Grąžinti žmogų iš virtualios tikrovės į realybę – tokį iššūkį išsikėlė tekstilininkės, pristatančios kauniečiams "Laiko drobulę". Taip pavadintoje vakar atidarytoje parodoje – pačia įvairiausia technika sukurti darbai, kurių istorijos kiekvieną kviečia pamiršti savąjį paralelinį gyvenimą išmaniajame pasaulyje.

"Menui ir meno parodai irgi reikia skirti laiko, bet to laiko nėra. Nežinau, kur jis dingsta, kažkur alternatyvioje erdvėje. Ir taip nelieka laiko šalia esantiems žmonėms. Paroda norėtume žmogų grąžinti į dabartį, nes virtualioje erdvėje praleistas laikas įgauna visai kitą sampratą", – sakė kuratorė Virginija Vitkienė (V.V.), kartu su kolege Neringa Stoškute (N.S.) surinkusios naujausių, per pastaruosius trejus metus sukurtų lietuvių tekstilės menininkių darbų kolekciją ir pristatančios ją parodoje "Laiko drobulė".

– Parodos raktažodis – "phubbing". Kas tai yra ir kodėl nusprendėte apie jį prabilti?

N.S.: Žodis "phubbing" anglų kalboje atsirado prieš dvejus metus. Juo įvardijamas reiškinys, kai žmogus naudodamasis telefonu ignoruoja aplinkinius. Grupelė draugų, visi šnekasi, o jis sėdi ir spaudinėja telefono mygtukus – kažką rašo "Facebooke" ar kelia nuotrauką į "Instagramą". Toks aplinkos ignoravimas ir vadinamas phubbingu.

– Kodėl atėjo laikas apie tai prabilti menui ir menininkams?

V.V.: Kurdamos šią parodą su Neringa lankėmės šiuolaikinių tekstilės menininkų studijose ir žiūrėjome, ką jie per pastaruosius trejus metus sukūrė. Pastebėjome, kad didžioji dalis darbų kalba apie laiką: tai diktuoja jų tematika, o didesni kūriniai rodo laiko sąnaudas, per kurias buvo sukurti. Menui ir meno parodai taip pat reikia skirti laiko, bet to laiko nėra. Nežinau, kur jis dingsta, kažkur alternatyvioje erdvėje. Taip jo nelieka šalia esantiems žmonėms. Paroda norėtume žmogų grąžinti į dabartį, nes virtualioje erdvėje praleistas laikas įgauna visai kitą sampratą. Kai vaikai ar suaugusieji panyra į kompiuterinius žaidimus, jiems laikas iš viso išnyksta. Būna tokių atvejų, kai jie tris paras nemiega ir nevalgo, nes nesuvokia, kad praėjo jau trys paros. Tai visiška laiko prarastis, jis dingsta fiziškai.

– Tai "phubbing" tiksliai įvardija dabartinę visuomenę?

V.V.: "Phubbing" yra šio laikotarpio aštrus socialinis reiškinys, ir įsivaizduoju, kad jo neišvengsime. Esu skaičiusi, kad restoranai gauna daug nusiskundimų dėl per lėto aptarnavimo. Vieno restorano savininkas susirado senus įrašus ir parodė, kodėl anksčiau klientai buvo aptarnaujami greičiau. Dabar atėję žmonės į restoraną pirmiausia tikrinasi socialinį tinklą "Facebook", todėl, kai prieina padavėjas, jie dar nebūna išsirinkę patiekalų. Taip atsitinka padavėjui atėjus ir antrą kartą. Atnešus patiekalus niekas neskuba valgyti, nes pirmiausia maistą fotografuoja, kelia į socialinį tinklą "Instagram" ir siunčia draugams, kurie pietauja kitame restorane. Vėliau jie pamiršta laiku paduoti pinigus padavėjui ir taip iš restorano išeina po dviejų valandų manydami, kad juos prastai aptarnavo. Tad technologijos labai iškreipia žmogaus laiko sampratą.

– Pats parodos pavadinimas "Laiko drobulė" lyg oponuoja šiam reiškiniui?

