Daugybė dalykų gyvenime jai nutinka ne visai planuotai – kaip pati sako, išdykaujant liežuviu, bet galų gale tos patirtys būna žavingos. Panaši istorija lydi ir operą vaikams "Guliverio kelionės", kurios partitūroje jau dėliojami baigiamieji akordai, o mažieji ir suaugę Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ją galės išvysti vos tik susiklosčius palankesnei epidemiologinei situacijai. Šiame pokalbyje – kompozitorės mintys apie laukiamą premjerą, kūrybą ir kompozitoriaus užduotis šiandien.

– Kaip kompozitoriai gyvena karantino metu? Šis laikas jums panašesnis į profesinį štilį ar, atvirkščiai, atsirado daugiau laiko ir erdvės kūrybai?

– Šis laikas man – kūrybingas, kupinas konkrečių užduočių: reikia parengti "Guliverio kelionių" partitūrą. Visa muzika jau sukomponuota, šis darbo etapas reikalauja kūrybiškumo ir amatininkiško meistriškumo, nes orkestro partitūra turi būti spalvinga, įdomi, pagavi. O iš tiesų šis laikas man nėra labai kitoks, nes karantino sąlygomis, kaip ir įprastai, mane lydi tarnybinė ir kūrybinė linija. Šios dvi paralelės yra visą laiką, tad niekas iš esmės ir nepakito.

"Guliverio kelionės" yra tarsi kelių sluoksnių pyragas, kurio viršuje aiškiai matyti nykštukai. Bet, nuėmus viršutinį sluoksnį, atsakymų į sudėtingus gyvenimo klausimus rastų ir paauglys, ir suaugęs.

– Jau numatyta ir "Guliverio kelionių" premjera Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Papasakokite, kaip vyksta kūrybinis procesas.

– Pirmieji šios operos puslapiai gimė daugiau nei prieš dešimtmetį. Tuomet poetė Daiva Čepauskaitė parašė pirmąjį libreto variantą, vėliau, artėjant prie tikslo, vyko nedidelės korekcijos, bet kai kurie fragmentai per dešimtmtetį nepakito. Kuriam laikui šį projektą buvau padėjusi į šoną, nes darbas darbą vijo, bet Guliveris kantriai laukė mano sugrįžimo. Būna, kad tavęs klausia: na, tai ką dabar turi? Gal ką scenai? Ar mažiems vaikams? Paimi ir netyčia prasitari, kad kažkas stalčiuje guli. Man netyčia išsiplepėjus, žinia nukeliavo ir į vieną, ir į kitą pusę, ir pasklido Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Nieko čia nenatūralaus nėra, nes juk teatrai ieško repertuaro, be to, tema ir literatūra – Jonathano Swifto "Guliverio kelionės" – skamba patraukliai ir yra atpažįstami. Na, ir žodis tapo kūnu, prie kuriuo dabar ir dirbame. "Guliverio kelionių" istorija prasidėjo seniai, tad savo kompiuteryje turiu daugybę jos gabaliukų versijų. Labai stengiuosi juos laikyti ir grupuoti saugiai, kad nesusipainiočiau tuose Guliverio batuose – dideliuose ir mažuose.

– "Guliverio kelionės" – jau trečias šiame teatre jūsų statomas sceninis veikalas vaikams. Mėgstate kurti mažiesiems?

– Kai manęs paklausia, ar mėgstu kurti vaikams, aš sutrinku, nes nekuriu vaikams – greičiau man patinka persikūnyti į vaikišką pasaulį. Be to, tame literatūriniame tekste, kurį supranta vaikai, yra ir nemažai žinučių suaugusiesiems. "Guliverio kelionės" yra tarsi kelių sluoksnių pyragas, kurio viršuje aiškiai matyti nykštukai, mažas ir didelis pasaulis. Bet, nuėmus viršutinį sluoksnį, atsakymų į sudėtingus gyvenimo klausimus rastų ir paauglys, ir suaugusysis. Kai pradėjau komponuoti operą, dar nebuvome tokie pamišę keliautojai, bet šiandien jaučiame, kad esame ištroškę kelionių. Didysis kelionių bumas kilo tikriausiai prieš kokius penkerius metus, kai kiekvienas ėmėme ieškoti taškų "toli, toliau, toliausiai".

