Menininkė A. Kisarauskaitė: mano tėvas nemėgo kompromisų

Minint tapytojo, grafiko, scenografo Vinco Kisarausko (1934–1988) 85-ąsias gimimo metines, A. ir P.Galaunių namuose atidaryta menininko ekslibrisų paroda. Ekslibrisų kūrėjų judėjimo iniciatoriumi laikomas V.Kisarauskas kūrybos laikotarpiu sukūrė net keletą šimtų knygos ženklų. Tačiau jo kūryba vien šiuo žanru neapsiribojo – V.Kisarauskas geriausiai žinomas dėl drąsios, bekompromisės savo tapybos.

Pokalbis su V.Kisarausko dukra, menininke Aiste Kisarauskaite – apie tėvo palikimą, jo gebėjimą kurti net prižiūrint griežtai cenzorių akiai ir sulaužytą sovietmečio žmogų.

– A. ir P. Galaunių namuose vyksta jūsų tėvo, V.Kisarausko, ekslibrisų paroda. Jis susidomėjo šiuo žanru 6-ajame dešimtmetyje, inicijavo ekslibriso judėjimą Lietuvoje. Šis judėjimas lietuvių menininkams sovietmečiu leido keliauti, dalyvauti pasauliniame meno gyvenime. Papasakokite daugiau apie ekslibriso judėjimą. Kaip jūsų tėvas atrado šį žanrą?

– Nors daug kas tais laikais buvo uždrausta, lietuviai menininkai vis tiek išvažiuodavo į Lenkiją ir su savo kūriniais dalyvaudavo Krokuvos grafikos meno bienalėse. Tačiau bet koks dalyvavimas parodose užsienyje būdavo griežtai reglamentuotas – kiekvieną kūrinį turėdavo patvirtinti Dailininkų sąjunga. Važinėjant, bendraujant atsirado ryšių su lenkų, vėliau italų kolekcininkais. Kai lietuviai apie 1967 m. pradėjo dalyvauti Malborko ekslibrisų bienalėse, atsivėrė keliai pažintims su vengrų, vokiečių, danų, olandų ir kitų šalių kolekcininkais. Lietuviai menininkai pradėjo siųsti kūrinius į užsienį paštu, suvokdami, kad vienintelis šansas išlįsti į pasaulį, yra išsiųsti mažą grafikos darbelį. Viskas prasidėjo nuo mano tėvo V. Kisarausko, kuris nusiuntė penkis ar šešis menininkų grafikos darbelius į Malborko ekslibrisų bienalę. Iš jų komisija atsirinko V.Žilių, J.K.Juodikaitį, A.Kmieliauską ir patį V.Kisarauską. Kilo didžiulis susidomėjimas lietuviais, tad vėliau buvo mielai priimami ir kiti mūsų autoriai. Vis dėlto cenzoriai kartkartėmis  laiškus atplėšdavo ir pažiūrėdavo, kas siunčiama viduje. Tad ne visi darbai pereidavo jų patikrą. Svarbu tai, kad lietuviai dažnai net nerašydavo, jog darbas yra menininko iš Sovietų Sąjungos. Rašydavo, kad autorius – iš Lietuvos, taip tikėdamiesi priminti savo šalies vardą. Žodžiu, tai buvo nedidelis langas į pasaulį. Gal dėl to ekslibrisų judėjimas ir tapo tokiu intensyviu.

– P.Galaunė ypač vertino V.Kisarausko mišria technika jo bibliotekai sukurtus knygos ženklus. Papasakokite apie jų draugystę. Kokią įtaką šis svarbus Lietuvos meno pasaulio veikėjas turėjo jūsų tėvo kūrybai?

