Daugybės muzikos, kino ir meno projektų autorius išsiskiria savitu balsu, vizionierišku kūrybos gilumu. K. Arbo meninė veikla driekiasi per įvairias medijų formas – nuo avangardinio vokalinio performanso ir kino iki instaliacijų ir sakralinių apeigų. K. Arbas – valstybės pripažintas Romuvos – baltų senosios religijos – vaidila, oficialus jos atstovas Šiaurės Amerikoje. Menininko kūryboje jungiama archajinė dvasinė išmintis ir šiuolaikinės meno raiškos priemonės. Jo darbams būdingas nuoseklumas, autentiškumas ir tylus, bet neišvengiamas poveikis.

Šiuolaikinio meno ir ritualų sintezę galės pamatyti ir kauniečiai, gruodį aplankę Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kryžių kiemelyje eksponuojamą instaliaciją „Awakening 150 | Pabudimas 150“, kurią lydės menininko gyvai atliekami performansai.

Šis K. Arbo projektas – meditacinė kelionė per keturis pabudimo etapus – nubudimą, atbudimą, prabudimą ir atgimimą, atspindinti transformaciją, sąmonę ir atsinaujinimą. Įkvėptas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kosminės vizijos ir dvasinio jautrumo, K. Arbas tyrinėja nematomas gamtą, atmintį ir suvokimą jungiančias jėgas. Instaliacijoje susilieja supančios aplinkos garsai, vaizdai ir ritualinis vyksmas.

Instaliacija užbaigs M. K. Čiurlionio jubiliejui skirtus šventinius metus, kviesdama pažvelgti į meną kaip į tiltą tarp materialaus ir švento, tarp regimo ir nematomo. Apie ją, pasaulėžiūrą, kūrybą – pokalbis su menininku.

– Savo kūryba sprendžiate problemas. Ką labiausiai norėtumėte pakeisti?

– Vienas didžiausių mano siekių – padėti žmonėms įsižeminti, susijungti su realybe ir visata. Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog nėra jokio atskyrimo tarp jų ir bet ko, kas egzistuoja kosmose ir bet kur kitur. Mes esame to dalis. Net jei esame iliuzija ir gyvename tarsi simuliacijoje. Vieni į tai žiūri per religinę plotmę, kiti – moksliškai.

– Gimėte Havajuose, šeimoje su giliomis lietuviškomis šaknimis. Mama – Vijolė Arbas, senelis architektas E. Arbas-Arbačiauskas ir senelė – rašytoja Alė Rūta.

– Įtaka buvo, sakyčiau, iš mano senelių ir mamos. Havajai labai magiška ir antgamtiška vieta. Ten daug paralelių su Lietuva, atsispindinčių net ir senajame folklore ir mitologijoje. Užaugau turėdamas stiprų lietuvišką identitetą. Šokdavau tautinius šokius, namuose visada buvau verčiamas kalbėti lietuviškai (dabar dėl to džiaugiuosi, nes galiu šiek tiek kalbėti ir lietuviškai – ne tobulai, bet gana gerai).

Buvo gana keista galvoti apie Lietuvą, ypač kai joje niekada nebuvau buvęs. Mokykloje vaikai manęs klausdavo, kur tavo šalis? Atsakydavau rodydamas į žemėlapį, o jie nesuprasdavo: „Na, čia parašyta Rusija.“ Ir aš būdavau per plauką nuo kumštynių...

Mano seneliai buvo tikrai aktyvūs. Mama taip pat buvo labai aktyvi bendruomenėje. Senelė mokytojavo šeštadieninėje mokykloje. O senelis rėmė pogrindinį pasipriešinimą Lietuvoje. Iš tikrųjų buvo gražu būti tos bendruomenės dalimi ir apskritai būti lietuviu.

Kai pasižiūriu – tai toks retas dalykas, pasaulinis lobis ir paveldas. Jis svarbus visiems pasaulyje, nors tai tokia maža vieta su tiek nedaug gyventojų.

– Ką labiausiai mėgote veikti vaikystėje?

– Augant Havajuose buvo nuolatinės maudynės, banglenčių sportas, žvejyba, bėgiojimas džiunglėse. Tai buvo nuostabu! Šiek tiek pavojinga, bet nuostabu. Ten tiek daug skirtingų būtybių ir augalų!

Vėliau, kai buvau maždaug trečioje klasėje, persikėlėme į Los Andželą. Paauglystėje pradėjau piešti partizanines freskas.

– Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie gyvenimą Los Andžele?

– Dėl gaujų Los Andžele buvo itin pavojinga. Situacija ten  vis dar tokia pat, bet tuo metu buvo ypač pavojinga. Daug žmonių buvo nužudyti, tapo žudikais ir pan. Galimybė iš to ištrūkti buvo sportas, tačiau sporto klubuose taip pat buvo daug gaujų narių. Taigi geriausias būdas pabėgti nuo to pasaulio man buvo grafičių menas, freskų piešimas ir hiphopo kultūra. Man tai labai padėjo. Vėliau pradėjau domėtis hiphopo muzika, bet išreikšdavau save taip, kaip noriu. Tai suteikė meno tikrumo jausmą, kuris liko ir darant visus kitus darbus.

– Kiek jums buvo metų, kai pirmą kartą atvykote į Lietuvą?

– Kokie penkiolika. Šalis vis dar buvo okupuota sovietų. Man buvo didelis šokas. Senelis sakydavo, kad niekada neišleis nė cento, kuris atitektų Sovietų Sąjungai. Tačiau kai jam buvo atlikta širdies šuntavimo operacija, ta kelionė galėjo būti paskutinė galimybė jam apsilankyti tėvynėje. Tad jis pasiėmė mane, mano mamą ir mes trise atvykome į Lietuvą.

Tai amžiams pakeitė mano gyvenimą. Tapau ne tik JAV gyvenantis žmogus su lietuvišku identitetu, bet ir patriotas.

– Jūsų kūriniai yra labai dvasingi. Instaliacija ir ją lydėsiantys performansai, kuriuos rodysite Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, parinkti ypatingomis datomis.

– Mano tikslas – prisiliesti prie realybės. Viena priežasčių, kodėl sutikau tapti vaidila, – dar vienas būdas sujungti žmones su realybe. Idėja – lankytojus pakviesti į erdvę, jiems nieko nenurodinėjant, bet leidžiant patirti ir susimąstyti. Jutiminiai dirgikliai užplūsta patirtimis. Tada galima giliau suprasti tai, kas yra tikra, o ne tai, ką reikia sugalvoti. Bandant apie ką nors galvoti ir tai suprasti, gali būti mažiau efektyvu – norint suvokti koncepciją ar kokią nors tiesą, geriau tiesiog pasitelkti visą savo esybę, savo sistemą. Mano darbas yra tarsi strėlės, nukreiptos į realybę. Erdvėje – įvairių dalykų projekcijos, skirtingi elementai, koncepcijos, garsas, pasirodymas, palaiminimo apeigos...

Vienas didžiausių mano siekių – padėti žmonėms įsižeminti, susijungti su realybe ir visata. Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog nėra jokio atskyrimo tarp jų ir bet ko, kas egzistuoja kosmose ir bet kur kitur. Mes esame to dalis. 

Mes, menininkai, stengiamės piešti realybę, todėl man didelė garbė būti šio proceso dalimi. Jei patyrinėsite visus šiuos kryžius, visas su jais susijusias šventas apeigas, žmonių mintis ir norus, dvasinius linkėjimus, judesius, motyvacijas... Aš kuriu kitą kryžiaus versiją – kryžiaus, kuris yra jūsų viduje.

Šioje lietuvių prigimtinėje liaudies dailėje – simboliai, reprezentuojantys didesnius dalykus, kurie pranoksta laiką, energiją, tautas, planetą, saulės sistemą, kosmosą. Aš taip pat kuriu simbolius, kurie galbūt padės jums susisieti su tais pačiais dalykais, apie kuriuos byloja ir šie kryžiai.

– Kokius fragmentus ar motyvus iš folkloro labiausiai mėgstate?

– Rinkčiausi lietuviškus geležinius kryžius. Juose yra viskas: saulė, svastika, metų laikai, sukimasis. Tai beveik kaip galaktikos. Tarsi atsispindi trys pasauliai: dangus, žemė ir požemis. Įžvelgiu ten ir daug kitų dalykų, kurių galbūt negalima tiesiogiai išanalizuoti, bet juos galima pajausti.

