A.Žalpys įsitikinęs, kad mūsų regiono gyventojų pasaulėvaizdis artimas šios menininkės kūrybai. Apsilankymas neatpažįstamai pasikeitusioje Paveikslų galerijoje, pasinėrimas į vizijas, kuriose gausu fatališkų ateities nuojautų, žada tapti dramatišku, magišku iššūkiu. Vieno didžiausių „Kaunas 2022“ įvykių, M.Abramović parodos atidarymo, jos atviros paskaitos „Performansas. Praeitis. Dabartis. Ateitis“, išvakarėse – pokalbis su A.Žalpiu.

– Kada jūs susipažinote su M.Abramović kūryba? Turbūt sovietinės okupacijos metais tai padaryti nebuvo lengva?

– Tikrai seniai, dar tada, kai ji aktyviai kūrė, o mes Lietuvoje apie tai gaudavome šiokių tokių žinių. Šios menininkės kūrybą matėme kaip socialinį protestą, išmąstytą, konceptualų meną. „Performanso“ sąvoka Lietuvoje atsirado vėliau. Man M.Abramovic buvo įdomi aktualijomis kūryboje ir tuo, kaip ji tai darė. Be abejo, žinios buvo skurdžios, bet informacija praslysdavo. Pavyzdžiui, per draugus gaudavome lenkiškų žurnalų, tokių, kaip „Sztuka“. Dar užsisakydavau vengriškos spaudos – buvau pramokęs šios kalbos. Šios šalies žurnalai buvo itin svarbus langas į pasaulį – vartydamas puslapius, žiūrėdamas į reprodukcijas bandydavau užčiuopti, kaip žmonės kuria, kaip atrodo ekspozicijos... Visi tuomet panašiai ieškojome informacijos. Žinios, bent man, buvo siekiamybė.

Man asmeniškai M.Abramović kūryba yra tai, ko noriu mene, – menininko pozicijos buvimas, profesionalumas, o ne tiesiog menas dėl grožio.

Grįžtant prie M.Abramović, tikrai taip, jos, kaip ištrūkusios iš Rytų bloko, asmenybė mums visiems tuo metu darė didelį įspūdį, intrigavo. Na, o atkūrus nepriklausomybę, kai eteris atlaisvėjo, vėliau ir internetas atsirado, gavus daugiau informacijos, tapo dar įdomiau. Man asmeniškai M.Abramović kūryba yra tai, ko noriu mene, – menininko pozicijos buvimas, profesionalumas, ne tiesiog menas dėl grožio, bet menas tam, kad išjudintų, priverstų mąstyti.

– Kada pamatėte jos kūrybą gyvai?

– Esu vieną kitą kūrinį matęs užsienio galerijose. Bet tikrasis susitikimas įvyko 2019 m., kai M.Abramović retrospektyvinė paroda „Valymas“ buvo surengta Torunės šiuolaikinio meno centre „Znaki Czasu“. Paroda užėmė net 3 000 kv. m. Mūsų galerija „Meno parkas“ artimai draugauja su šio Lenkijos miesto kolegomis. Vykau į parodos, jau keliavusios iš Belgrado į Vokietiją, Švediją, atidarymą. Įrašai internete niekuomet neatstos to įspūdžio, kuris kyla pamačius meną realybėje. Tai verčia permąstyti daug ką – visą gyvenimą, idėjas, prasmę. Ne tik meną. Tai mane paveikė, iki šiol negaliu pamiršti to jausmo, nors pažintis buvo palyginti trumpa. Tokių retrospektyvų, t.y. kad per gyvenimą sukurtų tokių kūrinių, galėčiau tik palinkėti daugeliui menininkų.

Torunėje dalyvavau spaudos konferencijoje. Uždaviau vieną kitą klausimą, tik net nebeatsimenu, kuo domėjausi. Turiu pasakyti, kad ji tikrai nėra toks žmogus, kaip ją bando parodyti kritikai, – turiu galvoje ne meno kritikus. Galbūt su jos komanda sudėtingiau, bet pati M.Abramović yra šilta, jautri, atvira aplinkai. Jai jau 75-eri, tai jaučiasi, ir  nieko keista – kai jaunystėje savo kūną aukoji didžiajam menui tikrąja to žodžio prasme, tai negali neturėti įtakos ateityje.