– P.Galaunė turėjo milžinišką įtaką V.Kisarausko kūrybai. Jis buvo pirmas iš tų, kurie pastebėjo dar vos pradedantį jauną studentą. 1955–1956 m. studijuodamas V.Kisarauskas išraižė seriją "Lietuvių dievai". Dailininkas Adomas Matuliauskas šiuos grafikos atspaudus nuvežė Valerijai Karužienei, M.K.Čiurlionio seseriai, besirūpinusiai brolio palikimo išsaugojimu. A.Matuliauskas grafikos aplankus padalino keliems pažįstamiems, o šie per V.Karužienę pasiekė ir P.Galaunę. Vėliau V.Kisarauskas taip pat sukūrė "Lietuvių dievų" interpretacijas moliotipijos būdu, kelis atspaudus padovanojo. Kokiu būdu jie atkeliavo pas P.Galaunę, nežinia, tačiau jis darbus įrėmino ir pasikabino namuose. 1957 m. pas P.Galaunę į svečius atvykęs dailės istorikas Petras Juodelis, išvydęs pakabintą moliotipiją, labai nustebo. Kitas to meto svarbus herojus, buvęs lagerio kalinys Justinas Mikutis, P.Juodeliui jau buvo pasakojęs apie V.Kisarauską. Tad J.Mikutis pirmiausia V.Kisarauską supažindino su P.Juodeliu. O apie 1958 m., Kisarauskams jau gyvenant beveik nešildomoje pirtelėje Markučiuose – naktį kambaryje pastatytame kibire užšaldavo vanduo, jie gavo gražų laišką iš P.Galaunės. Jis rašė, kad kai viešės Vilniuje, norėtų asmeniškai susipažinti. Panašu, kad ši pažintis įvyko po pusmečio.

Reikėtų pažymėti, kad svarbią įtaką V.Kisarauskui padarė ne tik P.Galaunė, bet ir kita ryški asmenybė – P.Juodelis. P.Galaunė mano tėvui parodė, kad Lietuvos kultūra yra gilesnė ir įvairesnė, skatino jį neapsistoti ties lietuvių liaudies meno interpretacijomis. O P.Juodelis dar toliau – matydamas jaunojo Vinco herojinį, patosą mėgstantį charakterį, siūlė atkreipti dėmesį į Vakarų kultūrą, kuri galėtų būti jam artima, padovanodamas graikų tragedijas. Taip pat siūlė žvelgti į W.Shakespeare'ą, apie kurį pats nemažai rašė, Dante, Vergilijų.

Taigi P.Galaunė buvo išties nepaprastai svarbus žmogus V.Kisarausko kūrybiniame kelyje. Ne veltui mano tėvo ekslibrisai saugomi šiuose namuose. Tiesą sakant, jų draugystę aš gerai prisimenu. Atsimenu, kaip mes su tėvais važiuodavome į Kauną pas P.Galaunę į svečius. Jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriuos V.Kisarauskas nepaprastai gerbė, nors tuo metu P.Galaunė jau buvo atleistas iš universitetų, kuriuose dėstė, M.K.Čiurlionio muziejaus direktoriaus pareigų. Žodžiu, sovietinės valdžios išstumtas, netekęs didesnės auditorijos ir negalėjęs daryti jokios viešos įtakos, tik per asmeninius kontaktus. P.Galaunė V.Kisarauskui atvėrė tam tikrą kultūros sluoksnį, parodė tikrą smetoninio kultūrininko pasaulį, perdavė susirūpinimą Lietuvos kultūra.

– Vis dėlto jūsų tėvas užsiėmė ne tik ekslibrisais, bet ir tapė, kūrė grafikos darbus. Jis skyrėsi nuo savo kartos menininkų, kadangi netapė savo krašto peizažų, o domėjosi universalesnėmis temomis. Jį domino biblinių siužetų interpretacijos, klasikinės literatūros siužetai. Na, o žiūrovai jo kūriniuose vaizduojamose deformuotose figūrose įžvelgė sovietinės tikrovės sužlugdytą žmogų. Kiek jūsų tėvo kūryboje buvo svarbi ezopinė kalba?

– Nepasakyčiau, kad jis išvis naudojo ezopinę kalbą. Jeigu tėvo paveiksle yra nutapyti sušaudyti sukilėliai, tai ir yra sušaudyti sukilėliai. Ar jie 1863 m., ar vėlesni, vis tiek tai žmonės, kovoję už savo šalį. Tiesiog V.Kisarausko pasaulis buvo ganėtinai sudėtingas ir universalus. Tad jo vaizduojamos problemos ne visiems yra suprantamos ir dabar. Norint perskaityti V.Kisarausko paveikslus, net ir šiuolaikiniam žmogui reikia išsilavinimo. Tačiau pajusti veikėjo, kovojančio nelygiavertę kovą su likimu, tironija ir neteisybe, herojiškumą gali kiekvienas į juos žvelgiantis. Tačiau tėtis iš principo nedarydavo kompromisų. Jo kūriniai pasakojo ir apie totalitarizmą, prievartą, žmogaus vietą mašinų pasaulyje – ar tai ne pranašiška?

