Galiausiai atradau ir industrinę, noizo muziką, kuri kuriama iš garsų, supančių mus mieste, alternatyvių instrumentų ar gatvėje rastų šiukšlių ir medžiagų. Geriausias būdas ją patirti – išgirsti.

„Ji meta iššūkį naujam klausytojui ir labai ilgai atliko tam tikro visuomenės kritiko vaidmenį“, – teigia Cedrikas Fermontas, Berlyne gyvenantis alternatyviosios muzikos kūrėjas iš Kongo Demokratinės Respublikos. Atlikėjas nuo XX a. pabaigos be atvangos keliauja po pasaulį tyrinėdamas įvairių žemynų eksperimentikos scenas, ieškodamas ten kuriančių menininkų, didžėjaudamas ir grodamas gyvai.

Lietuvoje Cedrikas taip pat jau nebe pirmą kartą: jis dalyvavo viename legendinių festivalių „Speigas“. Šiemet jis grojo „Kaunas 2022“ projekto „Matters“ koncerte „OÏDA II“, vykusiame požeminėje pėsčiųjų perėjoje prie Nemuno kranto.

Pasirodymas: C.Fermontas grojo „Kaunas 2022“ projekto „Matters“ koncerte „OÏDA II“. (Julijos Stankevičiūtės nuotr.)

Su Cedriku kalbėjomės Kauno menininkų namų „Matters“ mediatekoje, talpinančioje daugybę Afrikos, Pietryčių Azijos ir kitų pasaulio vietų kūrėjų darbus, tarp jų – ir industrinės muzikos. Šioje mediatekoje gausu ir paties Cedriko įkurtos leidybos įmonės „Syrphe“ atlikėjų albumų. Pokalbis sukosi apie alternatyviąją muziką ir muzikos vartotojiškumą, taip pat etniškumą, Afrikos kultūros pripažinimą vakarietiškame pasaulyje ir mums įkaltas stigmas apie šį žemyną.

Šiais laikais viskas per lengva. Mes labai daug vartojame, bet nesuvartojame iki galo.

– Kaip jaučiatės vėl sugrįžęs į Lietuvą?

– (Juokiasi) Jaučiuosi laimingas, čia labai gražus oras. Taip pat ir šalis, kurios gerai nepažįstu. Buvau čia tik tris kartus: Klaipėdoje, Vilniuje ir čia, Kaune. Džiaugiuosi čia galėjęs koncertuoti – koncerto kontekstas ir vieta buvo labai įdomūs.

– Kiek jums pažįstama Lietuvos muzikos scena?

– Tik truputį. Pirmą kartą apie lietuvišką alternatyviąją muziką išgirdau 1990-aisiais, tačiau su daugiau atlikėjų susipažinau tik atvykęs čia. Industrinės muzikos scena čia labai nepopuliari.

– Labai daug keliaujate, grojate įvairių valstybių ir žemynų scenose. Kaip žmonės priima industrinę ir noizo muziką?

– Labai priklauso nuo to, kur esi. Yra šalių, kur šis žanras puikiai žinomas, pavyzdžiui, Japonijoje, Kinijoje, Indonezijoje, netgi Egipte, Libane, Irane. Tai nereiškia, kad jis populiarus, bet scena plati, palyginti su kitomis pasaulio vietomis. Daugumoje šalių noizas ir industrinė muzika – beveik nežinomi žanrai. Kai kurios šalys turi kelis menininkus ir labai mažas auditorijas. Kai sakau kelis, turiu omeny, kad buvo šalių, kuriose nesutikau nė vieno šių žanrų atlikėjo.

Nemanau, kad tarp vadinamųjų globalių Rytų ir Vakarų scenų yra didelis skirtumas, labiau tarp kaimų ir didmiesčių. Vokietijos didmiestyje suorganizuoti alternatyviosios muzikos koncertą ir rasti jam auditoriją daug lengviau nei kaime. Tas pats ir Lotynų Amerikoje, Azijoje, Afrikoje, išskyrus tai, kad ten dar sunkiau ir dėl dabartinio socioekonominio ir sociopolitinio konteksto. Bet tai žmonių nesustabdo. Ten visuomet sutinku žmonių, kurie randa savo būdų kurti noizą, gamina savo instrumentus, kuria industrinę muziką, nebūtinai taip, kaip mes įpratę Europoje. Jie prideda savo patirčių.

– Kaip šios kelionės įkvepia kūrybos procese?

