– Kaip prasidėjo muzikinė kelionė?
– Aš visą laiką buvau muzikos scenoje, nuo pat darželio. O meilė muzikai turbūt ir atėjo iš choro, iš vaikystės – dainuodavau mokykloje per Rugsėjo 1-osios šventes ir panašiai. Bet pati kūryba turbūt atėjo pas mane iš brolio. Jis namuose kurdavo instrumentalus ir aš visada girdėdavau. O tada jis nusipirko mikrofoną ir pats pradėjo dainuoti. Aš tada galvoju: „O ką, aš blogesnė nei brolis?“ Atsimenu, jis kūrė melodiją ir aš atėjau pas jį į kambarį jau užsirašiusi žodžius. Tada pasakiau jam: „Dabar tu man įrašysi.“ Man tuo metu buvo gal 16 metų. Įrašiau dainą, o paskui per pažįstamus ji nutekėjo iki Proflame, Furryto. Taip ir sukilo noras kažką toliau daryti, stengtis bei ieškoti, įprasminti save per muziką.
Na, o tada brolis išvyko į Jungtinę Karalystę mokytis ir aš likau be aparatūros ir muzikinių žinių, kaip pati galėčiau įrašinėti save ir muziką. Kilo mintis iš santaupų nusipirkti savo mikrofoną, tad tą patį vakarą per skelbimus susiradau jį ir nuvažiavau nusipirkti.
Išmokau naudotis programomis ir taip muzika man tapo saviraiškos forma, komforto zona, kur aš galiu pabūti visokia, kokia aš noriu. Tai tarsi mano atskiras svajų pasaulis, kur nėra taisyklių, griežtų formų. Todėl man patinka eksperimentuoti su skirtingais žanrais ir nuotaikomis.
– Ar esi atradusi savo muzikos žanrą, kuris tau pačiai labiausiai patinka?
– Absoliučiai ne. Kuo toliau darau, tuo man daugiau kyla idėjų. Todėl dabar jaučiuosi labai neišsigryninusi – kokia esu kaip atlikėja ir koks yra mano skambesys. Bet praeitas albumas („Viskas Bus Gerai“) toks ir buvo. Gal net labiau jį vadinčiau dainų rinkiniu, kadangi jis parodė mano labai skirtingas puses. Bet dabar planuojamas kitas albumas. Tiesa, jis dabar yra labiau mano galvoje, bet konceptas aiškus. Ir jame bandysiu laikytis vienos nuotaikos ir nesimėtyti taip kaip praeitame.
– Kas motyvuoja toliau kurti šioje konkurencingoje srityje?
– Aš niekada nemačiau muzikos kaip konkurencingos srities. Bet gal dėl to, kad kai aš pradėjau kurti nuo repo, „R&B“, Lietuvos scenoje buvo labai mažai merginų, kurios tai darė. Ir už tai dėmesys mane labai greitai aplankė. Man nereikėjo išleisti muzikos, o aš jau buvau žinoma siauruose sluoksniuose. Iš pat pradžių man labai daug dopamino išsiskirdavo, kai įrašydavau dainas ir su kažkuo pasidalindavau ir gaudavau palaikantį atgalinį ryšį. Bet dabar aš supratau, kad kuriu sau ir, kaip ir minėjau, kad man čia yra komforto zona ir savotiška terapija.
– Pačioje pradžioje šalia savęs turėjai brolį, kuris padėdavo. Ar dabar jau turi savo komandą, ar vis dar kuri viena?
– Aš manau, kad atlikėjui labai svarbu yra eksperimentuoti vienam. Nes tik taip tu gali atrasti kažkokių naujų suskambėjimų savęs ir netikėtų sprendimų. Bet važinėju ir į studijas su skirtingais prodiuseriais. Ilgą laiką ieškojau žmogaus, su kuriuo būtų galima nuolat dirbti, kadangi čia yra labai svarbu. Čia kaip šokių partnerį susirasti. Nes komunikacija studijoje būna labai skirtinga su skirtingais žmonėmis.
Dabar labai džiaugiuosi, kad esu atradusi žmones, su kuriais man labai gera ir saugu kurti. Vienas iš jų yra mano prodiuseris Rokas. Jis turi įrašų studiją Lukiškių kalėjime. Su juo mes susipažinome praeitais metais per festivalį „Granatos“. Atsimenu, su kitu žmogumi kalbėjome, jog mano scenos įvaizdis yra geras, bet iš garso pusės reikia dar padirbėti. Taip ir pradėjome kartu dirbti. Pradėjome ieškoti būdų, kaip repo muziką atskleisti kitaip. Kadangi repas dažniausiai atliekamas su jau įrašytais vokalais, instrumentais, tai mes bandome kitaip tai padaryti. Atsirado pas mus ir gyvų instrumentų. O dabar jau ruošiamės ir gyvą grupę kurti. Bandome brautis link gyvos muzikos atlikimo pusės.
– Kalbant apie koncertus. Pati esi koncertavusi jau ne vieną kartą. Kokią patirti pasisėmei iš jų, ko išmokai?
– Mano pirmas koncertas buvo gal prieš trejus metus. Atsimenu, buvau išleidusi vieną dainą. Mane pakvietė Free Finga į atlikėjų „showcase‘ą“. Atsimenu, atėjau, o ten buvo gal maždaug 700 žiūrovų, o aš buvau išleidusi vieną dainą ir niekas manęs nežinojo. Aš nežinau, iš kur pas mane tiek drąsos buvo, bet atsistojau ant scenos. Bet iki savo koncerto, kurį aš jau organizavau pati ir kur buvau vienintelė atlikėja, tai buvo irgi ilgas kelias. Teko koncertuoti įvairiuose festivaliuose, su daug įvairių kitų pagrindinių atlikėjų, teko daug atlikėjų apšildyti.