Simboliška, kad šis kūrinys pasaulį išvys laikmečiu, kai esame daug prisikeliavę, prisižiūrėję. Mūsų siela blaškosi, kažko vis trokšta, o dabar, kai mus užrakino, jaučiame, kaip spurda ne tik mūsų širdys, bet ir kūnai – kaip mes dabar galėsime gyventi be pasaulio matymo, akiračio plėtimo? Mano operoje irgi vystoma mintis, kad žmogus, jausdamasis laimingas ir turėdamas viską savo namuose, vis tiek veržiasi viską palikti – keliauti, pažinti, atrasti. Ir čia kyla dar ir paraleliniai klausimai: ko ta širdis spurda? Ko ji ieško? Ar tai yra valdžios troškimas, ar tik akiračio plėtimas ir nuotykio paieška? Manau, kad suaugęs žmogus šiame veikale irgi atras daug įdomių dalykų.

– Daug kalbama apie tai, kad kurti vaikams reikia atsakingai – svarbu tinkamai formuluoti pedagoginę užduotį. Ar "Guliverio kelionės" ją turi?

– Man nėra didelio skirtumo, ar rašyti vaikui, ar suaugusiajam. Jeigu kūrinys nesukelia kažkokio klausimo ir nesuteikia apmąstymo galimybės ar inspiracijos gilintis į kūrėjo pateiktus raktažodžius, jis nepaveikus. Ar yra pedagoginė linija, ar jos nėra, kūrėjai kalba apie tam tikrus gyvenimo klausimus, kurie mus lydi kiekvieną dieną. Man pedagoginė-edukacinė užduotis neskamba patraukliai, nelabai noriu kažką mokyti ar rodyti tiesas. Kiekvienas žmogus savo kelionę turi nukeliauti pats – atrasti savo stoteles, kelti savo klausimus. Taip gyvena ir mažas, ir suaugęs. Kalbėkime apie nuotykį, klaidą, pažinimą, atradimą, akiratį. Kai tau teoriškai pasako – nedaryk taip ar anaip, nes bus blogai, vis tiek nori peržengti draudžiamą liniją ir nudegti nuo tos žiežirbos. Ir tik nudegęs išmoksti pamoką.

– Ne kartą įvairiuose kontekstuose sakėte, kad kūryboje jums svarbu improvizacija ir žaidimas – ji net gimsta iš improvizacijos ir žaidimo. Tai tam tikra jūsų kūrybinė pozicija ar veikiau charakterio bruožas?

– Tikriausiai tai atsitinka natūraliai. Ir taip yra todėl, kad susiję su mano būdu, nes viskas turi pateisinamą priežastį. Sunkiausia, kai mane bando įsprausti į rėmus ir liepia jų laikytis. Savo muzikoje matau parašytas natas, bet matau ir tai, kiek tos natos savyje turi žaismės ir kitoniškumo, kurį kiekvienas atlikėjas gali išlaisvinti. Labiausiai branginu tuos, kurie muziką ne tik aklai perskaito tarsi gramatiką, bet ir geba pridėti savo turinio – savo būdo, patirties, žaismės. Aš ir pati kartais įsidainuoju į savo operos numerius ir matau, kad natos tėra tam tikras rėmas, bet atliekant kiekvieną kartą norisi ką nors padaryti kitaip, tad atsiranda mažų melodijos ar ritmo nuslydimų. Be to, čia juk teatras, o teatre rėmas – tai sąstingis. Čia turi būti žaidimas! Žinoma, jis turi turėti karkasą, kad neiškryptų muzikos esmė.

Muzikos kūrinys yra kaip namas, kurį galima papuošti labai įvairiai. Taigi improvizacinis momentas man yra labai svarbus – jeigu partitūroje atsiranda ritminės grupės linijos, mažiausiai noriu, kad muzikantai laikytųsi mano sunotuoto standarto, nes, pagavus tam tikrą pulsaciją, nuotaiką, žaidimą, muzika atgimsta vis kitais pustoniais.