V.V.: Ieškojome žodžio, kuris apibūdintų tekstilės konceptualią ir gal net būties ašį – tekstilė apglobia, apgobia, apsiaučia, šildo ir mus jungia kaip kultūrinė ašis. Prisiminkime Turino drobulę. Drobulė – tai viskas, kas eina per tradiciją ir kultūrą iki mūsų dienų. Laiką suvokiame šiuolaikiškai, o drobulę skolinamės iš praeities.

N.S.: Kadangi dauguma darbų bandoma atsigręžti į praeitį, atrasti ryšių tarp savęs kaip menininko ir tų, išėjusiųjų, tai drobulė siejama su nostalgija, melancholija.

– Panašu, kad laikas parodoje išsitęsia iki begalybės. Tikitės, kad lankytojas taip tame laike paskęs, kad užmirš telefonus?

V.V.: Kviesime bent per atidarymą išsijungti telefonus. Nelabai tikiu, kad tai įvyks, bet norime užduoti retorinį klausimą, ar tikrai taip esame visiškai priklausomi nuo telefonų? Juk dabar net neįstengiame pasibaigus darbui jų išjungti valandai ir betarpiškai pabūti su tais žmonėmis, kurie yra šalia.

– Ar pati per atidarymą išsijungsite telefoną?

V.V.: Išsijungsiu (juokiasi).

– Parodos lankytojus raginsite kurti lietuvišką žodžio "phubbing" atitikmenį. Gal kaip pasakose įvyks stebuklas ir ištarus reikalingą žodį burtai išsisklaidys?

V.V.: Neturiu tokios vilties, nes ir pati esu priklausoma nuo technologijų, nelabai įsivaizduoju gyvenimą be jų. Vis dėlto reikia kritiškai vertinti jų naudojimą ir mastus. Lietuviško atitikmens norėtųsi, nes angliškai šis žodis yra tikrai dažnai vartojamas tiek socialiniuose tinkluose, tiek gyvai apie tai vyksta diskusijos, rengiamos konferencijos. Jeigu sulauksime kokių vertingų pasiūlymų, tikrai kreipsimės į kalbininkus. Visi kažkaip pasąmoningai priešinasi šiam reiškiniu, nors jis tikrai egzistuoja. Užsienyje net yra atsiradusios kavinės, kuriose skatinamas betarpiškas žmogiškas ryšys. Ten skelbiama: "No wifi, please talk to each other" ("Nėra belaidžio ryšio, prašome kalbėtis tarpusavyje" – red. past.). Taip ir mes šia paroda norime pasiūlyti alternatyvą pabendrauti vieniems su kitais. Ne tik paruošėme įdomią edukacinę programą, bet ir pasistengėme, kad kiekvienam kūriniui būtų skiriama daugiau laiko – prie darbų yra įdomūs aprašymai, pasakojantys asmenines istorijas. Paberiame krislelių ir tikimės, kad juos rankiodami ir dėliodami kaip kokią mozaiką žmonės sugrįš į realesnį laiką nei virtualus.

– Tekstilės bienalės parodė, kad tekstilės parodos jau nebėra vien gobelenai. Parodoje "Laiko drobulė" taip pat galima pamatyti ir tapybos, ir performansų.

V.V.: Šiuolaikiniame mene jau nebėra prasmės skirstyti menų į atskirus žanrus. Kai kurios meno akademijos Vakaruose pereina prie modelio, kad jaunuolis įstoja studijuoti menų, o tik paskui pasirenka priemones, kurių reikia idėjai išreikšti. Pagrindinė meno paskirtis ir yra pasakyti kažkokią žinią, o ne būti padarytam iš vienos ar kitos medžiagos. Visuomenė vis dar nori skirstyti menininkus į kategorijas ir matyti jų kūrinius labai siaurose srityse. Norisi menininkams palinkėti, kad jie dažniau išsivaduotų iš rėmų, nes meno ir menininko paskirtis yra nebūti įrėmintam.

– Vis dėlto tekstilė Lietuvoje nėra atsikračiusi stereotipo, kad tai yra moteriškas menas. Tai galima pamatyti ir iš parodos dalyvių – vien moterys menininkės.