Ir tada, kai aš viena surengiau savo koncertą, kai pas mane atėjo mano auditorija, o ne pas kažką kitą, aš supratau, koks yra „kaifas“ ir kaip tai pakrauna. Ir supratau, kokį ryšį atradau su savo klausytojais. Nes daug mano klausytojų, kurie palaikė mane nuo pat pradžių, jie dabar yra mano draugai. Kažkaip niekada nemėgau žodžio „fanai“, gerbėjai, o kaip tik bandydavau juos pažinti kaip žmonės. Nes jeigu kažkam patinka tai, ką aš darau, tai reiškia, kad mes turime kažką bendro.
– Su kokiais iššūkiais susiduri būdama muzikos industrijoje?
– Kuriant muziką, sakyčiau, nepasitikėjimas savo idėjomis. Gal bandymas gilintis ne į tai, kas man pačiai svarbu ar man patinka, bet kaip visą tai įvilkti į kažkokį rūbą, kad mano muzika būtų tinkama ir auditorijai. Ir tada tu bandai įtikti jau sukurtiems standartams. Kurį laiką man dar buvo sunku atskirti paprastos Gustės gyvenimą nuo Xguscios, nes visi ją žino. Ir nori su manim bendrauti ne dėl to, kokia esu, o dėl to, nes aš kažką darau. Norisi kartais palikti tą personažą kažkur. Ir supratau, kad viešumas turi labai neigiamų padarinių.
Tai tarsi mano atskiras svajų pasaulis, kur nėra taisyklių, griežtų formų.
– Paskutinę vasaros dieną taip pat buvai užlipusi ant scenos. Lukiškių kalėjimo scenoje buvai apšildanti atlikėja Vaido Baumilos koncerte. Kaip gavai šį kvietimą? Ar tave nustebino toks vieno iš garsiausių Lietuvos atlikėjų pasiūlymas?
– Nežinau, kažkaip gal čia sėkmė mane labai lydi ar kaip, bet man pačiai buvo keista sulaukti tokio pasiūlymo iš Vaido. Atsimenu, buvau Nidoje, nes pusę vasaros praleidau dirbdama joje, ir atsimenu, Vaidas buvo tuo metu atvažiavęs.
Aš per „Instagram“ paklausiau, ar yra kokia nors studija Nidoje, kur būtų galima įrašyti dainas. Ir paskui mes labai glaustai susirašinėjome. Jis paklausė manęs, ar rugpjūčio 31 dieną esu laisva. Atsakiau „taip“ ir tada jis tiesiog dingo. Tada jis man po mėnesio parašė: „Mes darysime koncertą rugpjūčio 31 dieną, gal tu nori mus apšildyti?“
Man tai buvo šokas, nes niekada nebūčiau taip pagalvojusi. Manau, kad tas kvietimas buvo labai geras patvirtinimas, jog einame teisingu keliu. Manau, verta paminėti tai, jog Vaidas jau buvo mane girdėjęs ir klausė mano kuriamų dainų. Tad visą laiką iš jo jaučiu palaikymą.
– Kaip tu pati jauteisi po šio koncerto?
– Na, apšildyt žinomą atlikėją yra gana svarbus ir reikšmingas aktas, kadangi turi labai susiimti ir suprasti, kad ta scena nėra tavo, o kažkieno kito. Ir man vienai yra sunku ne prieš savo auditoriją pasirodyti, bet būtent Vaido publika buvo labai šilta ir priimanti mane, o aš irgi labai gerai jaučiausi. Nors galbūt tai ne mano tikslinė auditorija, bet tikrai publika labai gražiai sureagavo. Po koncerto sulaukiau nemažai gražių palaikymo žinučių. Ir irgi supratome, jog viskas čia gerai ir reikia eiti toliau savo keliu.
– Kodėl vasaros sezonui išvykai į Nidą? Ar norėjosi pailsėti?
– Aš išleidusi albumą nusprendžiau, kad man reikia pailsėti, kad jaučiuosi pervargusi. Nusprendžiau – viskas, man reikia padirbti paprastą darbą. Ir todėl išvažiavau į Nidą. Bet pabuvusi ten supratau, kad jaučiuosi kaip tik suvaržyta, nes negalėjau kurti. Ir jeigu kitiems kilo klausimų, ką aš ten veikiau, tai man jų kilo dar daugiau. Pabuvus Nidoje ir grįžus į Kauną, supratau, kad jeigu aš bandysiu viską sustabdyti, tai kišiu sau pagalį į ratus ir niekur nenuvažiuosiu. Dabar jau naujos idėjos kyla ir džiaugiuosi, kad vėl galiu laisvai kurti.
– Kokius savo, kaip atlikėjos, išskirtinumus galėtum įvardinti?
– Aš nesijaučiu kitokia negu kiti. Gal mano pranašumas tas, kad aš viską darau dėl savęs, pati savęs ieškau skirtinguose stiliuose ir darau tai nuoširdžiai. Anksčiau, prisimenu, galvodavau, kaip sukurti dainas, kad jos būtų populiarios, bet paskui supratau, kad aš viską gi darau dėl savęs ir man nereikia stengtis įtikti kitiems. Kuo džiaugiuosi, tai, kad nepriklausau jokiai įrašų kompanijai ir galiu laisvai kurti. Nes dauguma Lietuvos atlikėjų neturi tokios laisvės.
Naujausi komentarai