Žiūrovai užpildė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) sportinių žaidimų salės tribūnas. Kol žiūrovai patogiai taisėsi savo vietose, aikštelę lėtai, rėžis po rėžio, valymo mašina plovė moteris, tarsi savotiškas laikmatis, skaičiuojantis iki pasirodymo likusias minutes. Proga apsidairyti – kad ir kur sėdėtum, galėjai aiškiai matyti į spektaklį susirinkusiųjų veidus. Susodinimas kvadratu sufleravo – esame pakviesti tapti kažko bendro dalimi.

Šviesos pritemo. Erdvę užpildė žemų tonų, ritmiški būgno garsai – tokie universalūs ir amžini, kad galėtų būti priskirti tiek Berlyno naktiniam klubui, tiek priešistoriniam gentainių susibūrimui. Aikštelę valiusi moteris nusimetė viršutinius drabužius, po kuriais vilkėjo reivui būdingesnę aprangą, ir ėmė judėti muzikos ritmu. Netrukus prie jos prisijungė kitos šokėjos, erdvė transformavosi į tikrą reivo vakarėlį. Ateinančią valandą panirome į jų pasaulį – prakaitu varvantį, 150 dūžių per minutę greičiu virpančių kūnų mikrokosmosą, kuriame ištirpsta pasaulio rūpesčiai, mintys ir laiko pojūtis.

Pradžioje dominavo individualumo įspūdis – šokėjos dalijosi muzika, erdve, bet šoko atskirai. Įsižiūrėjęs įdėmiau galėjai suprasti, jog nebūtina liestis, kad įvyktų kontaktas: jos bendravo veido išraiškomis, šypsenomis, jausdamos ir gerbdamos kitos padėtį erdvėje, retsykiais suartėdamos ir susijungdamos nematomais šokios saitais. Net ir nusisukusios, nematydamos viena kitos, jos atkartojo tuos pačius judesius iš reiverių subkultūros (pavyzdžiui, kulnais ritmą mušant šokamas hakken šokis). Į nepertraukiamo šokio mandalą įsipynė ir Europos tautų folklorui būdingų šokio figūrų: lygiagrečių linijų, sukimosi poromis, persikeitimų, sustojimų į ratą. Ši, atrodo, priešingų šokio žanrų sintezė buvo tokia organiška, vientisa, kad sunkiai galėjai įžvelgti ribas, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas. Akivaizdu, kad choreografijos ir kultūros istorijos magistro laipsnius turinti spektaklio idėjos autorė Lisa Vereertbrugghen kūriniu perteikia paraleles tarp hardkoro reivo ir folkloro šokių stilių. Nepaisydama iš pirmo žvilgsnio skirtingų jų išorinių bruožų, ji siekia perteikti nekintančią bendruomeninio šokio dvasią.

Reivo vakarėlių reiškinys, susiformavęs praėjusio amžiaus 9–10 dešimtmečiais, atstovauja moderniesiems laikams. Liaudiškoji choreografija simboliškai kalba apie senovę, kai pirmosios žmonių bendruomenės nusprendė judesiui suteikti nekasdienišką, šventinę, net ritualinę reikšmę. Šokis tapo neatsiejama žmonijos istorijos dalimi. Dar visai neseniai ir Lietuvoje jokia šventė ar bendruomenės susibūrimas neapsieidavo be šokių – krutėjo visi, kam tik leido sveikata. Šiandien, kaip ir reivo kultūra, tradicinių šokių judėjimas yra veikiau nišinė nei masinė kultūra. Galbūt dėl to, kad visuomenėje įsivyravo labiau stebėtojų nei dalyvių kultūra.

Spektaklyje stebint visą valandą energingai šokančius, savo buvimu ir džiaugsmu aikštelę užpildančius šokėjus, buvo savotiškai apmaudu, kad esi tik žiūrovas, įkalintas savo sėdimoje vietoje. Todėl užliejo tikras katarsis, kai spektaklio atomazgoje šokėjai paliko aikštelę, aklinai užtemo šviesos, liko tik tranki ritminga muzika ir mes, žiūrovai, perkeltine (ar tiesiogine) prasme tapome šokėjais. Taip kūrinio autorė gražiai uždarė režisūrinį ratą ir mums suteikė šansą, pasislėpus po tamsos uždanga, tapti šio kolektyvinio vyksmo dalimi.

Žmoguje gyvena amžinas troškimas šokti ir būti bendrystėje. Visai nebūtina būti reiveriu ar tradicinių šokių entuziastu, kad atrastum progų patirti kolektyvinio šokio teikiamą džiaugsmą. Spektaklis „While we are here“ primena: kol esame čia, tol bus gyvas ir šokis.