Menininkų vizijos modifikuoja tradicijas, naujos galimybės trina žanrų ribas, kelis sulydo į vieną, taip sukurdamos naujas raiškos ir idėjų vaizdavimo formas. Dar vakar bet kurį vaizduojamojo meno kūrinį nesunkiai galėjome įsprausti į aiškius dailės srities rėmus, šiandien tai sunkiai įmanoma. Kai kas yra pernelyg efemeriški, ar, atvirkščiai, labai medžiagiški, todėl sunkiai pavaldūs sisteminti.

Kuo šiandien pavirto tapyba, skulptūra, mažoji ar miniatiūrinė plastika? Kodėl tapytojams nepakanka dvimatės erdvės, skulptoriams – statikos? Apie tai – naujajame "Santakos" rašinių cikle "Veiksmas". Jame – pažintys su jaunais menininkais, atstovaujančiais skirtingoms vaizduojamosios bei taikomosios dailės rūšims, aktyviai kuriančiais ir savo kūrybą pristatančiais ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos meniniame lauke.

Juvelyrikos meno raida skaičiuoja tūkstantmečius. Juvelyriniai dirbiniai nuo seniausių laikų buvo išskirtinio statuso, galios ir valdžios atributai. Tikėta, kad tam tikros formos, puošti brangiaisiais akmenimis papuošalai padeda žemiškojo pasaulio atstovams pasiekti dangiškojo pasaulio būtybes.

XVII–XVIII a. juvelyriniais dirbiniais puošdavosi ne tik to meto aukštuomenės damos, bet ir garbūs ponai. Madingi buvo masyvūs žiedai, auksinės diržų ir batų sagtys, segės. Juvelyrika, kaip atskira meno rūšis, pripažinta tik XIX–XX a. sandūroje, kai vyravo secesijos stilius su jam būdingais paukščių, drugelių, gėlių motyvais, išreiškusiais tuometę romantišką, individualumą skatinančią laikmečio dvasią. XX a. trečiajame dešimtmetyje įsivyravęs art deco stilius užgožė iki tol vyravusią lengvą, plastišką stilistiką aštriomis geometrizuotomis formomis.

Šiuolaikinės juvelyrikos kūrėjai plėtoja savitą, nesunkiai atpažįstamą stilių, nesikliaudami mados klišėmis. Juvelyrai nuolat generuoja naujas idėjas, ieško išskirtinių medžiagų ir technologijų joms įgyvendinti, siekdami susikurti savitą braižą, išskiriantį juos iš kitų šios meno rūšies atstovų. Nors technologijos sparčiai tobulėja, atsiranda naujų medžiagų, pagrindinis elementas, garantuojantis juvelyrinio dirbinio išskirtinumą, ir toliau nekinta – tai rankų darbas.

Juvelyrės Eglės Bacevičiūtės darbuose konceptualus mąstymas susijungia su subtiliomis gamtos formomis. Menininkės kūriniams būdingas taktiliškumas skatina įsigilinti į save, per meno kūrinį suvokti savo išskirtinumą ir iš naujo užmegzti dialogą su supančia aplinka.

– Juvelyriką galima laikyti viena archajiškiausių taikomosios dailės rūšių, žyminčių asmens socialinį statusą, estetikos pojūtį, galbūt net šeimos istoriją. Kaip manote, kas išskiria juvelyriką iš kitų meno šakų?

– Juvelyrika kaip ir kitos dailės rūšys išsilaisvino iš bet kokių rėmų, apimdama be galo daug. Jos išskirtinumas – santykis su žmogaus kūnu.

– Nors juvelyrikos raida tęsiasi tūkstantmečius, turi gilias tradicijas ir kartu yra imli naujovėms, tačiau dabar ypač gausu menininkų savamokslių, kurie kuria abejotinos kokybės (tiek idėjine, tiek technologine prasme) juvelyriką.

– Mano nuomone, vienintelis blogas dalykas – kitų kūrėjų darbų kopijavimas. Tarp savamokslių yra daug žadančių, gerų meistrų. Yra ir puikių menininkų. Būtent potencialus pirkėjas leidžia kurti visiems menininkams: tiek profesionalams, tiek mėgėjams. Taip visada buvo ir bus. Juvelyrikos menas atspindi žmogaus mąstymą, estetikos pojūtį, lygiai kaip ir jo apranga, laikysena, manieros ir t.t.

– Ar jaučiate konkurenciją tarp masiškai kuriančių mėgėjų ir autorinės juvelyrikos atstovų?