Kryptis: „Aš – kaip blogas vaikas, kuriam sako – nedaryk to ir ano, o jis vis tiek eina ir daro“, – apie save šmaikštauja Z.Bružaitė. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Kaip tuomet meninė idėja, ypač kalbant apie tokį sintetinį žanrą kaip opera? Ar ji išlaiko originalų pavidalą tame žaidime?

– Teatrinis veikalas yra nuolatinis dalijimasis. Kūrybos procese dalijuosi idėjomis su maestro Virgilijumi Visockiu, neseniai prisijungė ir operos režisierė Agnė Dilytė, buvau susitikusi ir su dailininke Ramune Skrebūnaite, tad kūrybos procesas yra bendras ir labai smagus darbas. Kartais sau pati pabostu sakydama, kad mano siūlomas variantas nėra vienintelis išeities taškas. Aš žaidžiu ir improvizuoju tuo, kas man yra natūralu, o kitam žmogui idėjos gali ateiti iš kitos pusės – ne iš šiaurės, o iš pietų, tuomet santykis su saule ar mėnuliu bus šiek tiek kitoks, bet jis vis tiek bus. Svarbu žaidžiant turėti tinkamus partnerius. V.Visockis, kuris dirba jau prie trečios mano partitūros Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, žino mano būdą, stilių. Jis vis klausia: kodėl tu čia taip padarei? Tas valsas kažkoks kreivas, čia specialiai taip? Tuomet mes kartu aiškinamės detales. Dalijimasis yra neišvengiamas, tad ir pati meninė idėja šiame procese keičiasi, o prie jos formavimo prisideda visa kūrybinė grupė.

– Kartą ir pati dainavote savo dainas – pavasarį klube "Tamsta", koncerte "Penktame aukšte".

– Čia irgi kaltas mano ilgas liežuvis. Vieną kartą paišdykavau – sakiau: va, reikia paimti ir padainuoti. Ir vėl netyčia žodis tapo kūnu, o kai viskas tapo rimta, išsigandau, nes niekada iki tol nebuvau dainavusi viešai. Čia buvo toks Jo Didenybė Atsitiktinumas, žaidimas arba įrodymas, kiek toli mano improvizacinis būdas gali mane nunešti. Tikiuosi, kad daugiau jis taip toli nenuneš – čia man buvo pamoka, kad nereikia išdykauti. Nors šios patirtys buvo labai žavios – susitikimas su muzikantais, kurie laisvai improvizuoja ir įsitraukia į mano žaidimą, pasiūlydami savo idėjų. Kūrybinis darbas man patinka, o tose dainelėse irgi yra daug teatrališkumo – kiekviena miniatiūra yra tarsi teatras. Kartais aš juokauju, kad mano muzikos teatre daug nėra, bet teatro mano muzikoje – labai daug.

– Švedų muzikologas Göranas Bergandalis jus pavadino šiuolaikiniu Josephu Haydnu. Kaip jūs pati reaguojate į tokį sugretinimą?

– Tai buvo labai seniai. Su šiuo muzikologu buvome susitikę Kompozitorių namuose. Jis buvo padaręs namų darbus – gerokai pasiklausęs mano kūrybos. Kalbant apie sakralinę muziką, užsiminiau, kad ji nebūtinai turi būti tokia rimta – lėto tempo, su visa privaloma atributika, juk gali būti ir smaili, praturtina staccato ar pizzicato. Jis pakėlė antakius ir sako – na, žinot, jūs kalbat kaip J.Haydnas, tik keliais šimtmečiais vėliau, tiek pokštų jūsų muzikoje yra! Ši mintis taip ir liko, tokią žymą dabar jau atranda daug kas – tam tikros linksmybės ir greito tempo.

Kartais aš juokauju, kad mano muzikos teatre daug nėra, bet teatro mano muzikoje – labai daug.

– Greta kūrybos jus visuomet lydi ir vienokia ar kitokia tarnybinė veikla: buvote Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė, Kultūros viceministrė. Kam jums to reikia? Padeda atsitraukti nuo komponavimo ar matote joje prasmę?