Jo paveiksluose nuolat matome stebėtojus to, kas vyksta. O juk tokiame pasaulyje gyvename dabar, kai visi, įsigalėjus internetui, tapome stebimi ar pastebimi. Tėvui buvo be galo svarbi Lietuva, šalies kultūra, žmogaus orumas, jis kovojo už tai ne tik paveikslais. Tad V.Kisarausko kūrinių kalba tikrai nėra ezopinė ar sukurta tam, kad pasislėptų nuo sovietinio saugumo organų – jis darė tai, kas jam buvo įdomu. Tiesiog tėvo paveikslų struktūra yra sudėtinga, kompleksinė, todėl ne visi sugebėjo perskaityti šią vizualiką. Manau, kad cenzoriai to padaryti nesugebėjo, jiems neatrodė, kad kūriniuose kalbama apie totalitarizmą. Tačiau V.Kisarauskas specialiai nesistengė pasislėpti.

Aistė Kisarauskaitė. Evaldo Virkečio nuotr.

– Jūsų tėvas pradėjo kurti laikotarpiu, kai Lietuva buvo tik pradėjusi grįžti į pasaulinio meno kontekstą. Vis dėlto tai padaryti nebuvo lengva dėl siaubingos cenzūros, bet V.Kisarauskui, kaip ir minėjote, nerūpėjo kompromisai. Ar jis buvo asmeniškai susidūręs su cenzūros ranka?

– Taip, jis buvo su ja susidūręs tiesiogiai. Žinomas faktas, kad buvo suimtas už tai, jog su kitais menininkais per Vėlines sugiedojo "Tautišką giesmę" prie J.Basanavičiaus kapo. Jį dėl šio poelgio tardė porą naktų. Kalbant apie meninę raišką, nuo cenzorių kentėjo abu mano tėvai. Tėtis nukentėjo dėl Juliaus Janonio knygelės vaikams "Poklius tykoja kasdieną" iliustracijų, kurios dabar saugomos Galaunių namuose. Po 1956 m. Vėlinių antisovietinių veiksmų jis buvo ypač "globojamas" saugumo organų. Baigęs Dailės akademiją, tėtis nerado darbo dėl neigiamos politinės reputacijos. Buvo laikotarpis, kai tėvai tikrąja to žodžio prasme neturėjo ko valgyti. Tačiau daug labiau nukentėjo mama – jai po E. Mieželaičio knygos "Autoportretas. Aviaeskizai" iliustracijų pasirodymo buvo uždrausta dalyvauti parodose ir apskritai meninėje veikloje. Tai be galo pakenkė jos karjerai.

Tačiau laikas daug ką sustato į vietas – šiandien Nacionalinėje dailės galerijoje jos kūriniai yra nuolatinėje ekspozicijoje. Apskritai, sovietmetis buvo keistas laikmetis. Iš vienos pusės, lyg ir viskas buvo draudžiama. Tačiau nebuvo interneto, nuoseklios duomenų bazės, o cenzorių išsilavinimas buvo gana menkas. Tad, praėjus kiek laiko ir nurimus bangoms, mano tėvai įstojo į Dailininkų sąjungą, ir pradėjo dalyvauti parodose. Panašūs buvo ir tapytojų Marijos Teresės Rožanskaitės ir Igorio Piekuro likimai. Jie abu buvo tremtiniai, atrodo, pabėgę iš nelaisvės. Ilgus metus slapstydamiesi, negalėjo grįžti į savo gimtąjį kaimą, kad kas neatpažintų. Tačiau abu įstojo į Dailės akademiją, ir ją baigė. Šiuolaikinėje, visagalio interneto ir žinių visuomenėje, tai būtų tiesiog neįmanoma, biografijos faktai iškart paaiškėtų. O tuo metu žmonės galėjo pasislėpti.

Čia jokiam kultūriniam palikimui nėra saugu – ar jis būtų valstybės muziejuje, ar privačiose rankose.