Į Kauną iš Lenkijos grįžau su viltimi – supratau, kad norėtųsi ją pasikviesti pas mus. Tuomet dar neturėjau vizijos, kokio lygio parodą galėtume surengti. Neturėjau ir tokios patirties, nors 30 metų kuruoju parodas. Bet į šį darbą, kurį šiuo metu dirbame Kauno paveikslų galerijoje, įeina viskas nuo A iki Z. Mūsų nedidelei komandai tai milžiniškas iššūkis. Na, bet pamaniau, kad Kaunas juk taps Europos kultūros sostine, galbūt mano idėja sudomins projekto organizatorius.

– Negi kilo abejonių dėl sudominimo?

– „Kaunas 2022“ nuo pradžių turėjo aiškius tikslus, programos rėmus, o mes, kaip ir kiti, turėjome galimybę teikti pasiūlymus ir tikėtis būti išgirsti, kalbėtis, ar sutampa įsivaizdavimas. Tenka ir dabar išgirsti komentarų, kad va, atvežame senus darbus, gerai žinomą vardą...

– Bet juk būtent vardo žinojimu daugelio santykis su M.Abramović ir baigiasi.

– Tikrai taip. Todėl reikia pamatyti. Reikia pamatyti ją pačią. Nors meno erdvių situacija Kaune gerokai apriboja mūsų galimybes pačios parodos turiniui – tai net ne biudžeto klausimas. Kalbant apie pinigus, visuomet yra galimybė tartis, atvirai išsakyti galimybes. Tartis, beje, reikia ne su pačia M.Abramovič, o su tekstų autoriais, platintojais, architektais (jie kūrė parodą Belgrade, jų kandidatūra Kaunui buvo pasiūlyta pačios menininkės), kūrinių vaizdo dokumentacijų teisių turėtojais. Bet visi linkę klausytis ir įvertinti situaciją. Taigi turime geriausia, ką galėjome turėti su savo pajėgumais.

– Kiek laiko truko pasiruošimas parodai Kaune?

– Trejus metus nuolatinio darbo. Komunikavimo, diskusijų. Visa tai labai įdomu, nors tikrai nelengva. Kaip jau minėjau, „Meno parko“ kolektyvas – kamerinis. Šiemet dėl darbų krūvio atsisakėme dalyvauti užsienio mugėse, o pačioje galerijoje dar vyks ne viena „Kaunas 2022“ programos paroda. Kartais net stebiuosi, kaip visa tai pavyksta.

Užtruko sukurti koncepciją – ką mes galime padaryti, ką ir kaip rodysime? Didžiosios M.Abramović instaliacijos Kaune tiesiog netilptų. Daug padėjo Torunėje jos parodą kuravęs Waclawas Kuczma. Diskutuojant gimė mūsiškė paroda. Norėjau kiek galima daugiau gyvo veiksmo; paroda „Būties atmintis“ – milžiniška vaizdo instaliacija. Daug susipinančių garsų, vaizdų. Tai labai išsamus kūrybos pristatymas nuo pat pirmųjų darbų, žiūrovui suteikiantis perspektyvą iš šių dienų pozicijos. Kaip sakė pati menininkė, tai lyg choras. Su ja bendraujame nuolat, dabar – kiekvieną dieną. Kiekviena detalė svarbi. Pavyzdžiui, suprojektavę apatinį parodos aukštą, turėjome du variantus. Man priimtinesnis buvo vienas, už kitą kovojo architektai. Malonu, kad galiausiai sutapo mano ir menininkės nuomonės.

– Ar nebuvo minčių atkurti kurį nors performansą?

– Buvo, juk performansas Lietuvoje populiarus, pati menininkė tai yra pastebėjusi ir domėjosi detaliau. Bet net džiaugiuosi, kad nepavyko dėl to susitarti. Matote, nebūtume galėję to siūlyti išskirtinai lietuvių menininkams, būtų reikėję rengti tarptautinį atvirą kvietimą, kūrybinę stovyklą, kviesti mentorius. Pamatėme, kad tai ne mūsų jėgoms, neturėtume tam biudžeto. Bet turime geriausia, ką galėjome turėti. Net baigus derinti sutartį dėl parodos kūrinių, dar pavyko įtraukti keletą, dėl kurių pradžioje nesitarėme, bet man atrodė labai svarbu juos pristatyti.

– Ar iškart buvo tariamasi ir dėl pačios menininkės atvykimo į atidarymą, paskaitos surengimo?

– Taip, tai buvo mano svajonė.

– Galbūt įtakos turėjo geopolitinė situacija? Ar ji jaučia kokį nors ryšį su Baltijos šalimis?

