Kaune šeštus metus iš eilės vyksta tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Šiemet jis startavo neįprastai, pritraukęs daugybės kauniečių dėmesį. Kodėl, atsakė pirmojo pasirodymo režisierius Paulius Markevičius.

– Kas gi čia įvyko? Ką kauniečiai pamatė?

– Nors stoviu čia vienas, atstovauju daugiau negu 3 tūkst. šio performanso dalyvių, t. y. daugybei kamuoliukų, kuriuos mes ridename miesto gatvėmis, aikštėmis ir įtraukiame žiūrovus. Man atrodo, du įdomiausi performanso dalykai yra tai, kaip pasikeičia mums įprasta miesto erdvė ir ją, įsiterpus meno kūriniui, mes tarsi pradedame matyti šiek tiek kitaip, ir provokacija – riedantys kamuoliukai gatvėje tarsi provokuoja džiaugsmą, laisvę, išlaisvina mūsų vidinį vaiką ir leidžia bent performanso metu pasijusti neįprastai mums įprastoje vietoje, šiek tiek atsipalaiduoti ir pažaisti.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Džiaugsmo upė, bet kamuoliukai juodi – kodėl?

– Performansas atsirado vieno gatvės menų festivalio metu, kurio tema buvo laisvė. Jis vyko tuo metu, kai paūmėjo karo situacija Ukrainoje, todėl galvoti apie laimę, džiaugsmą buvo sudėtinga. Mes kaip ir džiaugiamės, gyvename laisvėje, bet čia pat, netoli vyksta visai kitokie dalykai. Taigi tie kamuoliukai yra daugiaprasmiai. Galima įsitraukti į juos ir tame džiaugsme paskęsti, bet galima stebėti iš šalies, atsitraukti ir tuomet gatve riedantys juodi kamuoliukai gali sukelti visai kitokių prasmių. Labai įdomu pasiklausyti žmonių, kurie stebi performansą, kiek skirtingų minčių, interpretacijų tai jiems suteikia. Visos jos yra teisingos.

– Kokių jau girdėjote?

– Mes tuos kamuoliukus šluojame ir girdime, kad mes čia tarsi šluojame blogį, išvalome iš miesto. Kai kam tai kelia tiesiogiai su karu susijusių interpretacijų, kad mes tarsi kažkokius sviedinius, liekanas šluojame. Yra, aišku, ir labai džiaugsmingų. Smagiausia yra išgirsti tokių, kur iš pradžių žmonės žiūri nusiteikę labai skeptiškai, kelia su ekologija susijusių klausimų, bet tada matai, kaip atsipalaiduoja žmogaus rankos, veidas, jie pradeda šypsotis ir, žiūrėk, jau spiria kamuoliuką, meta ir jie jau džiaugsmo upėje.

Mes tuos kamuoliukus šluojame ir girdime, kad mes čia tarsi šluojame blogį, išvalome iš miesto.

Daugiau apie festivalį papasakojo „ConTempo“ prodiuserė Klaudija Aleksandravičiūtė.

– Kas apskritai yra festivalis „ConTempo“ ir kas jame vyksta?

– Šiais metais mes festivalį pradėjome šūkiu „Pasaulio scena iš arti“ ir visiškai taip ir yra. Mes turime įvairių menininkų iš įvairių šalių, aišku, nepamirštame ir Lietuvos kūrėjų, ypač Kauno, nes festivalis vyksta Kaune ir Kauno rajone. Turime septynias dienas, per kurias įvyksta daugiau nei 45 pasirodymai. Kokie tai pasirodymai? Nuo šiuolaikinio šokio, gatvės teatro, akrobatikos, cirko iki patyriminio maršruto.

– Kuo festivalis išskirtinis, kad vyksta jau net šešerius metus? Ar pasirodymai pritraukia, ar mintis festivalio?

– Sakome, kad ką pamatėte vieną kartą, to daugiau festivalyje nebepamatysite, nes pasirodymai yra labai skirtingi. Dažnai būna, kad, štai, pamačiau akrobatę ant aukštos trapecijos ar kažkokios struktūros ir galvoju, ką dar panašaus festivalio metu galiu pamatyti. Na gerai, ne šiemet, tai gal kitais metais kažką panašaus turėsime. Mes sakome, kad nesikartojame, panašaus nieko nebus, bet kažką atrasite naujo. Tad man atrodo, festivalio staigmena, džiugesys ir tas artumas, pasaulio scena iš arti – kad galime būti labai arti artisto, trupės arba galime kartu tapti kūrėju su juo pasirodymo metu gal to visai neplanavę, ir yra mūsų festivalio išskirtinumas. Dar vienas mūsų pranašumas – festivalis mieste vasaros metu, kai, tikėtina, dažniausiai žmonės atostogauja. Nors atrodytų miestas ištuštėjo, tačiau praktika rodo visai ne tai, praktika rodo, kad mes vos telpame ir poreikis tik didesnis, kiekvienais metais augame ir ieškome dar kitų, naujų neatrastų erdvių.