Šiemet minimas profesionalaus baleto Lietuvoje 90-metis – proga pažvelgti, kokie per šį laiką buvo pastatyti baletai suaugusiesiems pagal lietuvių autorių muziką Kaune ir kaip juos vertino tuomečiai teatro žinovai.

"Lietuviškoji rapsodija"

1925 m. gegužės 4 d. tuomečiame Valstybės teatre (dabar –  Kauno valstybinis muzikinis teatras) pristatytas pirmasis teatro baleto trupės iš choreografinių epizodų sudarytas ("Promenada" pagal Johanno Strausso muziką, "Orientale" Nikolajaus Rimskio-Korsakovo muziką ir koncertiniai numeriai) pasirodymas. Tų pačių metų gruodžio 4-ąją įvyko pirmoji Valstybės teatro baleto trupės premjera – Leo Delibes "Kopelija". Iki to laiko baleto pasirodymai buvo skirti tik operoms papuošti.

Sudarius Kaune pastatytų baletų, kuriems muziką parašė lietuviai kompozitoriai, sąrašą, matyti, kad daugiausia premjerų būta tarpukariu ir sovietmečiu. Pirmasis pagal lietuvišką muziką Lietuvoje pastatytas baletas – "Lietuviškoji rapsodija", kuriam muziką parašė kompozitorius Jurgis Karnavičius.

1928 m. vasario 16 d. pristatyta premjera buvo skirta Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti. Pastatymui vadovavo ir jame šoko Valstybės teatre 1924–1929 m. dirbęs iš Sankt Peterburgo pakviestas baletmeisteris Pavelas Petrovas, subūręs Valstybės teatro baleto trupę, sudarytą iš Lietuvos baleto mokyklose išsilavinimą įgijusių dvylikos šokėjų.

"Lietuviškoji rapsodija" buvo parodyta tik tris kartus, spaudoje plačiau ir neaprašyta. Balete buvo gausu lietuvių tautinių šokių stilistikos. Vis dėlto dideliu meniniu lygiu pastatymas nepasižymėjo. Spėjama, kad šiam choreografiniu fragmentu laikomam baletui didelių meninių aukštumų pasiekti sutrukdė skubotumas ruošiant baletą.

"Šokių sūkury"

P.Petrovui išvykus iš Kauno, baleto trupei vadovavo ne vienas baletmeisteris, teatre statęs baletus pagal užsienio autorių muziką. Baleto pagal lietuvišką muziką toliau imasi 1931 m. į Kauną atvykęs baletmeisteris Nikolajus Zverevas. 1933 m. gegužės mėnesį jis kartu su teatre gastroliuojančiais garsiais rusų baleto šokėjais Vera Nemčinova ir Anatolijum Obuchovu pristatė net tris vienaveiksmius baletus – Vytauto Bacevičiaus "Šokių sūkury", Juozo Gruodžio "Jūratę ir Kastytį" ir Balio Dvariono "Piršlybas".

Kritiškiausiai kritikų įvertintame "Šokių sūkury" kuriama "dansingo", kaip tuomet buvo vadinama diskoteka, atmosfera, remiantis modernistine muzika. Balete vaizduojama, kaip į klubą patenka poetas ir tampa čia besilinksminančiųjų pajuokos objektu. Dekoracijas ir kostiumus kūręs Teosofas Kulakauskas vizualiajai pastatymo pusei suteikė art deco stilistiką.

1933 m. gegužę "Lietuvos žiniose" recenzentas Jonas Kardelis trumpai nupasakoja siužetą ir įvertina muziką bei choreografiją: "V.Bacevičiaus "Šokių sūkury" libreto rašęs P.Vaičiūnas, bet tai mažas libreto: naujoviškose, reviu, apystovose senoviškas poetas suranda neva romantišką anolaikinę panelę, bet – tai vien apgaulė ir poeto tragedija. Muzika atonalinė; šokių – fokstrotas, tango, valsas ir k. – muzika pusiau charakteringa, aiškiai neapibrėžta. Choreografija reviu stiliuje. Tokiame stiliuje išlaikytos ir Kulakausko dekoracijos." Kitose recenzijose šis pastatymas apibūdinamas kur kas kritiškiau – nei lietuvišku, nei baletu apskritai.