– Apie tai daug nekalbame, išskyrus pačias aktualiausias detales, pavyzdžiui, karo pabėgėlių situaciją. M.Abramović vis dėlto svarbiausia tema yra menas. Kaip jau minėjau, performansas Lietuvoje, taip pat Jurgis Mačiūnas, Jonas Mekas. Domėjosi, ar turime J.Meko muziejų. Nors taip, ji viešai yra paskelbusi savo aiškią poziciją prieš Rusijos karą Ukrainoje, – tai padarė pirmomis karo dienomis, rengia apie tai meninį projektą.

Grįžtant prie paskaitos, pradžioje buvo numatytas toks susitikimo su publika formatas, koks buvo Torunėje. Tuomet dalyvavo keletas kuratorių, meno kritikai, kažkiek žiūrovų. Bet kai į Kauną atvyko M.Abramović instituto direktorius Giuliano Argenziano ir pamatė, kiek Lietuvoje pažengęs performanso menas, sulaukėme pasiūlymo formatą keisti. Ši paskaita Kaune ruošiama specialiai Lietuvos auditorijai, iki šiol ji nebuvo skaityta. Tai bus pasakojimas apie performanso praeitį, dabartį, ateitį.

Didžiulėje „Žalgirio“ arenos scenoje ji bus viena. Jau turime atsiųstą medžiagą, bus tikrai daug vaizdo, rengiami specialūs ekranai. Smagu, kad pastaruoju metu kalbantis, kai papasakojome, į kokią auditoriją orientuojamės, kiek publikos planuojame sulaukti, ji sutiko, kad renginys truktų ne valandą, o ir visas dvi. Tai gražus gestas. Tad esu įsitikinęs, kad šis susitikimas norintiems ją pamatyti, išgirsti kalbant, yra unikali proga. Bus galimybė užduoti klausimus – menininkės pageidavimu, stovės du mikrofonai, iš abiejų scenos pusių, ir visi norintys galės, sulaukę eilės, paklausti, kas juos labiausiai domina.

– Tad paskaita gali užsitęsti ir kokias penkias valandas...

– Matysime, kokia kalbi mūsų auditorija. Bet susidomėjimas tikrai juntamas – tiek kalbant apie paskaitą, tiek apie parodą. Planuojame, kad atidarymo metu menininkė pasirašys bent 150 knygų. Priminsiu, kad lietuvišką katalogo „Valytoja“ versiją, kurią išvertė Agnė Narušytė, išleido „Meno parkas“ – tai padarėme dar rugsėjį, publika tikrai noriai  perka. Beje, jau yra atvykę TV žurnalistai iš Vokietijos – jie filmuoja pasirengimą. Interviu galimybe domisi švedai. Menotyrininkė Laima Kreivytė parengė interviu, dar vieną filmuos LRT. Menininkės pasiryžimas skirti tiek dėmesio Lietuvai irgi daug pasako.

Net meno mokyklos iš visos Lietuvos domisi, planuoja vykti grupėmis. Nekalbu jau apie artimus kaimynus Latvijoje, Lenkijoje. Kaunas su „Būties atmintimi“ pateks į pasaulinį šiuolaikinio meno žemėlapį. Ir čia kalbu ne tik metaforiškai – Kauno paveikslų galerijoje iš tikrųjų kabos žemėlapis, keliaujantis su menininkės kūriniais iš šalies į šalį. Ir jame pažymėsime mūsų miestą. Vėliau žemėlapis keliaus toliau.

– Ką iš parodos jos lankytojai galės parsinešti namo, atsiminimui?

– Suvenyrų, žinoma. Ne tiek daug, kiek galbūt kokiame „Tate Modern“, bet jų tikrai bus. Dalį jų atsivežame iš užsienio, iš kompanijų, įsigijusių autorines teises. Tokie dalykai, kaip dėlionės, stiklinės, kortos. Išdrįsome pasiūlyti ir savo idėjų – „Meno parko“ kuratorė ir dizainerė Airida Rekštytė sukūrė keletą projektų. Marškinėliai, puodeliai, krepšiai – tai buvo patvirtinta, parodos lankytojai galės įsigyti ir kaunietiškų suvenyrų.

Kas? M.Abramović retrospektyvinė paroda „Būties atmintis“.

Kur? Kauno paveikslų galerijoje.

Kada? Atidarymas kovo 30 d., veiks iki liepos 31 d.