– Tikrai ne. Daugumai mėgėjų trūksta įgūdžių, jų darbai neretai paviršutiniški, be širdies ar tiesiog juntama ir regima nesuvaldyta visuma. Galiu mėgėjus paguosti – tarp profesionalų tokių dalykų taip pat pasitaiko.

Autorinė juvelyrika yra išskirtinė, savita. Autorinis papuošalas nėra blizgutis, dekoro elementas ar masėms tinkamas aksesuaras. Tai išskirtinio dizaino meno kūrinys, sukurtas profesionaliai, perteikiantis jausmus, menininko idėją. Dėl šios priežasties tokio kūrinio vertė su laiku auga.

Konfliktą tarp profesionalių menininkų ir mėgėjų, išprovokuoja šiurkštūs autorinių teisių pažeidimai: mėgėjas ima ir sugalvoja, kad nieko tokio "pasiskolinti" profesionalaus kūrėjo idėją ir pradėti ją naudoti savo darbuose. Kalbu ne vien apie visišką kopijavimą (na, kartais yra pakeičiamas mastelis, spalvos, medžiaga ir pan.), bet apie pačią idėją – kūrinio širdį. Juk tai sukurti, atrasti nėra paprasta.

– Ar autorinė juvelyrika turi paklausą Lietuvoje?

– Manau, tikrai taip. Pas mus yra daug kuriančių juvelyrų, kurie gyvena iš savo amato. Tiesa, tai nelengva.

– Kokios medžiagos jus domina?

– Nuo studijų laikų domino netradicinė juvelyrikai medžiaga – medis. Jį naudoju savo darbuose iki šiol, nes medis – nuostabiai šilta, lengva, švelni ir kvepianti medžiaga su savita energija. Mėgstu ir bronzą, auksą. Sidabras dažnai man atrodo per šaltas, todėl eksperimentuoju su sidabringais lydiniais. Po truputėlį prisijaukinu įvairius natūralius akmenis.

– Papasakokite apie papuošalo sukūrimo procesą. Kaip idėją perkeliate į materiją?

– Labai mėgstu eskizuoti. Kai turiu laiko ar apima įkvėpimas, sėdu ir piešiu, mąstau. Taip labai gražiai persiduoda visi įspūdžiai, potyriai, kuriuos išgyvenu kas dieną. Arba paimu į rankas vaško, medžio gabalėlį ir iš karto, be eskizo eksperimentuoju, ieškau. Tai meditatyvus procesas, reikalaujantis vienumos ir tylos (arba geros muzikos).

Jei kūrinys nepavyksta, neskubu jo išmesti – jis gali pragulėti ant stalo ir keletą metų, kol vieną dieną pagaliau jį "pamatau". Jei ryšio su kūriniu neatrandu – išlydau jį ir darau kažką kita. Svarbiausia – nenukankinti kūrinio.

– Kokie technologiniai papuošalo sukūrimo etapai yra sunkiausi, reikalauja daugiausia kruopštumo?

– Man asmeniškai kuriant papuošalą gąsdinanti dalis yra akmenų inkrustavimas. Kuo didesnis ir prabangesnis akmuo, tuo baisiau. Nuolat persekioja mintis: "Kad tik jo nesugadinčiau." Tokio darbo imuosi tik gerai pailsėjusi. Fiziškai sunkiausia yra dirbti su kietmedžiais. Tai labai varginantis, dulkėtas darbas, tačiau rezultatas viską atperka.

– Jūsų kūryboje žmogaus kūnas įtraukiamas į savotišką žaidimą su papuošalu. Atspindite tendenciją, kad šiuolaikinė juvelyrika peržengia ribas ir tampa ne papuošalu, o kūnui skirtu objektu.

– Tuo juvelyrika ir traukia mane. Juvelyrika leidžia būti savimi, išpildo visas fantazijas ir turi tik vieną reikalavimą – jai reikia nešiotojo. Papuošalas turi ne tik žibėti, būti puikaus, išskirtinio dizaino, bet jis turi kalbėtis su savo šeimininku, jo aplinka. Šiuolaikinei juvelyrikai tai labai būdinga.

– Kokios dar tendencijos vyrauja šiuolaikinėje juvelyrikoje? Ar jas sekate?