– 1960 m. V.Kisarauskas pradėjo kurti asambliažus, tarsi atsaką vakarietiškam popmenui. Ar jūsų tėvas sekė vakarietiško meno madas, jam buvo svarbu išbandyti naujas sroves, kurios užgimė svetur?

– Nelabai būtų tikslu sakyti, kad jis sekė madas, kadangi modernistai menininkai siekė būti originalūs. Tačiau taip, jis norėjo atitikti Vakarus ir dalyvauti pasauliniame meno procese. Tėtis nemažai žinojo apie Vakarų dailę. Atrodo, 1955 m. jis važiavo į pasaulio jaunimo festivalį Maskvoje. Pirmaisiais N.Chruščiovo atšilimo metais ten buvo eksponuoti visų to meto garsiausių modernizmo menininkų, kaip, pavyzdžiui, J.Pollockas, darbai. Nemažai vertų dėmesio parodų vyko Vengrijoje, jos padarė didelę įtaką to meto lietuvių menininkams. Po karo Lietuvą pasiekdavo lenkų spauda, vėliau ir čekoslovakų, vengrų, rumunų "Arta", vokiečių "Noe Verbung" žurnalai. Juose plačiai buvo rašoma apie naujausius meno reiškinius, pavyzdžiui, Andy Warholą, Roy Lichtensteiną, Jasperą Johnsą, netgi "Fluxus" judėjimą. Tad lietuviai menininkai turėjo nemažą žinių bagažą – priešingai, nei dabar manoma. Lenkijoje tuo metu vyko pasaulinės plakato ir grafikos bienalės, kuriose dalyvavo nuo japonų iki amerikiečių. Tad apie 1970-uosius informacijos būta gana daug.

V.Kisarauskui popmenas tikrai buvo be galo įdomus, jis suprato, kad tai yra ne tik raiška, bet ir idėja. Remdamasis tuo, jis pritaikė šį meną sovietiniam pasauliui. Amerikietiškas popmenas buvo socialinė kritika, nukreipta prieš vartojimo perteklių, simuliacinę kultūrą. Sovietmečiu taip pat būta simuliacinės kultūros, tiktai kitokios. Tad V.Kisarauskas amerikiečių idėjas pritaikė šiam kontekstui. Aš nuo vaikystės atsimenu įvairius atvirukus su meno kūriniais, kuriuos mums siųsdavo išeiviai iš Lietuvos, knygas. Dalis jų pereidavo per cenzūrą. Neretai manoma, kad to meto Lietuvos menininkai nežinojo, kas dedasi Vakaruose. Tačiau jie turėjo pakankamai žinių, pro geležinę uždangą tam tikra informacija pereidavo. Pavyzdžiui, apie V.Vasarely ir jo optinį meną visi sužinojo vos jam laimėjus Krokuvos bienalę, taigi vos optiniam menui pradėjus populiarėti pasaulyje. Šiandienis žmogus jaučiasi viską žinąs, betgi iš tiesų daugelis popmeno tėvo A.Warholo darbus taip pat esame matę tik reprodukcijų pavidalu, tarkime, internete. O manome, kad su jo kūryba esame puikiai susipažinę. Tiesa, to meto lietuviai menininkai Vakarų meno idėjas galbūt suprato savaip, labiau rėmėsi vizualika, interpretavo, bet tai irgi yra labai įdomu. Grįžtant prie asambliažų, manau, kad juos kurdamas mano tėvas norėjo būti šiuolaikinio meno pionierių kontekste ir gretose. Be to, V.Kisarausko tapyba kalbėjo apie formas ir tūrius, tad manau, kad išėjimas iš paveikslinės erdvės buvo jo natūralus žingsnis. Esu įsitikinusi, kad pirmasis asambliažas – medinė lentutė su vinimis – atsirado pirmiau, nei mano tėvą pasiekusios žinių apie popmeną. Ji gimė kaip paties autoriaus formos paieškos rezultatas.

– V. Kisarausko palikimas labai turtingas – jis kūrė tapybą, grafiką, ekslibrisus. Tačiau kaip viską kataloguoti, išsaugoti? Kas laukia jo palikimo ateityje?