– Aš niekada nežinau, kas manęs tyko už kampo, ir man visada smalsu pasižiūrėti, kas už to kampo yra. Ne šiaip pažiūrėti pro langelį, bet ir pačiai ten nueiti. Taip atsitiko ir su visomis mano tarnybomis. Kitas dalykas – jeigu žengiu žingsnį, per daug giluminių klausimų nekeliu: kas čia bus? Kodėl čia einu? Ar čia bus sudėtinga? Ar suderinsiu kūrybą ir darbą?

Aš – kaip blogas vaikas, kuriam sako – nedaryk to ir ano, o jis vis tiek eina ir daro, lipa į tą balą, nors tu ką! Čia man norisi pakartoti poeto Henriko Radausko eilėraščio "Dainos gimimas" (pagal kurias sukūriau ir dainą) eilutes: "Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš sėdžiu po šakom akacijos baltos". Jos apibrėžia visą mano poelgių schemą ir mano būdą. Visuomet galvoju, ką galiu padaryti, bet neturiu tikslų nuversti pasaulį, kažką pakeisti globaliai, kažkokių neišmatuojamų didelių proveržių – sau tokių užduočių nekeliu. Dažniausiai mane veda smalsumas: jeigu likimas duoda kažkokią galimybę, pamanau, kad gal verta pabandyti. Žinoma, yra ir tokių galimybių, kai iš karto pasakau, kad man neįdomu, neverta, šitas žaidimas – ne mano pokeris. Dėl savo pasirinkimų niekuomet nesigailiu.

– Kompozitoriaus portretas šiandien plačiosios visuomenės sąmonėje neretai vis dar siejamas su stereotipinio romantizmo kūrėjo vaizdiniu: sėdinčiu po medžiu ir laukiančiu įkvėpimo. Realybė juk gerokai skiriasi. Kas iš tiesų yra šiuolaikinis kompozitorius?

– Šis klausimas ir sunkus, ir lengvas. Paliekant nuošalyje filosofines gelmes, kompozitorius yra kūrėjas – šiandien ne tik garsų, bet ir idėjų. Į žodį "kūrėjas" telpa labai daug dalykų, net sakyčiau, kad neužtenka sukurti materiją nuo idėjos iki muzikos, nes svarbūs ir vadybiniai dalykai – su kuo bendrauji, kaip bendrauji. Man asmeniškai labai vertingas yra gyvas bendravimas su atlikėjais – ne šiaip paspausti mygtuką "siųsti" siunčiant natas. Nors yra buvę ir tokių liūdnų atvejų.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Kūrinio išleidimas į pasaulį yra labai svarbus, nes nuo to priklauso jo ateitis – tvarumas ir gyvenimas. Kalbant apie kūrėją iš šiek tiek labiau filosofinės perspektyvos, jis yra ne tik originalios minties autorius, bet ir žmogus, puikiai išmanantis savo amatą, įskaitant ir nuolat kintančius technologinius procesus. Romantizmo epochoje muzikos komponavimo pagrindas buvo orkestro išmanymas, o šiandien orkestras yra tik vienas iš elementų: greta mes einame į audiovizualinę kūrybą, kurioje privalu išmanyti, kaip sinchronizuoti garsą ir vaizdą bei daugelį kitų universalių dalykų.

Šiandieninio kompozitoriaus samprata yra artima Renesanso parvus deus – mažajam dievui, arba tam kuriančiam asmeniui, kuris išmano ir fiziką, ir chemiją, ir astronomiją, ir skulptūrą, ir proporcijas, kaip Vincenzo Galilei. Muzikos kūrėjas turi galėti parodyti ir paaiškinti savo kūrybą, tinkamai ją užrašyti ir tinkamai įprasminti tam tikrais technologiniais instrumentais. Nesakau, kad mes visi tai darome – aš labai mėgstu natas rašyti ranka, pieštuku ir trintuku, nes kompiuterinės natos niekada neparodys žmogaus charakterio, jo emocinės dinamikos ir daugelio kitų dalykų. Tikiu, kad vėl grįšime prie rankraščių ir juos branginsime sakydami, kad tai yra tikra. Bet grįžtant prie šiuolaikinio kompozitoriaus – jis yra kūrėjas, amato žinovas, vadybininkas, komunikatorius ir dar daugiau.