bandau suvokti koncepcijas, ypač kai pristatomas kūrinys, kurio dėl fizinio apribojimo negaliu išvysti. Man įdomu, kaip analizuojama, kaip kūriniai atrodo bendrame kontekste.

Pavyzdžiui, interviu – naujas žanras man pačiam. Kodėl aš kartais sutinku duoti interviu? Galvoju, kad tai taps dienoraščiu, per kurį, laikui bėgant, galėsiu pamatyti, kaip kito mano atsakymai į tuos pačius klausimus, kaip evoliucionavo temos ir mintys.

– Ar jaunam kūrėjui Lietuvoje užtenka platformų savo kūrybinėms idėjoms realizuoti?

– Galbūt netrūksta?.. Bet jau man kortos susidėjo taip, kad netrūksta. Nacionalinis dramos teatras skelbė konkursą, Kauno miesto kamerinis teatras – pavyko, paskui kažkur nepavyko. Menų spaustuvė turi gražų „Atviros erdvės“ konkursą, vienąkart bandžiau, paskui supratau, kad šis formatas ne man. Yra Jauno teatro dienos Klaipėdoje, Nacionalinis Kauno dramos teatras turėjo konkursą „IDėja“, kurį, atrodo, vėl žada grąžinti. Ir mūsų rinka maža, kiek čia tų režisierių: vyriausi iš jauniausių yra Gintaro Varno studentai: Kamilė Gudmonaitė, Mantas Jančiauskas, Žilvinas Vingelis, Povilas Makauskas, tada mūsų – Yanos Ross kursas, Jono Vaitkaus studentė Eglė Švedkauskaitė ir dabar jauniausi Oskaro Koršunovo studentai. Ir viskas. Tai ir užtenka tiek erdvių, tiek režisierių.

– Dabar siūlau atsigręžti į spektaklius. Esate kalbėjęs apie inspiracijas, ateinančias iš Antonino Artaud. Jo pjese, kūrybiniais principais, asmenybe paremtas spektaklis „bowel“. Ar Lietuvos kontekste turite jus įkvepiančių asmenybių?

– Pavyzdžiui, kai čia atvažiuoja statyti Krystianas Lupa, kai sugrįžta Yana Ross, aš su nekantrumu laukiu jų premjerų. Mane itin inspiravo ankstyvieji Oskaro Koršunovo darbai – tačiau tai, kas dabar vyksta... Man atrodo, kad tai būtų galima pavadinti kliedesiu, pasiklydimu. Tai tragiškai sugadino meninę kokybę. Su Eimunto Nekrošiaus kūryba man neteko išsamiai susipažinti – esu labai jaunas, o jis išėjo santykinai neseniai. Esu matęs nedaug šio režisieriaus darbų, egzistuoja didžiulės spragos. Su jaunaisiais kūrėjais vyksta paieška – pažintis: kažkas ateina iš kino, kažkas – iš skulptūros, būdingi ieškojimai, tarpdiscipliniškumas – veiksmas čia vyksta ir, manau, kažkas įdomaus iš to išeis.

Pradžios: kiekvieną kūrybinį procesą N.Jasinskas vadina nauju lapu, kurių dažną sieja vienas ritualas – naktiniai pasivaikščiojimai prie upės. / M. Dirginčiaus nuotr.

– Kokiais kriterijais remiatės, kai renkate kūrybinę komandą – aktorius spektakliui? Ar einate žiūrėti jų darbų, o gal skiriate kažkokią užduotį?

– Niekada neduodu jokių uždavinių – nematau prasmės. Dažniausiai vadovaujuosi nuojauta. Mūsų rinka yra maža: aš stebiu spektaklius, matau, kas vaidina juose, kokia yra minties dėliojimo logika ir strategija, kokiose daugiastruktūriškose ar kaip tik vienplaniškose situacijose aktorius ar aktorė gali veikti. Nekuriu veikėjų tuščiai – kai rašau teksto adaptaciją, rašau labai konkretiems žmonėms (aktoriams), galvodamas apie jų būties estetiką ir iš jos galimą suformuoti būtį scenoje. Kartais šis principas labiau pasiteisina, kartais mažiau, – dar nežinau, kas tai nulemia. Pavyzdžiui, kuriant „Vegetacinę būklę“ impulsyviai atsiveria Vaiva Mainelytė, tada Arvydas Dapšys – aš juos išgirdau savo galvoje. Nors niekad neteko bendrauti akis į akį.