– Dažniausiai įkvėpimas ateina iš garsinės aplinkos. Taigi, nebūtinai iš muzikos. Tai gali būti ir mano įrašai iš kelionių, pavyzdžiui miestų, fabrikų, gamtos. Prieš atkeliaudamas čia, buvau Lenkijoje, Balstogėje. Ten įrašus dariau šalia traukinių bėgių, greitkelių, miškuose. Keliaudamas beveik visada su savimi nešiojuosi diktofoną ir įrašau tiek garsų, kiek tik galiu.

– Ar taip ir atrodo jūsų visas kūrybos procesas – garsų surinkimas?

– Ne visada, nes taip pat kuriu ir elektroninę muziką. Tam reikia ir kompiuterio. Tačiau, net ir kurdamas elektroninę muziką, į ją vis tiek įrašau akustinių garsų: ar mano įrašų, ar kokių nors instrumentų. Kartais rengiame grojimo sesijas su Marie Takahashi. Naudojame gongus ir kitus mušamuosius kartu su smuiku, bet net ir tada įrašuose girdimi gatvės garsai, jeigu grojame lauke.

– Klausiausi jūsų ir kitų atlikėjų muzikos „OÏDA II“ koncerte. Ši muzikos scena man nauja, tad užsimerkiau ir stengiausi įsivaizduoti, kur garsai mane nuves, į kokius miesto kampelius nukryps mintys. Kur šis procesas nuveda jus?

– Kai groju, jis manęs niekur neveda, nes būnu susikoncentravęs į patį procesą. Kartais net ir stresą patiriu, kadangi lengva padaryti klaidų. Tik tada, kai mano kompozicijos baigtos, arba net ir jų kūrimo metu namuose, kai klausausi daug kartų, aš taip pat užsimerkiu ir leidžiu srovei mane nunešti. Tik mano klausymo patirtis šiek tiek kitokia nei klausytojo, nes garsai nuveda mane atgal į tas vietas, kuriose juos įrašiau. Klausytojo vaizduotė jį nuneš toliau nei mane, nes man tie garsai nebėra visiškai abstraktūs, kadangi prisimenu jų šaltinį. Jaučiu daug emocijų, tačiau maniškės skiriasi nuo klausytojo.

Skirtingai: C.Fermontas įsitikinęs – klausytojo vaizduotė jį nuneš toliau nei kūrėją, kuriam garsai nebėra visiškai abstraktūs. (Julijos Stankevičiūtės nuotr.)

– Industrinė ir noizo muzika neįprasta mūsų ausims. Dažniausiai menininkai pasitelkia žodžius, kad pasiektų klausytoją, bet čia žodžių nėra, kartais net ritmo nėra. Kaip tuomet pasiekti klausytoją?

– Man nelabai rūpi, kaip pasiekti auditoriją. Žinoma, aš dėkingas žmonėms už tai, kad jie klauso ir perka mano muziką, bet man kūryba kartu yra ir labai savanaudiškas procesas. Man patinka kurti, įrašinėti, montuoti ir, galiausiai, auditorija tampa mažiausiai svarbi. Niekada nekuriu klausytojui. Mano tikslas ne toks.

Viskas šiek tiek kitaip, kai kuriu garso takelius filmams arba teatrui. Tada turiu dirbti su filmų kūrėjais, šokėjais ir t.t. Tai tampa bendradarbiavimu, ir negaliu būti savanaudis, tačiau jei aš vienas, man nesvarbu.

– Tad kuriate muziką dėl savęs?

– Taip. Aš nekuriu muzikos, kad patenkinčiau kitų žmonių ausis ar emocijas. Nors aš vis tiek ta muzika dalijuosi, tai galbūt nesu visiškai savanaudis (juokiasi).

– Sukūrėte alternatyviosios muzikos leidybos įmonę „Syrphe“, kai suvokėte, kad Vakarų pasaulyje labai trūksta muzikos iš Afrikos ir Pietryčių Azijos. Kaip tai nutiko?

– Esu iš Kongo, bet kai buvau dvejų, su šeima persikraustėme į Belgiją, kurioje ir užaugau. Augdamas susidūriau su rasizmu... Ir su kitoniškumo netoleravimu – buvau kitoks. Kai įsiliejau į elektroninės ir punko muzikos sceną XX a. devintame dešimtmetyje, supratau, kad buvau vienas iš labai nedaugelio „rudų“ jaunuolių scenoje. Nesupratau, kodėl, nes turėjau draugų iš Maroko, Japonijos, to paties Kongo, tačiau daugumos jų nedomino tokia muzika.