"Jūratė ir Kastytis"

Labiausiai meniškai pasisekusiame ir ilgiausiai rodytame balete "Jūratė ir Kastytis" pasakojama legenda apie Baltijos jūros deivės undinės Jūratės ir Palangos žvejo Kastyčio dramatišką meilę. Vaidinime buvo derinami klasikinio šokio judesiai ir liaudies šokių elementai, o J.Gruodžio kurtoje muzikoje atsiskleidė nacionalinės muzikos savitumas.

Spalvingose dailininko Adomo Galdiko kurtose dekoracijose vaizduoti Kastyčio pajūrio sodyba ir povandeniniai Jūratės rūmai.

Minėtame rašinyje "Lietuvos žiniose" J.Kardelis apie šį baletą atsiliepia taip: "J.Gruodžio "Jūratei ir Kastyčiui" libreto rašė M.Lipčienė pagal žinomą Maironio baladę. Senovės Palanga, jos žvejai. Žvejį Kastytį pavilioja į jūros dugne užburtus gintarinius rūmus karalaitė Jūratė, bet dievas Perkūnas nubaudžia už santykiavimą su žmogum ir sutriuškina rūmus. Muzika turi labai gražių senoviškų motyvų. Tačiau tema, tinkanti didžiuliam baletui, neišvystyta ir baletas atrodo striukas. Jam daugiau ir norėtųsi romantiškumo. P.Galdiko dekoracijose nėra vienos linijos. Kai kas gerai nusisekę, o kai kas ir ne. P.Zvierevui šiame balete pasisekė šis tas duoti ir lietuviška. Pav. Palangos vaikinų ir mergaičių šoky apčiuopiamai jausti lietuviškumo. Bendrai, čia sukombinuota labai net gražių šokių, ypač puikiai išpildytų p. Niemčinovos ir p. Obuchovo."

"Piršlybos"

"Piršlybose" vaizduojama istorija, kaip dvi dukras turintis valstietis nusprendžia pirmiau ištekinti negražią vyresniąją dukrą, tačiau, atvykus piršliui su nevykėliu, bet turtingu jaunikiu, pastarasis išsirenka gražesnę jaunėlę. Tėvai nesutinka su šiuo sprendimu. Tuo istorija nesibaigia, nes valstiečių šeimą aplanko dar vienas piršlys su gražiu, bet neturtingu jaunikiu. Po ilgų derybų ir ginčų istorija vis dėlto baigiasi laimingai dvejomis vestuvėmis. Šokyje dominavo su liaudies šokių elementais derinta pantomima. Stasys Ušinskas sukūrė itin spalvingas ir groteskiškas dekoracijas.

"Lietuvos žinių" publikacijoje J.Kardelis rašo: "B.Dvariono "Piršlybos", kurioms libreto parašė L.Gira, greičiau jumoristinė pantomima negu baletas. Muzika gana skirtingo pobūdžio gabalų, vyraujant polkai, šokių choreografijoj p. Zvierevo duota paskutinių laikų lietuviškų vad. "tautiškų" šokių elementų. Čia ypač labai ryškūs: kvailutės bei negražios nuotakos rolėj p. Jovaišytė, ir seno kavalieriaus rolėj p. Vasiliauskas. Geri ir p. Malejinaitė su p. Kelbausku, sudarę antrą porą. P.Ušinskio dekoracijos tačiau šiam baletui atėmė lietuviškumo išorę, nes kostiumai pagaminti lenkiškais, ukrainietiškais ir kit. motyvais, nors, kaip tokie, originalūs."

Tolimesnė raida

Visi trys baletai pristatyti tą pačią gegužės 19 d., jais buvo pradėtas ir tų pačių metų rudenį startavęs naujasis teatro sezonas.

Spaudoje esančiuose atsiliepimuose apie sezono atidarymą pastebima, kad pastatymai pasikeitę į gerąją pusę. "Jie yra smarkiai apdirbti, atskiri artistai taip pat žymiai padirbėjo individualiniam savo išpildymui, stengdamies kas tik galima pagerinti", – "Lietuvos aido" rugsėjo 20 d. numeryje publikacijoje "Baleto sezono atidarymas" rašo Vera Sotnikovaitė.