– Jūs pats rašote tekstų adaptacijas scenai, bet kaip atsiranda ta literatūrinė medžiaga, kas nulemia konkretaus kūrinio pasirinkimą? Ir koks santykis su literatūra jums priimtiniausias – ar tai tik atskaitos taškas, ar reikia kažkiek prie to teksto prisirišti?

– Literatūra pas mane atsiranda labai chaotiškai, daugybė žmonių aplink mane skaito, patys rašo, rekomenduoja. Dažnai perskaitau kūrinio trumpą apžvalgą ir man arba sugroja per kažkokį skonio receptorių, arba ne. Svarbi ir knygos leidybos estetika. Man nebesvarbus linijinis naratyvas, nes jis neegzistuoja ir gyvenime. Man atrodo, kad literatūra iš esmės turėtų atnešti dialogą su kūrėju ir kūrybine komanda.

Šiuo metu rašau kūrinio adaptaciją. Baigsis mūsų pokalbis, pasidarysiu kavos ir tęsiu šį procesą. Aš galiu trumpai apie šį pavyzdį papasakoti. Jaunimo teatre drauge su dramaturgu Maksymu Teteruku kuriame adaptaciją, birželio mėnesį bus eskizas, o kitą sezoną – premjera. Mes kuriame spektaklį pagal prancūzų rašytojo Eduard'o Louiso debiutinę novelę, kuri linijinio naratyvo prasme yra labai paprasta – jauno žmogaus, kilusio iš provincijos, brandos – metamorfozės – istorija, na, klasika. Istorijoje detaliai dekonstruojama queer perspektyva. Pastaroji suveikia paradoksaliai – queer perspektyva vėl suteikia teisę atgimti baltajam europiečiui vyrui kaip protagonistui, moterų personažus konstruojant vaiduokliškai perpučiamus. Nėra nė vieno pilnatūrio  moteriško personažo. Planuoju pavadinti vieną moterišką personažą fragmentu, kuris vienam baltam homoseksualiam prancūzų rašytojui tik tiek ir tereiškia. Imu tai tik kaip vieną iš pavyzdžių, kuriame visi dėmenys skatina mąstymo procesą.

Turinys: spektaklis „bowel“ analizuoja tapatybės ir ją formuojančių kasdienių įtakų sąveiką. / D. Matvejev nuotr.

– „Kaip visur, kaip visi“ – jūsų įvietinto teatro pavyzdys, kuris kalba apie realią erdvę, aplinką, istorijas, žmones. Klausimas ne tiek apie spektaklio turinį, kiek apie formą: kiek jums, kaip kūrėjui, svarbu peržengti tradicinio teatro ribas? Ką pastebite – ar tai sulaukia didesnio žiūrovų dėmesio?

– Žiūrovams įdomūs vardai ir visokie kuti kuti, dažniausiai į visiškus fiasko garantuotai išperkami bilietai. Yra būrelis žmonių, kritikų, tokių išprotėjusių kaip mes, kurie viską seka, žiūri, bet, kalbant apie masę, jiems niekas neįdomu. Bet taip yra todėl, kad mūsų teatrinė kultūra  subyrėjusi.

Atsakant apie formą – man nėra svarbu padaryti kitaip. Man atrodo, kiekvienas laikas, kiekviena situacija, kiekviena tema, susidūrimas su nauju kūrėju provokuoja naują mintį. „Kaip visur, kaip visi“ atėjo iš to, kad buvo užsitęsęs karantinas ir aš daug laiko praleidau vaikščiodamas. Mes atsidūrėme lauke ir vaikščiojome, matėme keistus veiksnius, kuriuos stebėjome pusantrų metų pro langą ar kieme su kauke. Mes nieko kitaip nesukūrėme, tapome mus supančios realybės atspindžiu.

Reikia atsisakyti žodžių KITAIP ir KITI. Nėra nei kitaip, nei kitų, nes tada kas čia mes esame? Reikia atsisakyti opozicijos – mes visi veikiame skirtingai ir įvairiai. Mes visi turime neurozių, problemų, visi fantazuojame, svajojame, esame skirtingų įsitikinimų, skirtingai atrodome – „Kaip visur, kaip visi“.