Vasara – teatrų sezono pabaiga. Koks buvo pastarasis? Bandant atsakyti į šį klausimą apima dvejopos nuotaikos.

Pirma, lyginant Kauno teatrų spektaklius su kitų Lietuvos miestų teatrų pastatymais, galima pasidžiaugti, kad kauniečių spektakliai besibaigiantį sezoną buvo vieni kokybiškiausių visoje šalyje. Žinoma, turiu omenyje tikrai ne visus premjerinius spektaklius – tikrai sėkmingų pastatymų būta ir Vilniuje. Tačiau kai kurių didelių meninių aukštumų pasiekusių sostinėje kuriančių režisierių šio sezono darbų šedevrais nepavadinsi. Kituose miestuose – dar prastesnė situacija. Antra, tik labai maža dalis Kaune pastatytų spektaklių į pilką teatrinę kasdienybę įnešė naujų spalvų. Šis sezonas labai kažkuo nesiskyrė nuo praėjusiųjų – režisierių gretų nepapildė jauni, talentingi ir kūrybinėmis idėjomis trykštantys kūrėjai, nesusiformavo naujų stilistinių ar koncepcinių krypčių, nors užuomazgų ir būta.

Jeigu į visus šalies teatrus žvelgtume kaip į vientisą asmenybę, galėtume konstatuoti: teatras serga. Atrodo, kad daugelį kūrėjų yra apėmęs rezignacijos virusas. Šios ligos padariniai – neoriginalumu, kartojimusi, netgi banalumu dvelkiantys spektakliai. Kaip jie gali būti įdomūs žiūrovams, jeigu juos statę režisieriai skendi kūrybinės apatijos liūne?! Kodėl teatrai serga, žinoma, reikėtų klausti jų pačių. Viena iš priežasčių, ko gero, ne pats geriausias teatrų matearialinis būvis, verčiantis statyti spektaklius pagal principą "reikia". Nepateisinti kūrybiniai ir materialiniai lūkesčiai, entuziazmą, o ir kūrybinę laisvę slopinanti aplinka – visa tai perauga į bendrą nuotaiką. Taip šis virusas ir plinta.

O galbūt teatrą tiesiog yra ištikusi kūrybinė krizė? Kita vertus, menui, kaip ir kitiems reiškiniams, yra būdingas pakylėjimo ir nuopuolio etapų bangavimas. Galbūt dabar kaip tik ir yra ta tyla prieš audrą? Arba – dar didesnę tylą. Vis dėlto kažkada kreivė turėtų pradėti kilti į viršų. Jau ir šį pavasarį kai kurios pristatytos premjeros suteikia viltį.
Grįžkime į Kauną. Šį sezoną spektaklių kokybės atžvilgiu lyderiai, kaip ir anksčiau, išlieka Kauno šokio teatras "Aura" ir Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT). Tai liudija ir teatrų gauti Auksiniai scenos kryžiai, "Fortūnos" ir apdovanojimai "Lietuvos teatrų pavasaryje". "Aurai" ir šį sezoną puikiai sekėsi kurti tarptautinio lygio originalius šokio spektaklius. NKDT, be šių metų ne vienu apdovanojimu apdovanoto Gintaro Varno spektaklio "Biografija: vaidinimas", potencialus nominantas kitų metų apdovanojimams – sėkmingas Artūro Areimos spektaklis jaunimui "Mechaninė širdis". Vis dėlto šiame teatre taip ir išliko neišspręsta opi jaunų režisierių (kurią šį sezoną būtų galima pavadinti praradimo) problema. O taip pat ir visiškai vengta sekti "Auros" tarptautinio bendradarbiavimo pavyzdžiu.

Vienas lankomiausių teatrų Kaune – Kauno valstybinis muzikinis teatras, techniškai gerai statantis vaidinimus ir taip pritraukiantis nemažas žiūrovų, norinčių pasimėgauti estetiškais vaizdais ir garsais, gretas. Toks jau yra ir susiformavęs šio teatro veidas, pagal kurį nulipdyti ir be teatre dominuojančių operečių ir miuziklų neseniai pristatyti ir Eglės Špokaitės baletas "Žydrasis Dunojus" bei Antano Jasenkos spektaklis vaikams "Dryžuota opera".

Porą premjerų pristatęs Kauno valstybinis lėlių teatras pasuko lietuviškos dvasios skiepijimo vaikams kryptimi. VDU teatras pristatė skandalingiausią sezono A.Areimos režisuotą spektaklį "Ričardas II: post factum", ieškančio sąsajų tarp istorijos ir šiandienos su visa puokšte keiksmažodžių ir nuogais užpakaliais.

Labiausiai Kaune minėta liga sergantis teatras – Kauno mažasis teatras. Sezono metu pristatyti vaikiški ir suaugusiesiems skirti spektakliai nepasižymi itin aukšta menine kokybe. Net ir komerciniu aspektu jie tikrai nėra vartojami produktai.

Ligai kiek atsparus buvo Kauno kamerinis teatras, pasukęs naujų kūrybinių paieškų link. Čia pristatytos dvi premjeros – Aliaus Veverskio "Supermarketas" ir Rolando Atkočiūno "Raganosiai" – dvelkia šiuolaikiškumu. Noras kalbėti apie šiandieną, ieškoti kitokių išraiškos priemonių, kūrybinio bendradarbiavimo galimybių šį teatro sezoną išskiria iš ankstesnių ir priartina prie didžiųjų teatrų.

Šį Kauno teatrų sezoną visiška naujovė – "Post Proceso" teatras su Tomu Lagūnavičium priešakyje. Tarp mėgėjiškumo ir profesionalumo balansuojantis režisierius labai siauram žiūrovų ratui pristatė net ne vieną eksperimentinį spektaklį. Dar tik užgimęs ir ne visai žinomas teatras eina avangardinio teatro kryptimi kaip priešprieša tradiciniam teatrui. Tiesa, teatras dar nėra susiformavęs aiškaus savojo veido ir kelia daug diskutuotinų klausimų.

Visiems Kauno teatrams šį sezoną būdinga bendra tendencija – noras būti šiuolaikiškiems. Naudodami medijas, įmantresnę scenografiją, rinkdamiesi aktualią šių dienų žiūrovui dramaturginę medžiagą ir kitaip plėsdami sceninės raiškos galimybes teatrai siekia žengti koją kojon su laiku.

Atrodo, kad ieškodami teatrinių specialiųjų efektų teatrai siekia konkuruoti su nemažą žiūrovų dalį pasiglemžiančiais kino teatrais. Šį sezoną nemažai dėmesio vaikams ir jaunimui (iš viso net septyni spektakliai). Lieka neišspręsta dar viena opi problema – aktorių amatininkiškumas, kai skirtinguose spektakliuose skirtingus vaidmenis tie patys aktoriai vaidina taip pat. Dar Konstantinas Stanislavskis yra pastebėjęs šią aktualią vaidybos štampų, amatininkiškų trafaretų problemą ir pasiūlęs sprendimą: "Amatininkas ne gyvena, o tik visam laikui nustatytais vaidinsenos būdais mėgdžioja gyvenimą, žmogų, žmogiškus jausmus; meniškoje vaidmens sceninėje formoje – žmogiškosios sielos gyvenimas scenoje sukuriamas teisingu, nuoširdžiu jausmu ir artisto aistrų tiesa." Būtent tiesos, kaip įtikimumo, tiesos, kaip natūralaus skirtingumo, besibaigiantį sezoną smarkiai pritrūkta ne tik vaidybos, bet ir kitų aspektų atžvilgiu.