– Palikimas išties sutvarkytas, nemaža dalis kataloguota, ypač svarbiausi kūriniai. Mano mama yra be galo pedantiška, nemažai pastangų įdėjo ir mano, deja, jau miręs brolis. Išleidome ir knygą albumą "Pasvirimas į ateitį" (sudarytojos Erika Grigoravičienė ir Aistė Kisarauskaitė), kur sudėta didžioji dalis tėvo tapybos. Tačiau kultūros išsaugojimo grėsmės mūsų šalyje yra nuolatinės, kadangi valstybė ja rūpinasi menkai. Šiuolaikinio meno kūriniai beveik nėra perkami. Nuolatinis dėmesys skiriamas tik išeiviams, užsieniečiams menininkams. Valstybė, kuri gali didžiulį muziejų paskirti komercinio tipo menininkui V.Kasiuliui, o neturėti A.Gudaičio muziejui, akivaizdžiai nesirūpina savo kultūriniu palikimu. Čia jokiam kultūriniam palikimui nėra saugu – ar jis būtų valstybės muziejuje, ar privačiose rankose.

Aišku, muziejuje kūriniams yra puikios sąlygos, darbuotojai tikrai rūpinasi jais, bet, žinant mūsų politikų išsilavinimą ir kultūrinius sprendimus, jie niekada nebus saugūs. Pavyzdys – Gedimino kalnas. Trakų Vokės parkas taip pat "saugomas" – išpjautos istorinės medžių alėjos, ruošiamasi "atkurti" istorinę tiesą, takus išklojant betono trinkelėmis. Net nekalbu apie Misionierių architektūrinį ansamblį... Vertėtų priminti ir tai, kad dėl betoninių Valdovų rūmų pastatymo buvo nugriautas unikalus XIX a. pastatas. Tad sunku būti ramiam – nežinia, kokiam miesto merui prireiks ką nors dar sunaikinti.

Vis dėlto džiugu, kad Lietuvoje yra ir nuostabių kultūros židinių. Vienas iš tokių pavyzdžių yra Galaunių namai Kaune. Mano tėvas labai mylėjo architektūrą, o Kaunas iš tikrųjų turi nuostabų tarpukario modernizmo architektūrinį palikimą. Galaunių namai yra vienas iš Kauno art deco svarbių taškų, visada rekomenduoju čia apsilankyti savo draugams, nes muziejuje vedamos be galo įdomios ekskursijos. Mane žavi jame sukaupta art deco baldų kolekcija, to laikotarpio stiklo, porceliano pavyzdžiai, meno kūriniai – S.Ušinsko, K.Sklėriaus darbai. Kiekvieną kartą čia apsilankiusi pasidomiu – ką naujo muziejus įsigijo, ką atrestauravo? Nuostabu, kad Galaunių namai buvo paversti edukaciniu vienetu, o ne tik vietoje stovinčiu muziejumi.


Kas? Paroda "Tapatumo ženklai. Vinco Kisarausko ekslibrisai iš Pauliaus Galaunės kolekcijos".

Kur? A. ir P.Galaunių namuose Vydūno al. 2.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 28 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

...,akcentelis diskusijom DAILININKU TEMA...,

...,akcentelis diskusijom DAILININKU TEMA..., portretas
anksciau tai yra TARYBINIAIS METAIS labai ZYMUS DAILININKAS - GRAFIKAS ir labai TALENTINGA ASMENYBE buvo Stasys KRASAUSKAS...,dabar apie JI retai RASOMA...,buvo VIENAS STRAIPSNIUKAS atrodo KAUNO DIENOJE tai perSKAICIAU su DIDELIU IDOMUMU... TASKAS

...,su IDOMUMU tai isKLAUSIAU RYTE...

...,su IDOMUMU tai isKLAUSIAU RYTE... portretas
per LRT KLASIKA kulturinese publikacijose...,dekoju RADIJUI uz IDOMIAS LAIDAS...,kiekviena RYTA gerdamas KAVA klausausi LRT KLASIKA... TASKAS

Henrikas

Henrikas portretas
Kad Lietuva pilna dailinikų kurie buvo priešiški sovietmečiui kartojama dažnai. O gal jau reikėtu drąsiai aprašinėti ir pavardęs dailinikų kuriems labai gerai buvo sovietmečiu: butai, dirbtuvės, sovietiniai užsakymai, kūrybinės dirbtuvės po sovietų sąjungą o ir ne tik. Dar visokios paskyros mašinytėm per profsąjungas.
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių