Lietuvą vadino šventa vieta

Aleksandras gimė Maskvoje, ten augo ir mokėsi. Vis dėlto jo tėvų istorija veda į Baltarusiją ir pasakoja apie litvakus – žydus, gimusius ir gyvenusius buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (dabartinėje Lietuvoje ir Baltarusijoje).

Anot Aleksandro, gyvendamas Baltarusijoje, jo tėvas ir visa jų šeima kalbėjo lietuviška jidiš tarme, kuri skyrėsi nuo lenkiškos ir ukrainietiškos jidiš tarmių. Štai kodėl Lietuva tiek Aleksandro tėvui, tiek ir jam pačiam visada buvo tarsi šventa vieta. Juolab kad dalis giminaičių, kaip  Aleksandro pusbrolis Viačeslavas Ganelinas su šeima, gyveno Vilniuje. „Jis buvo legendinis džiazo muzikantas, pianistas virtuozas, profesorius, šiuolaikinės ir akademinės muzikos kompozitorius, visada kartojęs, kad Lietuva yra jo kūrybos tėvynė“, – prisimena A.Ganelinas.

Vienas iš labiausiai kiekvienam lietuviui žinomų jo kūrinių – jau gyva legenda tapęs pirmasis lietuviškas miuziklas „Velnio nuotaka“, kuris tebestatomas iki šių dienų. „Dabar beveik visi esame čia, Izraelyje…“ – aiškina tapytojas, pats atvykęs ten 1991 m., vėliau Jeruzalėje baigęs Bezalelio meno ir dizaino akademiją. Po kurio laiko drauge su dukra Ana, irgi dailininke, Jafos mieste atidarė meno kūrinių galeriją „Mannsohn House gallery“.

Studijų praktika – Vilniuje

Kadangi Lietuvos vardas Aleksandro vaikystėje buvo dažnai minimas, visi įvykiai, susiję su mūsų šalimi, jam įsirėžė giliai į širdį. „Pamenu, kai man buvo gal dešimt metų, tėtis nusipirko mašiną ir, spėkite, kur tiesiu taikymu nurūko pirmiausiai? Aišku, kad į Vilnių pas savo giminaičius. Pasiėmė ir mus, vaikus.“

Kitas Aleksandro susitikimas su išsvajotuoju Vilniumi įvyko jau studijų metais. „Buvau gal 18-metis jaunuolis – Rusijos valstybinio kinematografijos instituto (VGIK) studentas, atvykęs mėnesio praktikos į Lietuvą. Kadangi visi praktikantai gyvenome viename Dailės akademijos bendrabučio kambaryje, drėgnus savo piešinius turėdavau džiovinti po lova – kitur nerasdavau vietos“, – juokiasi jis.

Kiekvieną rytą Aleksandras imdavo eskizų albumą, pieštukus ir pasileisdavo klaidžioti po miestą. Per mėnesį išmaišė visas sostinės gatveles, parkus, kiemus – gimė daugiau kaip 40 piešinių pieštuku ir plunksna. Deja, už savo darbus gavo varganą dvejetą. Kodėl? „Mat jie neatitiko epochos ir mūsų ideologinės įstaigos uždavinių“, – karčiai prisimena dailininkas.

Lankau jūsų šalį kiekviena pasitaikiusia proga – po du ar net tris kartus per metus.

Tuomet piešdamas sudentas dar iki galo nesuvokė, kad įamžina žydiškus kvartalus, kuriuose tvyrojo ten gyvenusių tautiečių dvasia. Tikrasis supratimas jį aplankė gerokai vėliau.

Kai dar nebuvo tvorų

„Pamenu, buvau pakerėtas netikėtai užgimusių jausmų, kuriuos pajutau šiam puikiam miestui. Galbūt tas šalies, jos kraštovaizdžio, žmonių mentaliteto artumas galėjo būti ne kas kita, o mano tėvo – litvako – šaknys“, – kalbėjo 65-erių tapytojas, Vilnių šiandien vadinantis svarbiu žydų kultūros centru ir noriai dalyvaujantis psauliniuose litvakų kongresuose.

Šiandien tapytojas gailisi, kad ant jaunystės darbų, pieštų klajonių po Vilnių metu, neužsirašė adresų ir nepasižymėjo lankytų vietų. Dabar būtų įdomu jas prisiminti ir palyginti.

„Tais laikais dar buvo mažai suremontuotų namų – beveik iš kiekvieno Vilniaus skersgatvio alsavo pokario dvasia. Užtai viskas buvo atidaryta ir prieinama visiems. Ar galite įsivaizduoti – jokių tvorų, jokių privačių valdų?! Galėjai užsukti į kiekvieną kiemą ir įamžinti ten verdantį įvairiatautį gyvenimą“, – entuziastingai pasakoja jis.

Revizija: kiek dar­bų per sa­vo gy­ve­ni­mą yra su­kū­ręs, ta­py­to­jas ne­ži­no. Jei reikėtų su­skai­čiuo­ti – bū­tų sun­ku: jie iš­si­bars­tę po vi­są pasaulį. / A. Ga­ne­li­no as­me­ni­nio archyvo nuo­tr.

Paklaustas, kodėl kinematografijos studentui reikėjo mokėti piešti, Aleksandras nesutrinka. Jo žodžiais tariant, net penkerius metus po 24 valandas per savaitę VGIK studentai turėjo mokytis tapyti. „Matote, kinas Sovietų Sąjungoje buvo laikomas labai svarbiu ideologiniu ginklu, tad mus juo ginklavo be galo rimtai. Įveikėme išsamų Dailės akademijos kursą, o šalia jo ir visas tas begales nesąmoningų dalykų, kurie tais laikais studentams buvo privalomi. Kalbu apie mokslinį komunizmą, politinę ekonomiką, komunistų partijos istoriją, ateizmą ir visokį kitokį -zmą“, – juokiasi pašnekovas.

Sukosi kino pasaulyje

Baigęs mokslus kinematografijos institute, A.Ganelinas dirbo dekoratoriumi ir dailininku statytoju. Kai įsidarbino Odesos kino studijoje, kūrė filmą, kuriam tinkamos aplinkos nusprendė ieškoti Lietuvoje. Filmo režisierių, operatorių ir visą kūrybinę grupę jis pasikvietė į Vilnių. Bendradarbiavo su Lietuvos kino studija, kurios komanda vėliau vyko ir į Odesą. „Deja, tąkart Vilniuje aš buvau toks užsiėmęs, kad nieko, išskyrus darbą, iš tos viešnagės neprisimenu“, – pasakoja Aleksandras.

Jo darbas buvo apgalvoti viską, ką vėliau žiūrovas matys kino filmo kadruose. Tekdavo pasirūpinti ir tam tikrą laikmetį iliustruojančiais daiktais. „Kino operatorius dirbdavo su kamera, scenarijaus režisierius – su aktoriais, o aš rūpindavausi visu tuo, kas atsirasdavo prieš kameros objektyvą“, – aiškina A.Ganelinas, savo tuometį darbą apibūdinantis kaip be galo varginantį.

Todėl 1983-iaisiais jį metė ir daugiau prie kino niekada negrįžo. Vietoj jo pradėjo naują gyvenimo etapą – ėmė rengti parodas.

„Kai Rusijoje gyventi ir dirbti pasidarė nebeįmanoma – viską palikau ir išvažiavau į Izraelį. Labai gaila buvo Maskvoje likusių dirbtuvių, draugų, profesinių ryšių…“ – sako ilgą laiką ten nesilankęs tapytojas.

Prieš keletą metų jis vis dėlto nuvyko į Maskvą aplankyti ten gyvenančios sesers su šeima, vaikystės draugų. „Nusipirkau dažų, teptukų, drobių. Galvojau – dažniau ten lankysiuosi, tapysiu. Deja, įvyko tai, kas įvyko, – Rusija užpuolė Ukrainą“, – trumpam nutyla jis.

Kai nori tapyti – skrenda į Lietuvą

„Dabar, kai noriu tapyti, skrendu į Lietuvą...“ – šypsosi menininkas, be galo mylintis ir vertinantis ne tik mūsų krašto istorinę architektūrą, bet ir unikalią gamtą.

Kadangi Lietuvos vardas Aleksandro vaikystėje buvo dažnai minimas, visi įvykiai, susiję su mūsų šalimi, jam įsirėžė giliai į širdį.

Meilė lietuviškai žalumai su daugybe subtiliausių jos atspalvių puikiai atsispindi ir dar prieš pandemiją turėjusioje įvykti A.Ganelino parodoje „49 žalios spalvos atspalviai“. Kalbėdamas apie ją autorius netikėtai prisimena ir dar vieną nuostabią pažintį. Prieš keturis dešimtmečius, kaip pats sako, jis atrado... garsųjį Lietuvos dailininką ir kompozitorių Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.