– Taip, domiuosi tendencijomis ir ateityje norėčiau dar daugiau laiko skirti šiai sričiai, nes ji yra be galo plati ir įdomi. Kolegų darbai įkvepia ir verčia pasitempti. Įdomu ir naudinga susipažinti su užsienio kūrėjais – tai leidžia pajusti mąstymo skirtumus, kitokią gyvenimo filosofiją.

Bendrai žvelgiant į šiuolaikinę juvelyriką, susidaro įspūdis, kad visiškai neliko postmodernistinio maišto prieš tradicines vertybes ir kitus suvaržymus, o tiesiog mėgaujamasi visomis galimybėmis laisvai reikštis. Netradicinės medžiagos yra naudojamos ne tam, kad nustebintų, ar papiktintų, o tam, kad kuo geriau įgyvendintų sumanymą. Tad kartais papuošalas tampa visiškai nenešiojamas. O gvildenamos temos yra panašios į tas, kurios vyrauja šiuolaikiniame mene apskritai.

– Kokios temos vyrauja jūsų kuriamoje juvelyrikoje?

– Mane domina žmogaus kūnas. Aš esu kinestetė – toji, kuri pirmenybę teikia lytėjimui. Man tai be galo svarbu. Lytėjimas yra toji kalba, kuria aš geriausiai moku kalbėti. O kalbuosi su įsivaizduojamu, mano kuriamo papuošalo šeimininku. Norisi parodyti jam, ką įdomaus dirbdama atradau ar supratau, norisi jį bakstelėti, kad atkreiptų dėmesį į save, savo kūną. Apgaubiu jį švelnumu ir rūpesčiu. Provokuoju dialogus apie standartus, klišes, santykius su kitais žmonėmis ir apskritai aplinka. Stimuliuoju prisiminimus ir taip kartu kuriame asociacijas.

– Kiek išreiškiama emocija yra svarbi jums kūryboje?

– Prisiminiau neseniai Palangoje matytus tapybos darbus. Vieni kūriniai buvo realistiniai, šalti, be jokios emocijos, gyvasties, o kiti  tapyti mentele, lengva ranka. Ir negalėjau atitraukti akių, kaip puikiai perteikta emocija, kaip mano žvilgsnį manevringi judesiai vedžioja po paveikslų erdves. Ir aš savo kūryboje stengiuosi kiekvieną darbą iščiupinėti, perteikti norimą jausmą, įpūsti jam gyvybės.

– Kas jus įkvepia ieškoti papuošalų formų?

– Labai mėgstu ištirpti aplinkoje ir ją stebėti. Po tokių stebėjimų eskizuoju ir visa patirtis pereina į švelnias, iki galo neišsikristalizavusias formas, kurios tarytum plaukioja kažkur pasąmonėje ar sapne. Gamta yra didžiausias mūsų turtas, mūsų namai, kuriuos reikėtų mylėti, gerbti ir puoselėti. Be to, mylėti kitą. Jei reikia atsakyti vienu žodžiu – tai meilė, įvairios jos apraiškos inspiruoja labiausiai.

– Ar kiekvienas kūrinys turi individualų jausminį ir emocinį krūvį, ar kurdama galvojate apie bendrą papuošalų kolekciją?

– Nutinka įvairiai: kartais sukuriu tokį papuošalą, kuris prie savęs nieko neprisileidžia, o kitas turi dvynį (neapsigaukite, ir dvyniai skiriasi!), dar kitam norisi šalia kažko, kas jį papildytų, leistų atsiskleisti. O kartais būna taip, kad vienas darbas inspiruoja visą kolekciją.

– Maloniau kurti individualiems užsakovams ar parodoms?

– Šie dalykai vienas kitą papildo. Aš visada lygiagrečiai kažką kuriu ir parodoms, ir užsakovams. Žmonėms, mačiusiems mano kūrinius, neretai kyla įdomių pageidavimų, kurie mane papildo ir leidžia tobulėti.

– Kokie žmonės renkasi jūsų kuriamus papuošalus?

– Aš labai laiminga, kad į mane išties retai kreipiasi žmonės, nesuprantantys mano darbo specifikos. Dažniausiai džiaugiamasi mano stiliumi ir man suteikiama visiška laisvė kurti, jiems pageidaujant abstrakčių dalykų. Dauguma užsakovų, tiesiogiai ar ne, yra moterys. Nors jos visos skirtingos tiek charakteriu, tiek veikla, bet pastebėjau, kad visos labai paprastai bendrauja ir nemėgsta perdėto puošnumo, be to, yra drąsios – pusė jų nešioja mano raguotuosius žiedus.