Tuo metu pradėjau mainytis kasetėmis, pirkti vinilines plokšteles. Negalėjau suvokti, kodėl visada būdavo vien Vakarų atlikėjai, daugiausia iš JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir t.t. Net muzika iš Rytų Europos buvo sunkiai prieinama. Pagalvojau, jeigu turime tokią sceną čia, Vakaruose, turi būti ir daugiau, tokios muzikos turi būti ir kitur.

XX a. dešimtajame dešimtmetyje pradėjau kasečių leidybą. Tiesiog išsiunčiau laiškus su skelbimais, kad ieškau tokių muzikantų iš Afrikos. Taip atradau kelis garsius atlikėjus, tačiau viskas vyko lėtai. Net ir 2000-aisiais vis dar buvo sunku rasti kūrėjų iš Afrikos, išskyrus kelis kūrėjus iš Maroko ir Pietų Afrikos, kur turėjau ryšių. Per visą tą laiką atradau daugybę menininkų ir iš Azijos – Indonezijoje, Filipinuose, Vietname, Kinijoje, Japonijoje, Singapūre, bet Afrikos scena kurį laiką atrodė tuščia. Jai surasti prireikė daugiau laiko.

Taigi, visos mano paieškos kilo iš natūralaus susierzinimo. Trūko ne tik Afrikos, bet ir visų kitų nevakarietiškų kraštų muzikos platinimo ir reprezentacijos. Buvo menininkų, kurie kūrė nuo pat devintojo dešimtmečio pradžios, bet žmonės apie juos nežinojo. Tai mane paskatino daugiau ieškoti ir keliauti, susitikti su tais žmonėmis ir publikuoti jų muziką.

– Ar manote, kad tai padėjo vakarietiškai visuomenei pažinti daugiau afrikietiškos muzikos?

– Matau, kad viskas labai pasikeitė, bet negaliu sakyti, kad tik mano pastangomis, nes aš ne vienintelis leidau Afrikos atlikėjų kūrinius. Nors aš tikriausiai leidau daugiausia. Dabar scenoje taip pat yra „Nyege Nyege“ ir „Hakuna Kulala“ leidybos įmonės, taip pat leidžiančios daug muzikos, tad džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių tai daro. Vis daugiau žmonių Afrikoje prodiusuoja ir skleidžia savo muziką.

Džiaugiuosi, kad mūsų darbas pasiekia didesnę auditoriją, ir Vakarai savotiškai pabunda. Bet tai nėra vien Vakarų, bet ir visų kitų ne Afrikos šalių problema. Seniau, kai kalbėdavausi su žmonėmis Kinijoje arba Japonijoje ir paminėdavau eksperimentinės muzikos atlikėjus iš kokios nors Afrikos valstybės, jie labai nustebdavo, kad tokie egzistuoja. Nematau priežasties nustebti, juk žmonės ten irgi turi internetą. Žinoma, ne visi, ekonominis kontekstas ten nelengvas, bet žmonės vis tiek naudojasi internetu. Jie taip pat studijuoja universitetuose meną, muziką. Kad ir kur nuvyktum – į Nigeriją, Keniją ar Tanzaniją, visur sutiksi tokių žmonių, ir tai nėra kažkas neįprasto. Kažkodėl žmonės to nesuvokia. Tikiuosi, kad tai pasikeis.

– Kodėl žmonės, išgirdę apie atlikėjus iš Afrikos, nustemba?

– Yra likęs toks kolonialistinis mentalitetas. Visur pilna išgalvotų naratyvų apie tai, kaip atrodo nevakarietiški kraštai, ypač Afrika. Žmonės dažnai kalba apie Afriką taip, lyg tai būtų šalis. Bet čia juk tiek daug kultūrų, tad kaip galima taip sakyti? Labai daug žmonių vis dar galvoja, kad Afrikoje kuriama tik tradicinė muzika, tradicinis menas, statomos tradicinės skulptūros ir t.t. Jie galvoja, kad viskas Afrikoje būtinai susiję su tradicijomis, kad čia nėra modernumo.

Toks mąstymas, manau, atsiranda dėl išsilavinimo stygiaus, tačiau dabar egzistuoja internetas – jei bent truputį paieškotum, rastum, kiek daug modernaus meno ir modernios literatūros yra Afrikoje. Ir ji nenauja.

Afrikai taikoma labai daug klišių, kurios lengvai nenyksta. Žinoma, negalima žinoti visko apie viską ir viskuo domėtis, tačiau, kai ignoruojami tokie dalykai, tai yra labai problemiška. Atrodo, kad visas likęs pasaulis ignoruoja Afriką. Kai žiniasklaida kalba apie šį žemyną, sukasi vien tik naujienos apie karą, korupciją, nusikaltimus, ekonomines nelaimes ir badą. Tik labai retais atvejais Afrika pateikiama pozityviai. Galbūt tai stabdo nuo tolesnių Afrikos meno tyrinėjimų ir paieškų.