Tiesa, tai labai seni simboliai – atsiradę tuo metu, kai dar nebuvo nei europiečių, nei lietuvių, nebuvo net indų. Tai kažkas, ką dėl kokių nors priežasčių baltų tautos buvo išsaugojusios, – tarsi kokie bibliotekininkai ar muziejininkai. Unikalus lobis, sunkiai paaiškinamas žodžiais.

– Kurį iš šių liaudies motyvų pasirinktumėte apibūdinti save kaip asmenybę?

– Velniuką! Mėgstu juokauti ir krėsti išdaigas, bet taip pat mėgstu daryti ir rimtus dalykus, įvairiais būdais padėti žmonėms. Žinoma, norėčiau tai daryti savo menu.

Būti žmogumi taip pat nuostabu. Man patinka faktas, kad prigimtinėje religijoje nelaikome žmonių pranašesniais už jokias kitas gyvybės formas, įskaitant akmenis, vėją, upę, medžius, gėles ar gyvūnus. Manau, dar vienas unikalus dalykas – tai, kad mes iki šių dienų išsaugojome žinias apie baltiškuosius simbolius.

– Instaliacija bus išplėsta dviem performansais. Gal galite  papasakoti apie juos plačiau?

– Tai bus atidarymo apeigos, šventos apeigos, o paskui – šventos uždarymo apeigos. Dabar yra rudens, Vėlių metas. Aukščiausias šio meto taškas – žiemos saulėgrįža. Tai ilgiausia naktis. Jei išeini į lauką, į tamsą, jautiesi esąs arčiau kosmoso. Žiūri į žvaigždes, žinai, kad šis laikas yra skirtas susijungti su protėviais, dvasių pasaulyje esančiais artimaisiais, vėlėmis, ir juos pagerbti. Taigi, per performansus bus ne tik palaiminti gyvi žmonės, erdvė, bus išreikšta pagarba, bet ir dvasių pasaulyje esantys mūsų draugai, artimieji bus pakviesti dalyvauti šiame palaiminimo šventime ir vaišėse. Žiemos saulėgrįža, ilgiausia naktis – Kūčios. Kitą dieną saulė pradeda grįžimo kelią, tada viskas pradeda keistis.

Šis kūrinys skirtas žmonėms iš dvasių pasaulio, mums patiems pagerbti, nes dvasių ir gyvųjų pasauliai neatskirti – taip sako ir baltų mitologija. Tai taip pat puiki galimybė pagerbti ir padėkoti vaikams.

– Kryžių kiemelis, kuriame veiks Jūsų meninė instaliacija, kur atliksite performansus, yra ypatingas ne tik dėl savo dvasingumo, bet ir dėl aido. Savo pasirodymus papildote ir specialia dainavimo technika.

– Kai atlieku šias šventas apeigas, vokalizacijas – iš esmės leidžiu tekėti tam, kas ateina. Tai dalis buvimo dabartyje. Bet kokiai energijai, įtakai iš erdvės, žmonių, laiko, iš to, kas dar vyksta ten, kosmose, – bet kam, kas mane paveikia, leidžiu praeiti. Tiesiog darau tai, kas man atrodo teisinga.

Naudojamą balso techniką pavadinau geležiniu vilku – tarsi vienas vilkas staugtų kaip tūkstantis vilkų. Tai išplėstinė mano atrasta vokalinė technika. Mokydamasis operinio dainavimo įgijau puikius balso technikos pagrindus (beje, labai rekomenduoju, kad nesugadintumėte savo balso stygų ir išmoktumėte kvėpuoti iš diafragmos), o vėliau tęsiau balso technikos tyrinėjimus.

Baigdamas pokalbį menininkas padainavo fragmentą paties atrasta balso technika ir pabrėžė: jo pasirodymuose laukiami visi, nepriklausomai nuo pažiūrų ar religijos. Muziejų jis mato kaip išskirtinę  šventą vietą, todėl susitikimą čia eksponuojamų ir saugomų lietuviškų kryžių apsuptyje sakė laikantis ypatingu.

Kas? KIMO ARBO pasirodymai.

Kur? Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Kada? gruodžio 4 d. 17.30 val., 18 d. 17.30 val.

Instaliacija veiks iki 2026 m. sausio 4 d.