Baletuose padaryta tam tikrų pakeitimų. "Jūratėje ir Kastytyje" išimti per ilgi buvę muzikiniai intarpai, nustelbę šokį, todėl pastatyme labiau atsiskleidusi choreografija. Nuobodžiu laikytam "Šokių sūkury" gyvumo ir grakštumo įnešė naujai į baletą įsiliejusi balerina Adomavičiūtė. "Piršlybos" dar labiau žiūrovams sukėlė "malonią nuotaiką ir linksmą šypseną", o šokėjai žavėjo savo kūnų linijomis ir judesių grožiu.

1935 m., pasikeitus šokėjams, baletai vertinami ganėtinai kritiškai. Jauni šokėjai kaltinami nedarnumu ir nerūpestingumu.

"Baletas "Jūratė ir Kastytis", kurio simfoninė muzika sunki šokiui, visuomet eidavo nelabai lygiai, o šį kartą padarė visai neigiamą įspūdį. 1-ame paveiksle visi painiojos, stumdėsi, pradėdavo ne kartu ir ne ta koja, nežinojo savo vietų. Tokį apsileidimą mes seniai bematėme mūsų baleto scenoje. Tokių nesurepetuotų baletų publikai rodyti nereikėtų", – kritiškai vertina spalio 26 d. numerio "Lietuvos aide" publikuotame rašinyje V.Sotnikovaitė.

"Piršlybos" taip pat kaltinamos "betvarkišku mėtymųsi po sceną". Kita vertus, pagrindinius vaidmenis sušokę baleto artistai (Juozapaitytė, Vasiliauskas, Jovaišytė ir kt.) įvertinti gana teigiamai.

Statymo sunkumai

Pirmosios tarpukariu pasirodžiusios baleto premjeros išryškino baletų, statomų pagal lietuvių autorių muziką, realizavimo scenoje sunkumus: pirmiausia tiesiog nebuvo itin daug lietuviškų muzikinių kūrinių; N.Zverevo siekis šiuose baletuose atrasti ir išryškinti lietuviško šokio charakterį atvėrė lietuviško šokio stokos problemą; sudėtinga buvo ir originaliai sujungti klasikinį baletą su liaudies šokiu išlaikant bendrą stilistiką tiek muzikos, tiek choreografijos, tiek scenografijos atžvilgiu; sukurtą lietuvišką muziką (kartais pernelyg sunkaus skambesio) pritaikyti šokiui.

Anot tuomečių kritikų, lietuviškumas šiuose baletuose labiau pasireiškė muzikoje negu šokyje.

Vis dėlto lietuviškieji baletai atskleidė ir kai ką naujo. Vladas Jakubėnas rašinyje "Trys vienaveiksmiai baletai", kurį 1933-aisiais publikavo "Vairas", rašo: "Lietuviškos šokių muzikos pradų beieškant, tartas savitas, ryškus žodis. Lietuviškos muzikos srityje išgirdome daug naujo. Pasirodo, kad mūsų sutartinės, vestuvinės dainos, net raudos lengvai duodasi paverčiamos šokių numeriais."

Premjeros sukėlė daug diskusijų ir žiūrovų bei teatro kritikų pasidalijimą į dvi grupes: vieni žavėjosi šiais baletais, kiti negailėjo kritikos. Lietuviški baleto pastatymai buvo vertinami kaip labai drąsus, bet ir itin sunkus darbas. Bet kokiu atveju dėl tautiškumo aspekto premjeros buvo itin laukiamos ir į premjerą atėję žiūrovai negailėjo aplodismentų bei atlikėjus gausiai apdovanojo gėlėmis.

Tokie buvo pirmieji lietuviškojo baleto žingsniai. 1935 m. penkerius metus Valstybės teatre dirbę Zverevas, Nemčinova, Obuchovas, baleto trupę stipriai pakylėję į menines aukštumas, išvyko, vietą užleisdami kitiems baletmeisteriams. Kitas pagal lietuvių kompozitorių muziką sukurtas baletas visuomenei buvo pristatytas po dešimties metų.