– Ar susipažinimas su nevakarietiškomis kultūromis padeda destigmatizuoti mūsų suvokimą?

– Galiu tik tikėtis. Mes gyvename globaliame pasaulyje, kuris vis dar kaip niekad susiskaldęs. Galbūt su alternatyviomis kultūromis galime lengviau laužyti ribas ir sienas. Jau XX a. devintajame dešimtmetyje Pietų Afrikoje buvo publikuojami garso takeliai, kompiliacijų kasetės. Taigi, ta jungtis gyvuoja jau ilgai. Anksčiau muzikos sklaidos procesas buvo lėtas, nes nebuvo interneto. Dabar, palyginti su tuo, kas buvo prieš 20 metų, įvyko daug pokyčių. Ir ne vien afrikietiškoje muzikoje, bet ir pripažįstant moteris kūrėjas. Atsiranda daugiau suvokimo apie mus supančias socialines problemas, o tie žmonės, kurie dešimtmečiais buvo ignoruojami, sulaukia pripažinimo.

Žmonės dažnai kalba apie Afriką taip, lyg tai būtų šalis. Bet čia juk tiek daug kultūrų, tad kaip galima taip sakyti?

– Kodėl mums reikia tokios muzikos?

– Laisvai saviraiškai. Man jos reikia būtent tam. Alternatyvioji muzika suteikia galimybę nepriklausomybei nuo prodiuserių ir auditorijos, leidžia kurti ne tai, ką lengva parduoti, o tai, kas kelia klausytojui iššūkį ir skatina kalbėti apie provokuojančias temas.

Tokią muziką lengva kurti Lietuvoje arba Vokietijoje, nes tai nedraudžiama. Tačiau tokiose šalyse, kur tai draudžiama, kur yra tam tikrų represijų, diktatūros, politinis spaudimas, tai tampa laisvės ir pasipriešinimo forma.

Mums alternatyvioji muzika taip pat suteikia savotišką išsilaisvinimą nuo meinstrymo, populiariosios muzikos. Muzika neturėtų būti apribota. Alternatyvioji muzika supažindina mus su naujovėmis, kažkuo, kas dar nebuvo padaryta, skirtingomis kultūrinėmis scenomis ir žmonėmis.

Saviraiška: pasak C.Fermonto, alternatyvioji muzika leidžia kurti ne tai, ką lengva parduoti, o tai, kas kelia klausytojui iššūkį ir skatina kalbėti apie provokuojančias temas. (Julijos Stankevičiūtės nuotr.)

– Neseniai pati pradėjau lipti iš savo muzikos burbulo. Kaip rekomenduotumėte iš jo išlipti kitiems?

– Gera pradžia yra klausytis tarptautinių kompiliacijų. Svarbu kažkuriuo metu atrasti ir tam tikro žanro pradininkų, pamatyti, kaip viskas prasidėjo ir evoliucionavo, tai suteikia platesnę perspektyvą.

Rekomenduočiau ir mediatekas, kadangi viskas jose jau yra: kasetės, vinilai, diskai, grotuvai, literatūra. Gali paklausti čia besiklausančių žmonių patarimų, ko toliau klausytis. Kai gyvenau Belgijoje, dirbau mediatekoje. Ten jie turėjo viską: nuo vaikų lopšinių iki mirties metalo. Man tai buvo labai svarbu atrandant save, tai visiškai kitoks būdas ieškoti muzikos nei internete. Jame tiek daug informacijos, kad tiesiog sutrinki ir galiausiai vis tiek išlieki tame savo burbule. Internetas yra tokia plati erdvė, atrodo kad jame telpa viskas.

– Bet tam tikra prasme jis žmogų ir apriboja?

– Taip, būtent. Atsiranda tam tikra tinginystė, žmonės pradeda laukti, kol kažkas atsitiks, užuot smalsavę ir ieškoję patys. Šiais laikais viskas per lengva (juokiasi). Mes labai daug vartojame, bet nesuvartojame iki galo. Dabar gali paprasčiausiai parsisiųsti albumą, o jį parsisiuntęs perklausai vieną kartą ir pamiršti, arba išklausai tik kelias dainas. Seniau užsisakydavau kasetę ir du mėnesius jos laukdavau pašte. Viskas vyko lėtai, bet tas lėtumas buvo įdomus. Dabar to nėra, mane tai šiek tiek liūdina. Bet apie tai turėtų būti labiau diskusija, o ne monologas (šypsosi).