Pabandykite ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek meno galerijų žinote. Dvi, tris? O gal prireikė abiejų rankų? Galerijų būna įvairiausių ir jų tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje vis daugėja. Tai tik įrodo, kad menas ir kultūra vis stipriau priartėja prie žmonių.

Kiekviena galerija yra vis kitokia, turinti specifinę veiklos kryptį: fotografijos galerija, paveikslų galerija, skulptūrų galerija, šiuolaikinio meno galerija, modernaus meno galerija – ir taip be galo. Tačiau galerijos skirstomos ne tik pagal tai, kokį meną jos pristato, bet ir pagal tam tikrus tipus.

Stiprus rinkos žaidėjas

Literatūroje galima rasti penkis galerijų tipus: galerijos, kurios nuomoja patalpas menininkų pasirodymams (jos ne tiek reprezentuoja menininką, kiek atlieka nuomuotojo vaidmenį); galerijos, kurios nesiima reprezentuoti menininko ar jo darbų, tačiau kuriose savininkai perka, parduoda savo turimus meno aktyvus, taip pat priima parduoti ir kitų meno kūrinius; galerijos, kurios labai retai surengia vieno menininko arba grupinę (kelių menininkų) parodą (dažniausiai tai mažos galerijos, veikiančios tik parodų metu); galerijos, kurios turi ilgalaikius ryšius su menininkais (jos sudaro sandorius su menininkais ir veikia kaip jų atstovai, čia parduodami menininkų kūriniai); privatūs meno agentai, kurie veikia kaip menininkų atstovai, tačiau neturi savo privačių galerijų.

Atrodo, kad Lietuvoje vyrauja ketvirtas galerijų tipas. Galerijos daro stiprią įtaką ir meno rinkai. Pastarąją lengviausia suprasti, išskyrus meno rinkos pakopas. Pirminei meno rinkai priklauso tie meno kūriniai, kurie yra menininko studijoje arba kitaip – dar neparduoti. Antrinei meno rinkai priklauso būtent galerijose esantys meno kūriniai – būtent čia meno kūrinys įgauna kainą. Žinoma, jeigu yra parduodamas. Tretinė meno rinka – tai aukcionai. Čia meno kūrinio vertė išauga kelis, o kartais net keliolika (ar daugiau) kartų.

Kainodaros paslaptys

Natūraliai kyla klausimas: nuo ko priklauso meno kūrinio kaina? Kodėl galerijose arba meno aukcionuose, rodos, kartais niekuo neišsiskiriantis meno kūrinys kainuoja didžiulius pinigus?

Meno kūrinio kainą visų pirma sudaro savikaina, marža – medžiagos, kūrybos laikas, kūrinio vienetiškumas/tiražiškumas. Antra, lyginamoji kainų analizė – kūrinio amžius, restauracijos, pardavimo istorija (kūrinio kaina itin pakyla, jeigu jo buvęs savininkas yra ar buvo itin garsus visuomenės veikėjas), dalyvavimas aukcionuose, autoriaus vardas, prestižas, (ne)pripažinimas (dalyvavimas parodose, menotyrininkų nuomonės ir muziejų įsigijimai). Trečias veiksnys – kaina už kūrinio vertę – meninė-estetinė vertė, kūrinio stilistika.

Prie meno kūrinio vertės prisideda ir visiškai nematerialūs dalykai, tokie kaip autoriaus talentas, kūrinio energetika. Dažnai kūrinio kainą nulemia ir menininko įvaizdis, arba mitai, apipynę kūrinį.

Svarbiausia – vizija

Galerijos smarkiai prisideda prie menininko ir jo kūrybos viešinimo, reprezentavimo. Kokia turi būti gera meno galerija, kad patys menininkai norėtų bendradarbiauti su ja, o lankytojai visada žinotų į ją kelią?

Norint įsteigti savo galeriją, pirmiausia reikia turėti konkrečią viziją – ir viskas, kas bus eksponuojama ir pardavinėjama, turi įkūnyti šią viziją. Tam pritaria ir Jurga Minčinauskienė, Vilniaus grafikos meno centro direktorė. "Privati galerija vykdo labai apibrėžtą programą, nuosekliai dirba viena kryptimi, taip išlaikydama vientisesnį kokybės aspektą", – sako ji.

Jeigu galerija labiau orientuojasi į komercines paslaugas, ji turi turėti įvairių žanrų, stilių, autorių, atlikimo technikos kūrinių, kad būtų patenkinti skirtingų klientų poreikiai. Sąlygas diktuoja ne galerijos savininko norai, o klientų pageidavimai. Tačiau, jei galerija orientuojasi ir į komercines paslaugas, ir siekia būti kultūrinio miesto (arba šalies) veido dalimi, išauga svarba paties galerininko iniciatyvos, puikių meno žinių ir – svarbiausia – itin stiprios vizijos, kurią seks tiek kuruojamų parodų, tiek parduoti skirti kūriniai.

Gyvenimo būdas

Meno galerija – vieta, kur žmonės gali būti savimi, kur gali neskubėti ir neapsimesti reikšmingi, sako "Parko galerijos" savininkė Jolanta Gutauskienė.

Kiek daugiau nei metus Kaune gyvuojančios galerijos šeimininkė įsitikinusi: galerininkas turi būti menininko atstovu visuomenėje, kad kūrėjas visą energiją galėtų skirti savo idėjoms įgyvendinti, nesirūpindamas jų pateikimu auditorijai ir rinkai.

– Koks turi būti geras galerininkas?

– Norint atsakyti į šį klausimą, visu pirma, reikia atsakyti į kitą: kas yra meno galerija? Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje meno galerija – tai vieta, kurioje yra atstovaujami menininkai. Galerininkas yra žmogus, pristatantis vieną menininką arba menininkų grupę. Tai tarpininkas tarp meno, menininko ir visuomenės, žmonių, norinčių susipažinti su menu. Menininkas yra kūrėjas, ne visada sugebantis tinkamai pristatyti savo kūrybą. Geras menininkas dažniausiai nėra geras vadybininkas.

Vienas svarbiausių "Parko galerijos" prioritetų yra surinkti geriausius menininkus ir tapti jų vadybininku, jų atstovu visuomenei, kad dailininkas visą energiją galėtų skirti kūrybai, o ne savęs reprezentavimui. Informacijos apie menininką ir jo kūrybą sklaida ir yra galerininko darbas. Būti galerininku tam tikra prasme nėra tik darbas, tai yra gyvenimo būdas.

Mūsų galerijos veikla yra nukreipta į parodų organizavimą – naujų arba jau žinomų menininkų pristatymą. Šiandien galerininkas be menininko, kaip ir menininkas be galerininko nelabai gali išsiversti. Meno kūrinys į rinką patenka per galerijas. Lietuvoje tai dar nėra pasiekta, kaip, pavyzdžiui, Vakaruose, kur galerija gali sau leisti pristatyti tik vieną menininką. Galerija įsipareigoja, kad dailininkui būtų užtikrintas pragyvenimas.

Galerija atlieka ir edukacinę funkciją – meną priartina prie žmonių, prie visuomenės. Kai "Parko galerija" dar buvo įsikūrusi Klaipėdoje, teko dalyvauti verslo, mokslo ir meno sinergijos projekte, kurį jau kelerius metus organizuoja tarptautinis verslo žurnalas "Jūra More Sea". Projekto tikslas – paskatinti verslo struktūras bendradarbiauti su menininkais, verslo idėjas ir verslo įvaizdį išreikšti per meno arba meno ir mokslo sintezės kūrinius. Tai skatina verslą tapti socialiai atsakingą ir ugdo visuomenės palankų požiūrį į verslą. Įgyvendinant šį projektą socialiai atsakinga įmonė, tarpininkaujant "Parko galerijai", įsigijo Romualdo Kvinto kūrinį "Bučinys" ir padovanojo jį Klaipėdos miestui. Žavi R.Kvinto mergaitės skuptūra stovi prie krantinės, draugiškai sutikdama ir palydėdama atplaukiančius ir išplaukiančius laivus.

Turiu ambicijų šį projektą pratęsti ir Kaune. Juk įsigydamas meno kūrinį pirkėjas tampa ir meno mecenatu. Kiekvienas meno kūrinys, kurį įsigyja pirkėjas, yra indėlis į menininko kūrybą. Menininkas, gavęs atlygį už savo kūrinį, eina pirkti ne batų, o dažų ir drobės. Viena dailininkė yra pasakiusi, kad "kai man reikia batelių arba dažų, aš einu pirkti dažų". Juk menininko gyvenimo prasmė yra kūryba. Galerininko darbas yra skirtas tam, kad menininkas turėtų galimybę kurti, o jo kūriniai būtų viešinami ir pristatomi žmonėms.

Galerininkas taip pat turi padėti žmogui, kuris nori įsigyti meno kūrinį. Dažnai ateina lankytojai, kurie nori įsigyti paveikslą kaip interjero detalę, tačiau nežino, koks meno kūrinys jiems tiktų. Jie sako: "Aš nieko čia nesuprantu." Tačiau kartais ir nereikia suprasti, reikia pajausti, ar kūrinys dera su pačiu žmogumi.

– Pagal ką atsirenkate menininkus, kuriems norite atstovauti?

– Kiekviena galerija turi įvairius menininkų pasirinkimo prioritetus, todėl jos ir yra skirtingos. Galerija atspindi jos savininko požiūrį į meną ir menininkus. Dirbti su jau žinomais menininkais paprasčiau, na, o rinkdamasi naujus, jaunus menininkus paprastai remiuosi intuicija. Renkuosi tai, kas patinka man pačiai.

– O koks menas jums patinka?

– "Parko galerija" orientuojasi į šiuolaikinius menininkus, todėl negaliu sakyti, kad man patinka abstrakcija, peizažas ar portretai. Juk vienas menininkas gali kurti įvairiu stiliumi, tad vykstu pas menininkus į dirbtuves ir atsirenku jų kūrinius. Labai retai kūrinys atkeliauja pas mane, dar man jo nemačius. Renkuosi iš daugybės darbų. Negalėčiau dirbti, jeigu turėčiau pristatyti ir kalbėti apie tai, kas man nepatinka. Aš turiu pamilti menininką ir jo kūrinius, kad galėčiau juos neabejodama siūlyti kitiems. Todėl manau, kad labai svarbus yra galerininko ir menininko asmeninis santykis, gebėjimas vienas kitą ne tik išklausyti, bet ir išgirsti.

– Kokių sunkumų patiria galerininkas?

– Kai nusistatai savo veiklos kryptis ir judi tikslo link labai kryptingai, sunkumų, žinoma, atsiranda. Tačiau viskas priklauso nuo požiūrio. Jeigu į problemą žiūrėsi lengvai, ji lengvai ir spręsis. Problema gali tapti ir tai, kad dailininkas, pavyzdžiui, vėluoja atvežti kūrinius į parodą arba nebenori eksponuoti to, ką žadėjo. Problemas sprendžiu jų nesureikšmindama. Paprastai viskas baigiasi sėkmingai.

"Parko galerija" Kaune gyvuoja kiek daugiau nei metus, jau yra surengusi daugiau nei dešimt parodų. Naujų parodų grafikas jau suplanuotas daugiau nei metams į priekį, todėl, jeigu menininkas suserga ar tiesiog nespėja pasiruošti parodai, galima greitai pakeisti grafiką ir pakviesti kitą menininką.

"Parko galerija" užsiima ir edukacija. Šį pavasarį kartu su įmone "Mūsų studija", organizuojančia edukacines programas, surengėme paskaitų ciklą apie meną, pavadintą "Meno istorija žaliems, arba Kaip perskaityti paveikslą?" Ši programa tapo tam tikru meno klubu. Itin svarbu tai, kad paskaitos vyko tinkamoje erdvėje, ten, kur yra daug meno kūrinių. Tai buvo apžvalginis paskaitų ciklas, sutelkiantis dėmesį į tai, kaip suprasti meno kalbos abėcėlę, suvokti menininko intencijas, išmokti skaityti meno kūrinį.

Galerijoje žmonės nustoja skubėti. Čia žmogus gali būti savimi, čia jam nebūtina stengtis atrodyti reikšmingam, nesvarbu, kas esi ir kokiam socialiniam sluoksniui atstovauji. Čia vyksta dialogas su menu ir su pačiu savimi. Galerija turi būti ta vieta, kur žmogus gali jaustis gerai. Vieta, kurioje jis gali sustoti, nebėgti. Tiesiog būti.