Karas ir sovietmetis

Kitas lietuviškas baletas – Juozo Pakalnio "Sužadėtinė" – pastatytas po dešimties metų – 1943 m. J.Pakalnio "Sužadėtinę" žiūrovams buvo ketinama pristatyti anksčiau, kai 1940 m. Lietuvoje įsikūrė sovietų valdžia ir buvo rengiamas privalomas Lietuvos kultūros pristatymo Maskvoje renginys. Tačiau tai nebuvo padaryta. 1941 m. į Lietuvą įžengė nacistinė Vokietija, kuri operai ir baletui skyrė daug dėmesio, kaip vienai iš kariškių pramogavimo formų.

"Sužadėtinė" publikai pristatyta 1943 m. gruodžio 4 d. Tai buvo pirmasis didelis lietuviško baleto pastatymas, o jo premjera – džiugi šventė. Pirmieji nacionaliniai baletai buvo vienaveiksmiai ir nesiužetiniai, labiau panašūs į baleto vakarus, o "Sužadėtinė" – pirmasis nacionalinis siužetinis (net penkių veiksmų) baleto pastatymas. Statė ir šoko visi to meto baleto meistrai. Dirigavo pats muzikos autorius J.Pakalnis.

Baletas buvo dedikuotas baleto artistei Marijai Juozapaitytei, kurios vardu pavadinta ir pagrindinė herojė. Poeto Stasio Santvaro parašytame librete pasakojama apie kovą su baudžiava, apie baudžiauninkų įsimylėjėlių Antano ir Marytės pasipriešinimą dvarponiui Veblevskiui. Marytė ir kaimynas Antanas žada tuoktis, švenčia sužadėtuves. Visi linksminasi, tačiau šventę pertraukia ponas Veblevskis ir visus išvaiko, o Marytei liepia vykti į dvarą. Pasirodo, kad pastaroji ponui seniai kritusi į akį. Jis bando užkariauti merginos širdį, Marytė priešinasi. Mylimajai į pagalbą atskuba Antanas su draugais, tačiau juos įveikia ponas. Marytė pavargsta ir užmiega – susapnuoja, kad skursta su vaikeliu ant rankų, tačiau jai gelbsti laumės. Nubudusi ryte sužino, kad caro manifestu baudžiava panaikinta. Visi džiaugiasi laisve, o Marytė ir Antanas iškelia vestuves.

Ryžtasi naujovėms

Vis dėlto libreto finalas susilaukė kritikos. "Jis mums, lietuviams, nemalonus. Mes – ne tie naivėliai, kurie gali džiaugtis dėl skriaudos panaikinimo, ypač, kad ta skriauda mums buvo daroma ilgai, ji buvo žiauri ir mūsų tautą labai iškankino. Todėl baleto finalas keistinas", – 1943 m. gruodį "Ateityje" publikuotame rašinyje "Sužadėtinė" – pirmasis didelis lietuviškas baletas" rašė J.Kardelis. Tai buvo padaryta vėlesnėse "Sužadėtinės" versijose.

Baleto veiksmas rutuliojasi nuosekliai ir logiškai. Muzika "toli pažengusi nuo įprastinių baleto formų", melodinga, skambi, joje gausu originalių sąskambių. Jungta klasika su moderniu skambesiu. Liaudiškos melodijos panaudotos "originaliam pavidale", kai kurios perkurtos, tačiau abiem atvejais skambėjo naujai, negirdėtai. J.Pakalnis laikytas moderniu kompozitoriumi, gebančiu pajusti to laiko dvasią ir ją perteikti muzika. Balete originaliai panaudotas ir choras. Muzika patiko ir muzikantui, ir melomanui, ir paprastam žmogui.

Scenovaizdį kūrė dailininkas V.Andriušis, sugebėjęs vaizdais perteikti librete ir muzikoje vaizduojamą balansavimą tarp realios tikrovės ir romantiškos sapno fantazijos. Vaizduotas XIX a. realistiškas kaimo vaizdinys ir su juo kontrastuojantis gražus, kiek paslaptingas dvaro rūmų peizažas. Šokėjai vilkėjo tautinius kostiumus. Ponų kostiumai taip pat  įtaigūs, sukurti pagal vaizduojamo laiko madas. Statant išnaudota visa scenos erdvė.

Šiame, kaip ir pirmuose nacionaliniuose baletuose tarpukariu, klasikiniame balete yra lietuvių liaudies šokių, panaudota ir veiksmą iliustruojanti pantomima. Broniaus Kelbausko choreografija teatro kritikų įvertinta puikiai.

"Jis "Sužadėtinės" pastatymą padarė su visu lietuvišku nuoširdumu ir entuziazmu. B.Kelbauskas, kaip gabus menininkas, neklaidžiojo po svajotuosius "lietuviško pas" ieškojimus. Visa eilė atkurtų ir atkuriamųjų liaudies šokių buvo tas šaltinis, iš kurio baletmeisteris gausiai pasinaudojo ir sukūrė choreografines baletines formas, kupinas lietuviškos dvasios", – 1943-iųjų gruodį "Naujojoje Lietuvoje" rašė J.Mielamonis.

Verta pabrėžti, kad baleto kūrėjai nesistengė kopijuoti liaudiškumo, o jį originaliai perkūrė. Tiesa, B.Kelbauskas kiek kritikuotas dėl per didelės pagarbos klasikai ir pernelyg mažo šiuolaikiškos dvasios įnašo.

1944 m. Lietuvą okupuoja sovietai ir daug kultūros, taip pat ir baleto, žmonių pasitraukia į Vakarus. Daugelį jų pakeičia dar tik pradėję į baleto meną gilintis vyresniųjų baleto studijos klasių mokiniai, kurių buvo per maža, tad buvo priimami ir tiesiog savamoksliai, laikui bėgant tapę profesionalais.

J.Pakalnis su likusia baleto trupe ir baletmeisteriu B.Kelbausku atnaujino "Sužadėtinę". Pastaroji atnaujinta ir perkurta vėliau dar ne vieną sykį. 1948 m. operos ir baleto trupės perkeltos iš Kauno į Vilnių, į čia suformuotą Lietuvos operos ir baleto teatrą. Tad nacionaliniai baletai daugiausia statyti Vilniuje. O Kaune tiek sovietmečiu, tiek atgavus nepriklausomybę, sceną išvydo vos keletas lietuviškų, suaugusiems žiūrovams baletų.

Kūrybiniai ieškojimai

Vilniuje "Sužadėtinė" naujai pastatyta 1949, 1952 ir 1959 m. Kaune "Sužadėtinė" perstatyta 1967 m. Tačiau prieš aptariant šį baletą, reikėtų paminėti dar vieną anksčiau sovietmečiu Kaune pastatytą baletą "Lėkite, paukščiai", nors jis ir nebuvo visiškai lietuviškas. Tai – tuo metu itin madingų choreografinių miniatiūrų spektaklis. Šiame balete skambėjo ne tik lietuvių kompozitorių – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Gruodžio, Eduardo Balsio, Vytauto Laurušo, Felikso Bajoro, Algimanto Bražinsko, Vytauto Barkausko, Šidiškio – kūriniai, bet ir užsienio autorių muzika.

Trumpos, užbaigtos baleto scenos sujungė įvairius stilius. Šoko negausi Muzikinio teatro baleto trupė. Choreografiją ir libretą kūrė baletmeisteris Henrikas Kunavičius. Iš viso buvo parodyta net septyniolika įvairaus žanro šokių.

Spaudoje baletas įvertintas gana kritiškai: "Šokis "Lėkite, paukščiai" yra gana silpnas tiek choreografija, išpildymu, tiek ir apipavidalinimu; jame jaunuolių pora ir paukščiai, kurie turėjo vaizduoti jų svajones bei jausmus, netiksliai išpildė atskirus klasikinius judesius. Premjeroje geriausią įspūdį paliko "žemiški" – charakteringi bei nūdieniški šokiai", – 1967-ųjų liepą "Literatūroje ir mene" rašė Aliodija Ruzgaitė.

Šokiai pagal lietuvių kompozitorių kūrinius vertinti kaip pavykę geriausiai. Daugumoje jų vyravo klasikinis baletas, lietuviškumo būta mažai. Juose naudoti dailės kūrinių motyvai. Pavyzdžiui, šokis "Medžiotojas ir paukštis" buvo pradėtas M.K.Čiurlionio paveikslo "Šaulys" motyvu. M.Labucko kurtos dekoracijos buvo vientiso stiliaus, tačiau šokėjų kostiumai nelabai nusisekę – vyrų atrodė per sunkiai, moterų – pabrėžė fizinius šokėjų trūkumus. Geriausiai pasirodę šokėjai – M.Stepukaitė, A.Pereckas ir H.Aleksiejūnas.

"Aušrinė" – naujoji "Sužadėtinės" versija – Kaune pastatyta Lietuvos baleto 50-mečiui paminėti. Baletą pastatė to meto jaunosios kartos choreografė Irena Ribačiauskaitė. Tai buvo jos diplominis darbas. Iš J.Pakalnio "Sužadėtinės" choreografė perėmė tik muziką, o naują libretą rašė pati. Buvo sukurta kamerinė šio kūrinio versija. Pakeitus libretą pasikeitė ir sutrumpėjo muzika, iš vieno veiksmo į kitą perkelti kai kurie šokiai. Dėl šios priežasties susilaukta kritikos, kadangi taip keičiant "Sužadėtinę" kai kurie numeriai buvo nesusiję vienas su kitu. Kitaip tariant, stokojo dramaturgijos vientisumo.

Apie lietuviškumo dvasią pirmajame "Sužadėtinės" pastatyme šokusi A.Ruzgaitė 1976-ųjų gegužę laikraštyje "Literatūra ir menas" publikuotame rašinyje "Klasikos motyvais" atsiliepė taip: "Statydama šokius, I.Ribačiauskaitė naudoja tradicinę klasikinio baleto leksiką, atitinkančią J. Pakalnio muzikos stilių. Tačiau jo muzika labai lietuviška, todėl norėtųsi daugiau lietuvių liaudies šokiams būdingos, pavyzdžiui, rankų laikysenos. Tai liečia ir dailininkės F.Vaitekūnienės kostiumus, taip pat šokėjų šukuosenas."

Įdomu, kad šokėja ir baleto kritikė pastebi ir tokią smulkią detalę, kaip šukuosena. A.Ruzgaitė kritikavo ir baleto "Lėkite, paukščiai" šukuosenas, kaip ne visai tinkančias prie visumos.

Aušrinę ir Lauryną šoko Akademinio operos ir baleto teatro solistai Gražina Sakalauskaitė ir Vytautas Kudžma. Pastarojo personažas kiek statiškas, o G.Sakalauskaitė stokojo ekspresijos. Muzikologas Vaclovas Juodpusis teigė, jog apskritai nė viena "Sužadėtinės" versija neprilygo pirmajai. "Iš Kauno teatro atskriejo maloni žinia, kad rengiamasi statyti "Sužadėtinę". Laukėme visi, kam buvo brangus J.Pakalnio vardas ir jo darbai. <...> Po baleto "Aušrinė" premjeros visi išvykome sugniuždyti. Tai buvo dar vienas pasityčiojimas iš J.Pakalnio gero vardo ir puikaus kūrinio", – prisiminė jis 1993 m. laikraštyje "Kalba Vilnius" publikuotame rašinyje "Sunkūs "Sužadėtinės" keliai.

Nepaisant kritiškų nuomonių, 1943 m. "Sužadėtinės" – laikytinos tikru, aukšto meninio lygmens lietuvišku baletu – sceninės versijos byloja apie didelį lietuviško baleto poreikį bei kūrėjų savitos ir šiuolaikiškos interpretacijos siekį.

Apmaudus faktas

Sudarius nacionalinių baletų Kaune sąrašą išryškėjo apmaudus faktas: atkūrus nepriklausomybę Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) iki šiol tėra pastatytas vienas vienintelis spektaklis suaugusiesiems pagal lietuvių kompozitorių kurtą muziką – spektaklis "Dulkių spindesys", kurio premjera įvyko 2010 m. lapkričio 12 d.  Prieš pastarąjį spektaklį būta tik vieno Kauno publikai skirto lietuviško baleto – Juozo Pakalnio "Aušrinė" (1976 m.).

Pažymėtina ir tai, kad apskritai Kaunas negali pasigirti baleto pastatymų gausa, nebūtinai lietuviškų: daugiausia jų sukuriama  Vilniuje. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytas ne vienas net ir nacionalinis baletas.

Kaune baletas šiandien išgyvena panašią situaciją kaip ir tarpukariu, kai buvo išdygę pirmieji profesionalaus baleto daigai – susiformavo baleto trupė. Iki tol baletas buvo labiau skirtas papuošti operą ir kitus žanrus. Nedidelė KVMT baleto trupė šoka ir baleto pastatymuose, ir kitų žanrų spektakliuose.

Bet grįžkime prie "Dulkių spindesio", kurį veikiau būtų galima pavadinti šokio spektakliu nei grynažanriu baletu. Idėja sukurti šį spektaklį kilo patiems baleto trupės artistams. Libretą ir choreografiją kūrė trupės vadovas Dainius Bervingis ir choreografas bei šokėjas Gintaras Visockis. Muziką –  kompozitorius, dainininkas Linas Adomaitis. Spektaklyje siekiama derinti įvairią stilistiką, tad ir muzikoje galima išgirsti melodijų nuo retro iki hiphopo.

Muzika atspindi vystomą gana paprastą siužetą: į miestą atvykęs studentas įsimyli laisvo elgesio merginą, ir šis jausmas virsta nelaiminga meile. Šokyje atskleidžiama, kaip meilė nepaiso socialinių sluoksnių skirtumų. Įdomu tai, kad muzikoje siekiama išryškinti kiekvieno veikėjo charakterį, jiems priskiriant tam tikro muzikos instrumento garsą: tėvo charakterį atskleidžia violončelė, motinos – fleita, kurtizanių – hiphopo ir fanko ritmai, studento – smuikas, jo mylimosios – elektrinė džiazinė gitara.

Dar vienas įdomus aspektas tai, kad scenoje kartu su trupės artistais šoka ir teatro choro dainininkai. Kontrastas tarp pastarųjų ir profesionalių šokėjų suteikia veiksmui gyvumo. Spektaklyje jungiamos skirtingos šokio meno kryptys, klasikinis baletas su šiuolaikiniu šokiu. Pirmajai krypčiai atstovauja primarijaus Nerijaus Juškos sušoktas pagrindinis veikėjas, antrąją – studento pamilta mergina, kurią šoka Justina Vitkutė. Abiem šokėjams pavyksta perteikti savo veikėjų charakterius ir sujungti skirtingus šokio žanrus – lyrika apgaubtą baletą ir gatvės šokio elementų pripildytas masines scenas. Kartu susijungia ir inteligentiško jaunuolio, ir užribio žmonių pasauliai.

Marijos Rubavičiūtės kurtame scenovaizdyje ir kostiumuose taip pat dominuoja eklektika – retro stilistika susimaišiusi su šių dienų estetika.

Vis dėlto pernelyg didelė stilių įvairovė visuose spektaklio struktūros elementuose jam suteikia paviršutiniškumo. Daug kas spektaklyje kažkur jau yra matyta ir girdėta, tarytum tik užčiuopiami tam tikri susiformavę, pažįstami standartai. Originalumo ir kūrybiškumo pritrūkta ne tik choreografijoje, bet ir pačiame librete. Istorija kartkartėmis perteikiama pernelyg tiesmukai. Libretas kelia asociacijų su tarpukariu pastatytu baletu "Šokių sūkury", kuriame buvo pasakojama panaši inteligento poeto nelaimingos meilės istorija. Abiem pastatymams būdingi ir reviu žanro bruožai.

Kalbant apie lietuviškumą, jo paieškos "Dulkių spindesyje" nėra pagrindinis kūrėjų tikslas. Jame nerasime liaudies šokių ir muzikos elementų, kaip tai būdinga anksčiau statytiems lietuviškiems baletams. Nėra ir labiau apibrėžtų šiuolaikinės mūsų visuomenės atspindžių – reflektuojamas apskritai šiuolaikinio daugiaveidžio (post)postmodernaus pasaulio atspindys.

Spektaklis rodomas iki šiol, tai byloja apie nacionalinio baleto poreikį. Labai norisi viltis, kad šis šokio žanras visiškai neišnyks, o ir atsiras drąsių ir kūrybingų savų kompozitorių, išdrįsiančių parašyti muziką būtent baletui bei nuspręsiančių labiau paliesti ir patį lietuviškumo klausimą. Ir nacionalinių baletų Kaune sąrašą dar bus galima tęsti.

Komentaras

Lina Stankevičiūtė

muzikologė,

Kauno valstybinio teatro reklamos ir informacijos vadovė,

teatro baleto trupės istorijos tyrinėtoja

Būtų labai sudėtinga pasakyti, kodėl per šį laiką buvo pastatytas tik vienas baletas suaugusiesiems pagal lietuvišką muziką. Viena iš priežasčių yra specialiai baletui muziką rašančių kompozitorių trūkumas. O tie, kurie yra, nori, kad jų baletas būtų statomas pirmiausia Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje. Pagaliau jų, kaip nacionalinio teatro, tokia misija ir yra. Tuo tarpu mes negauname daug tokių pasiūlymų. Siūlo medžiagą miuziklui, operai, o muzikos pasiūlymų šokio spektakliui nepamenu, kad daug ir būtume gavę.

Antra, gal kompozitoriams truputėlį neramu dėl mūsų baleto trupės, nes ji pastaraisiais metais šoka pagal labai įvairią stilistiką. Galbūt ši stilistikos įvairovė truputėlį ir gąsdina kompozitorius. Žvelgiant iš kitos pusės, tai yra pranašumas. Pagrindinis Lietuvos teatras apsibrėžia daugiau statyti klasikinį šokį, o mes jau galime žiūrėti daug plačiau. Mūsų šokėjai gali šokti išties įvairią choreografiją. Nors jiems tai ir yra labai sudėtinga. Jie patiria didelių išbandymų ryte rengdamiesi  klasikiniam baletui, o vakare šokdami operetėje. Trupė yra nedidelė, vadinasi, tie patys žmonės repetuoja, dirba visą dieną ir dar vakare šoka spektakliuose. Rodome daug spektaklių ir jie šoka beveik visuose. Tai tikri šokio fanatikai.

Dar vienas svarbus aspektas – rašydamas didelį sceninį veikalą kompozitorius iš tikrųjų nenori rašyti "į stalčių". Jis norėtų, kad tas veikalas būtų pastatytas. Ir jei kompozitorius neturi tokių garantijų, jis neskuba to veikalo realizuoti iki galo. Tai sudėtingas procesas, reikia galvoti ir apie tam tikrą siužetą, literatūrinę medžiagą. Turėtų būti labai artimas ryšys ir su choreografu, siekiant, kad spektaklio vizija būtų tokia, o ne kitokia. Taip pat ir parašyta muzika turėtų būti labai artima pačiam choreografui ir t.t. Sunku, bet nesakau, kad nėra neįmanoma. Tai įrodė ir tas vienintelis spektaklis "Dulkių spindesys", pritraukęs daug jaunų žiūrovų, kurie domisi šokiu, įvairia jo stilistika.

Kad trupė yra pajėgi pastatyti spektaklį suaugusiesiems, nėra abejonės. Tačiau daug tinkamos pastatymui įdomios medžiagos pasiūlymų nesulaukiame. Vis dėlto, kad visai jų nėra, nepasakyčiau. Kad ir šiuo metu vienas lietuvių kompozitorius mums siūlo tokią medžiagą. Dabar nenoriu išduoti, kas jis toks. Galbūt tokių pasiūlymų sulauksime ir daugiau. Tačiau teatrui dar labai svarbi tematika.

Kauno muzikinis teatras yra didžiulis fabrikas, nestatantis vienkartinių spektaklių. Mes negalime sau to leisti, kadangi sąnaudos yra didžiulės. Yra ir dekoracijos, kostiumai, dirba daug žmonių, groja gyvas orkestras. Ir labai stipriai rizikuoti, galvojant kad tas spektaklis bus parodytas tik kelis kartus, nesinori. Imdamasis naujos medžiagos teatras tikisi, kad pagal ją sukurtą pastatymą rodys bent jau kelerius metus. Norėtųsi, kad tai būtų abipusė nauda. Norisi remti savus menininkus, ir pirmiausia statyti pagal mums patiems artimą muziką.