Augalijos glėbyje

Galerijos "Meno alėja" ir Kauno miesto muziejaus surengtoje parodoje dailininkė pristato paveikslus, kuriuose ji tarsi kuria mažas scenas – kiekviena gėlė, kiekvienas jos žiedlapis atlieka savo vaidmenį. J.Puidokaitė tikina: tapyboje atsitiktinių potėpių nebūna, visas paveikslo siužetas apgalvotas, visos detalės kruopščiai sudėliotos lyg vientisa spalvinga dėlionė.

Nenuostabu, kad didžiausią impulsą kurti menininkei suteikia gamta – savo spalvomis, vaizdiniais, formomis ir gyvybės gausa. Ta pulsuojanti augalų gyvybė dažnai nebetelpa į J.Puidokaitės paveikslų rėmus, rodosi, net veržiasi į begalybę.

"Kai manęs klausia, kodėl tapau gėles, visuomet sutrinku, nežinodama, ką atsakyti. Gėlės, augalai mane traukia, jie mane tarsi kalbina. Tada aš kalbinu drobes, o šios – paveikslų žiūrovą", – sako ji.

Floristinė tema į J.Puidokaitės kūrybą atėjo prieš daugelį metų. 1996 m. baigusi tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje menininkė dešimt metų kūrė kitokios stilistikos kūrinius. Ir tik 2005-aisiais nutapė pirmąjį floristinį paveikslą.

"Vaikystėje sakydavau, kad užaugusi būsiu biologe. Bet mama pagąsdino, kad studijuojant biologiją reikės skrosti varles. Tada labai išsigandau. Tad gal varlių baimė atvedė prie paveikslų tapymo", – juokauja dailininkė.

Ir kopūstas – gėlė

Ar floristinė jos paveikslų tematika reiškia didžiulę dailininkės meilę gėlėms? "Meile nedrįstu to vadinti, nes tapau ne iš atminties, o nusiskinu kiekvieną augalą ir tapau iš natūros", –  atskleidė J.Puidokaitė.

Tačiau ji neslėpė su gėlėmis turinti labai ypatingą ryšį. Dailininkė savo sodyboje turi gėlių darželį, kuriame auga visos jos tapomos gėlės: narcizai, raktažolės, rožės, bijūnai, jurginai, astros, kardeliai, vilkdalgiai ir daugelis kitų. Pasak Justinos, jai gražios visos gėlės ir augalai, netgi paprastos salotos su savo ypatinga lapų faktūra, kurios, beje, irgi įsikuria dailininkės paveiksluose.

Vis dėlto pačia gražiausia gėle menininkė laiko kukliąją žibutę. "Gal todėl, kad ji labiausiai ankstyvą pavasarį žadina jausmus", – sako ji.

Gamtos kuriamą grožį galima sutikti kiekviename žingsnyje – tereikia jį pastebėti. "Labai graži gėlė yra kopūstas", – šypsosi tapytoja. Kopūsto ji nėra nutapiusi, tačiau kitą dailininkų ne itin mėgstamą augalą – varnalėšą – noriai augina savo tapytose pievose. Kartais augalas neišsiskiria iš kitų savo spalvomis, tačiau jo forma būna ypatinga. Menininkę taip sužavėjo išraiškinga alijošiaus forma, kad ir šio augalo grožį nusprendė atskleisti paveiksle.

Ruduo: tai yra pats derlingiausias metų laikas ne tik žemdirbiams, bet ir daugeliui menininkų, nebūtinai tapančių augalus.

J.Puidokaitė prisimena pirmąjį kartą, kai nutapė floristinį paveikslą. Tuo metu ji buvo susilaužiusi koją, negalėjo daug judėti. Kai draugė pripirko drobių ir, atnešusi jas, ėmė pasakoti neseniai vykusios egzotiškos kelionės įspūdžius, pastarieji tarsi pradėjo sproginėti ir žaižaruoti dailininkės vaizduotėje – kol išsiliejo tapyboje įvairiaspalviais gėlių žiedais.

Paklausta, koks metų laikas yra geriausias tapyti floristine tematika, J.Puidokaitė nedvejodama atsako: "Ruduo. Tai yra pats derlingiausias metų laikas ne tik žemdirbiams, bet ir daugeliui menininkų, nebūtinai tapančių augalus. O gal ir ne tik menininkams, bet ir kitų profesijų atstovams. Ne išimtis ir aš. Puikus metas iki pirmųjų šalčių. Po to sulig kiekviena diena kūrybinė potencija slūgsta, o žiemą geriau užsiimti kita dailės šaka ar meno sritim. Dažai pernelyg lėtai džiūsta", – šypsosi ji.

Senosios tapybos technikos

Pamilusi gėles, J.Puidokaitė išvyko į Florenciją mokytis senovinių tapybos technikų. Florencijoje, Palazzo Spinelli restauravimo institute, senųjų tapybos technikų kursą vedė dėstytoja Bona Baraldi, tapytoja, aktyviai besidominti senovinėmis tapybos technikomis ir taikanti jas savo kūryboje.

Tai buvo poros metų studijų kursas užsieniečiams studentams. Šių technikų mokėsi menininkai iš Portugalijos, Meksikos, Japonijos, Prancūzijos. J.Puidokaitė džiaugiasi: studijos buvo labai aukšto lygio, o dėstoma medžiaga – labai gerai parengta. Studentai turėjo susipažinti su Florencijos klestėjimo periodu joje kūrusių meistrų technikomis, kiek jos šiandien yra žinomos. Per jų kūrybos prizmę buvo aiškinamas laipsninis, labai svarbus meno istorijoje perėjimas nuo tapybos tempera prie aliejinės tapybos.

Anot dailininkės, viešnagė Italijoje labai praplėtė meno istorijos suvokimą, meninį akiratį. Didžiausias atradimas buvo tai, kad lemiamą vaidmenį atsirandant meno stiliams vaidina geografinė padėtis. Saulė vienaip šviečia Florencijoje, kitaip – Romoje, dar kitaip – Venecijoje. Ir tai puikiai paaiškina, kodėl renesansas galėjo gimti tik Florencijoje, barokas – Romoje, o venecijiečių tapyba gausi pustonių ir lesiruočių. Žinoma, anot J.Puidokaitės, dar yra labai svarbi šalies politinė ir ekonominė galia.

Ar menininkei nekyla mintis savo žvilgsnį nukreipti kur nors kitur, ne į gėles? J.Puidokaitė šypsodama purto galvą. "Laikas nuo laiko pabandau tapyti ką nors kita, bet tai nepagauna taip stipriai, kad galėčiau įklimpti dešimčiai metų", – prisipažįsta ji.

Spalvoti, tamsūs Justinos paveikslų fonai – aliuzija į istorinę tapybos technologiją. Tapybos istorijoje net keletą šimtmečių buvo naudojami tamsūs gruntai. Ant tamsaus pagrindo ryškios gėlių spalvos atrodo dar ryškesnės. Kaip ant močiučių prijuosčių ar skarelių, numarguojančių moterų puse per sekmadienio pamaldas. Anot dailininkės, jos paveikslai artimesni tekstilei nei tapybai.

Kas? Parodą "Gėlių kalba".

Kur? Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje.

Kada? Veikia iki birželio 2 d.