V.V.: Tiek Kauno dailės fakultete, tiek Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedroje dominuoja studentės ir moterys dėstytojos. Kita vertus, Dailės akademijoje išvis dominuoja merginos. Galbūt taip yra, nes menų studijos negarantuoja sėkmingos, greitos ir iškart pelningos karjeros.

– Kitais metais vyks jau dešimtoji tarptautinė Kauno bienalė. Ar "Laiko drobulė" yra tarpinis žingsnis?

N.S.: Saitų tikrai yra. Bienalėje esame numatę tiesioginio bendravimo temą: menininko su menininku, menininko su auditorija, lankytojų vienų su kitais.

V.V.: Rengdami "Laiko drobulės" kolekciją galvojome ne tik apie vietinę auditoriją, bet ir apie užsienio publiką, todėl išleidome dvikalbį katalogą. Turėdami jį kultūros atašė gali kolekcijos darbus siūlyti įvairiems muziejams. Jau dabar sulaukėme susidomėjimo iš Izraelio, Italijos, Lenkijos, Jungtinės Karalystės. Su šia kolekcija keliausime mažiausiai dvejus metus. Kadangi stengėmės surinkti kūrinius, sukurtus per pastaruosius trejus metus, kai kuriuos Kauno žiūrovas jau bus matęs. Tačiau tekstilės žanras jau yra toks, pavyzdžiui, nuausti kūriniui prireikia ne vienų metų, tad būtų nesąžininga tokį darbą parodyti vieną kartą ir sakyti, kad jis jau pasenęs. Rankomis austi kūriniai savo vertės nepraranda ir jais grožisi žmonės muziejuose šimtus metų. Parodoje eksponuojamas Vitos Gelūnienės kūrinys, kurį esame rodę 2011 m. Kauno bienalėje, bet užsienyje jis dar nėra eksponuotas – su šia kolekcija tai nutiks. Tapiserija "Vienaragio medžioklė" buvo audžiama dvejus metus.

Vyks edukaciniai užsiėmimai

Per parodą, kuri vyks iki 2015 m. sausio 11d., organizuojama edukacinė programa "Laikas kartu menininku" – diskusijos, kuratorių turai, šeštadienio programos šeimoms su vaikais, pamokos muziejuje moksleiviams ir kiti renginiai, kviečiantys būti kartu, bendrauti gyvai.
2014 m. lapkričio 27 d. 17.30 val. ekskursija po parodą su kuratorėmis.
2014 m. lapkričio 29 d. 12 val. kūrybinė pamoka "Pažink, mokykis ir kurk" (mokyklinio amžiaus vaikams ir jaunesniems).
2014 m. gruodžio 2 d. 17.30 val. atvira diskusija "Intymiai apie tekstilę" (suaugusiems. Vieta – kavinė "Kultūra").
2014 m. gruodžio 11 ir 12 d. 11– 17 val. kūrybinės dirbtuvės "Įsidėk į kišenę (kūrybos)" (moksleiviams, mokyklų klasėms, grupėms).

Kviečia kurti naujažodį

Visą parodos laiką lankytojai bus kviečiami kurti naujažodį terminui "phubbing". Prieš maždaug dvejus metus anglų kalbos žodyne buvo įvestas naujas žodis "phubbing", kuris reiškia šalia esančio žmogaus ignoravimą žiūrint į telefoną. Daugelis įtakingų pasaulio spaudos leidinių šį reiškinį įvardijo kaip unikalų XXI a., atsiradusį tik paplitus išmaniesiems telefonams.

Parodos organizatoriai, siekdami atkreipti dėmesį į šį reiškinį, taip pat kviečia fiksuoti "phubbingo" atvejus nuotraukose, talpinti jas socialiniuose tinkluose "Facebook" ir "Instagram: su žymėmis #phubbingas #laikodrobule. Po nuotraukomis galima pasiūlyti savo lietuvišką žodžio "phubbing" atitikmenį. Surinktos versijos bus pateiktos kalbininkams, kuriems bus siūloma lietuvių kalbos žodynuose įvesti naują žodį.