Už galimybę pamatyti M.K.Čiurlionio originalus jis sumokėjo aukštą kainą. Vargšas studentas išleido visus savo sutaupytus dienpinigius kelionei į Kauną, bet įsigijo M.K.Čiurlionio paveikslų reprodukcijų, kurias saugo savo namuose Izraelyje iki šiol.

Kai vyksta į Lietuvą dalyvauti pleneruose, A.Ganelinas ir vėl klajoja Vilniaus gatvėmis, tapo Druskininkuose ant Nemuno kranto, dar kartą apžiūri M.K.Čiurlionio paveikslų originalus Kaune.

Tapo iš natūros

Labiausiai menininką žavi tapyba iš natūros. Sako, mažai pažįsta tokių, kurie rinktųsi šį nelengvą gamtos tapymo būdą. Dauguma jo kolegų labiau mėgsta darbuotis savo studijose. „Ten darbas kur kas produktyvesnis. Gamtoje nuolat susiduri su trukdžiais: tai saulė per karšta, tai vėjas per šaltas ar lietus... Šešėliai ant drobės nuolat kinta“, – juokiasi jis ir priduria, kad tapant iš natūros ne dailininkas vadovauja kūrybiniam procesui, o gamta diktuoja savo sąlygas.

Iš kur taip gerai jaučia ir moka perteikti ant drobės natūralias gamtos spalvas? „Kai buvau keturiolikos, turėjau labai gerą mokytoją, tikrą realizmo mokyklos atstovą. Tai jis mane pripratino prie natūralių spalvų. Išmokė, kokių turėčiau vengti… Nors, kita vertus, per visą kūrybos kelią buvo įvairių tiek spalvinių, tiek teminių periodų – tapiau ir abstrakcijas, ir beprotiškai ryškius piešinius“, – sako pašnekovas. Atvykęs į Lietuvą jis nebenori eksperimentuoti – tik būti pačiu savimi.

Paklaustas, ar gyvendamas Izraelyje taip pat mėgsta tapyti iš natūros, Aleksandras sako, kad ten per karšta. Be to, šiuo metu menininkas neturi automobilio, tad tampytis eskizų albumą ir dažus per sunku.

Įkvėpimas: ple­ne­re Kau­ne A.Ga­ne­li­nas ta­pė iš na­tū­ros ant gar­sio­jo Pe­lė­dų kalno. / A. Ga­ne­li­no as­me­ni­nio archyvo nuo­tr.

Padėdavo jauniems menininkams

Mėgstamiausios temos ir Izraelyje išlieka tos pačios – architektūra ir gamta. Tik bėda, kad Aleksandras – didelis altruistas. Kai Jafoje turėjo galeriją, rengdavo joje jaunų menininkų parodas. Sudarydavo jų kūrinių albumus, katalogus, leido knygas. „Ir kuo tik aš nebuvau – galerininku,  dailininku, parodų kuratoriumi. Vien per 2016-uosius surengiau 25 dideles parodas, kuriose pristačiau beveik 100 menininkų iš Ukrainos, Baltrusijos, Rusijos, Moldavijos ir Lietuvos. Visi jie buvo sugrįžę namo – į istorinę tėvynę Izraelį“, – pasakoja A.Ganelinas.

Šiuo metu Jafoje Aleksandro galerijos nebėra – tik studija, kurioje menininkas tapo, laiko savo darbus. Kiek jų per visą gyvenimą yra sukūręs – nežino. Sako, kad yra dalyvavęs daugybėje grupinių parodų ne tik Izraelyje, bet ir Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Juntinėse Amerikos Valstijose, Indijoje. Jo kūriniai saugomi privačiose kolekcijose ir muziejuose visame pasaulyje.

Paklaustas, ar mėgsta keliauti, Aleksandras šiek tiek apsiniaukia. Anot jo, norint išlaikyti meno galeriją Izraelyje, reikia nemažų pinigų. Kelionėms po pasaulį, kitiems malonumas jis niekada neturėjo atliekamų lėšų. „Daugiau nei penkiolika metų, kai įkūriau galeriją, apskritai niekur nevažiavau – tik dirbau, dirbau ir dirbau. 2013-aisiais tapytojas Raimondas Savickas mane pakvietė į plenerą Lietuvoje, skirtą šviesiam jo tėčio atminimui. Ir tada turėjau darbų iki kaklo, bet kažkaip ėmiau ir atskridau. Nuo to laiko lankau jūsų šalį kiekviena pasitaikiusia proga – po du ar net tris kartus per metus“, – atvirauja jis.

Palaima: ta­py­ti lie­tu­viš­ką gam­tą, jo­je pa­ri­mu­sias kai­mo tro­bas Lie­tu­vą pa­mi­lu­siam dai­linin­kui – di­de­lis ma­lo­nu­mas. / A. Ga­ne­li­no as­me­ni­nio archyvo nuo­tr.

Draugauja su kolegomis

Ką menininkui duoda plenerai? Visų pirma – bendravimą su kolegomis, kurių dauguma jau seniai tapę gerais Aleksandro draugais. Šį pavasarį vykusiame Veisiejų plenere savo kūrybą demonstravo daugiau nei dvi dešimtys skirtingų sričių menininkų – tapytojų, kalvių, medžio drožėjų. „Buvau šiame miestelyje jau tris kartus, bet jei draugai kvies – vyksiu ten nors ir 100-ąjį kartą…“ – atvirauja tapytojas, įsimylėjęs vaizdingas Veisiejų apylinkes.

„Nepatikėsite, prie Veisiejų ežero auga toks medis, kurį aš tapau kaskart, vos čia atvykstu. Bet niekada negaliu to piešinio parsivežti į Izraelį, nes vis kažkam jis labai patinka ir tenka darbą padovanoti“, – juokiasi autorius.

Iš kur taip gerai jaučia gamtą? Kai gyveno Maskvoje, šalia tėvų namų buvo didelis parkas. Vasaromis drauge su tėčiu eidavo ten tapyti, turistauti su palapine. Prie molberto atsistojo būdamas trylikos. Kai per atostogas vykdavo į pionierių stovyklas, taip pat pasiimdavo nedidelį eskizų sąsiuvinį, dažų rinkinuką, o vaikiškų piešinių turi išsaugojęs iki šių dienų.

Per šabą tapyti negalima

Su A.Ganelinu kalbamės penktadienį. Prasideda šabas – kassavaitinė žydų šventė, kuri baigiasi tik šeštadienio vakare, kai danguje sužiba trys žvaigždės. Šabo metu visiems, išpažįstantiems judėjų religiją, draudžiama dirbti, kurti ugnį maistui gaminti ar net toliau keliauti iš namų. Talmude surašyti 39 darbai, kuriuos rabinai tikintiesiems draudžia dirbti per šabą.

Ar tapyti paveikslus taip pat uždrausta? „Deja, taip, – atsako Aleksandras. – Kai bendradarbiavau su labai religingomis meno galerijomis, jų savininkai prašydavo per šabą netapyti“, – aiškina jis ir priduria, kad ir pačiam norisi, jog ta diena būtų išskirtinė. Tądien miestuose nevažinėja autobusai, o šeštadienio rytai spengia tyla. Tokiais rytais smagu važiuoti su draugu į mišką.

„Apskritai Izraelyje – ypatinga bioenergetika. Mano dukra įsigijo namą ir apsigyveno toje vietoje, kur anksčiau buvo dykuma, – joje Jėzus meldėsi 40 dienų. Dabar ten kaimas. Ant vienos kalvos gyvena žydai, ant kitos – arabai“, – pasakoja jis.

Ar sunku gyventi šalyje, kurios gyventojai jaučia nuolatinę įtampą dėl regioninio žydų ir palestiniečių konflikto? „Jei būčiau likęs gyventi Rusijoje, dabar turbūt jausčiau didesnę įtampą ir diskomfortą nei būdamas čia“, – sako A.Ganelinas, įkvėpimo darbams ieškantis ne žydams svarbiose religinėse vietose, bet svečiuose pas dukrą. „Ji augina penkis vaikučius, tad esu labai laimingas senelis. Be to, vykstant pas dukrą, tenka pravažiuoti Jeruzalę, po kurios senamiestį irgi mėgstu pasivaikščioti“, – džiaugiasi jis.

Atsisveikindamas A.Ganelinas prisipažįsta, kad tapyti Izraelyje jam sunkiai sekasi – per daug visiems reikalingas dėl kitų projektų. Juokais save vadina labiau dizaineriu nei tapytoju, nes jau antrus metus dirba prie draugo albumų. „Laimei, Lietuvoje likę mano darbai, šiuo metu eksponuojami galerijoje „Aukso pjūvis“, neleidžia pamiršti tapybos ir ragina vėl imti teptuką į rankas. Beje, šįkart Kaune pristatau ne tik peizažus, bet ir savo studijų laikų darbus, kuriuos kadaise nupiešiau klaidžiodamas po siauras Vilniaus senamiesčio gatveles.“