Don Kichoto sėkmė

Atgavus nepriklausomybę teatro scenoje padvelkė kūrybine laisve ir naujų sceninių formų paieška, jėgas išbandant ne tik lietuvių kūrėjams, bet ir svečiuojantis žinomiems kūrėjams iš Vakarų Europos.

Amerikietiškų šaknų miuziklo žanras Kauno scenoje ėmė vis labiau populiarėti ir tobulėti. Tuo metu pirmasis laisvas į sceną žengė miuziklas "Žmogus iš La Mančos" (1992 m.), režisuotas vokiečių Mario Jantoscho ir Olafo Schulze's.

Debiutavęs 1965 m. Brodvėjuje miuziklas pasakojo istoriją, paremtą Don Kichoto nuotykiais ir juos sukūrusio rašytojo Migelio de Servanteso biografija. Miuziklas buvo panašus į dramos spektaklį, siekiant kitaip (rimčiau) pažvelgti į šį klasika tapusį miuziklą, atsisakant brodvėjiško spalvingumo visomis prasmėmis.

"Žmogus iš La Mančos" buvo itin reikšmingas žingsnis KVMT istorijoje, mat iki tol teatras neretai spaudoje ironiškai vadintas kaip tiesiog komedijos teatru. Šis, turintis tarptautinės patirties, nebanalus ir ne pigus pastatymas prilyginamas teatro sužydėjimui ar net Sizifo darbui.

Liūdnojo vaizdo riterį įkūnijęs solistas Juozas Malikonis, anot to metų kritinių tekstų, savo personažui išlieka labai atidus ir scenoje ne tik puikiai dainuoja, bet ir vaidyba sėkmingai perteikia savojo svajonių pasaulyje gyvenančio herojaus charakterio esmę.

"Solistas dėl savo labai gražaus balso bei vokalo, aktorinių gabumų ir sceninės išvaizdos, mums, žiūrovams, atskleidžia tą tikrąjį herojaus vidinį pasaulį, kuris be jokių dviprasmybių, užuolankų toks paprastas, brangus ir artimas. Matyt, personažui didelės įtakos turi paties solisto vidinė šiluma, nes, kaip sakoma, jos neturėdamas nesušildysi kito", – tekste "Balsas iš gėrio katedros..." rašė Algirdas Būtėnas laikraštyje "Vakarinis Kaunas".

Pagyrų sulaukę ir kiti solistai, taip pat įtikinamai (kaip to ir reikalaujama klasikiniame miuzikle) perteikę savo personažus, vaidindami it dramos teatro scenoje. O dainomis itin taikliai ir įtaigiai pabrėžę emocionaliai svarbias akimirkas. To meto spaudoje į miuziklo žanrą jau žvelgta gana palankiai, netgi pabrėžiant jo reikalingumą.

Neslėpdamas savo žavesio šiuo spektakliu A.Būtėnas pripažįsta: "Miuziklas Kauno visuomenei reikalingas, todėl būtų malonu dažniau išvysti kuo gausesnį, platesnį ir įvairesnį klausytojų būrį, nes miuziklo gelmėje aidintis meilės, pagarbos ir dėmesio žmogui leitmotyvas visuomet bus brangus kiekvienam iš mūsų."

Patirtis su "Zorba"

Dar vienas praėjusio amžiaus pabaigoje pastatytas miuziklas, bendradarbiaujant kartu su iš užsienio atvykusiu režisieriumi – Johno Kanderio "Zorba" (1999 m.), režisuotas lenkų režisieriaus Jano Szurmiejaus. Šį sykį tarptautinės patirties įsiveržimas į KVMT sceną neprivertė miuziklo sužydėti, kaip kad "Žmogaus iš La Mančos" atveju. Priešingai, jam stigę solistų meistriškumo, buvo pernelyg buitiškas, tad ne toks paveikus ir stebinantis.

Miuziklas statytas pagal graikų rašytojo Niko Kazantzakio romaną "Graikas Zorba". Nesudėtingame pasakojime įvykiai rutuliojasi aplink klajūno Zorbos nuotykius, patirtus Kretos saloje. Tenka pripažinti, kad nors miuziklas (pasaulinė premjera įvyko 1968 m.) ir mėgiamas pasaulio muzikinio teatro scenoje, muzikiniu ir siužetiniu aspektu akivaizdžiai nusileidžia kitiems garsiems miuziklams.

Kaune jis taip pat savo kartelės nepakėlė. Taikliai įspūdžius apibūdino muzikologas Edmundas Gedgaudas "Kultūros baruose" spausdintame tekste "Miuziklas "Zorba" – bene iš "McDonald's" meniu. "Melodijų, galinčių rungtis su skambančiomis garsiausiuose miuzikluose, čia neaptiksi, bet klausydamasis (tam kartui) ir sekdamas vyksmą įvertini jų funkcionalumą. Yra jose ir sąmojo, ir lyrikos, ir veržlumo, ir dramatizmo. Tik visi tie dalykai čia kažkaip primena restorane "McDonald's" patiriamus džiaugsmus. Kadangi šias greitojo maisto užeigas mūsų tauta ypač pamėgo, tai ir "Zorbai" drįstu pranašauti gražią ateitį", – rašė jis.

Sykiu muzikologas, pasitelkdamas turimas žinias apie miuziklų statymo užsienyje praktiką, siūlė teatrui miuziklo pastatymus vaidinti dažniau (penkias ar šešias dienas iš eilės), kadangi ne pirmas, o pats paskutinis miuziklų seansas paprastai būna labiausiai vykęs.

Pagrindinis Zorbos vaidmuo šįsyk atiteko dviem atlikėjams – dramos teatro aktoriui Vladui Bagdonui ir teatro solistui Gediminui Maciulevičiui. Abiejų Zorba taip pat realistiškas ir savo jausmais artimas daugeliui žiūrovų, bet V.Bagdonui labiau pasisekė. Jo išraiškinga kalba ir kūno plastika labiau ne užmaskavo muzikinio teatro solistų ilgametį minusą statant miuziklus – draminės vaidybos patirties trūkumą, o priešingai, per santykį su solistais jį itin išryškino.

Svarbu dar ir tai, kad režisieriaus ir choreografo J.Szurmiejaus dėka šiame miuzikle, priešingai nei anksčiau statytuose, visi scenoje dalyvaujantys kūrėjai (choras, solistai ir baletas) darė tą patį – ir dainavo, ir šoko, ir vaidino. Čia daug dėmesio skirta ir masinės šokių (šoktas sirtakis) scenoms, taip labiau priartėjant prie tikrosios (brodvėjiškos) miuziklo dvasios.

Šuolis aukštyn

Kalbant apie bendradarbiavimą su užsienio kūrėjais, norėtųsi bent jau trumpai paminėti ir miuziklo Fredericko Loewe "Mano puikioji ledi" trečią atnaujinimą (1998 m.), kurį režisavo Gintas Žilys, dirbdamas kartu su į Kauną iš Austrijos atvykusiais scenografu Friederiu Kleinu ir kostiumų dailininke Hanna Wartenegg bei estu baletmeisteriu Dmitriu Harchenka.

Kaip ir sovietmetyje, atgavus nepriklausomybę šis pastatymas taip pat buvęs itin sėkmingas. Žinoma, pirmiausia skirtumas buvo išraiškingas, iškalbingas ir stilingas sceninis apipavidalinimas.

Spaudoje austrų darbas itin liaupsintas, o kiekvienas kostiumas prilygintas atskiram meno kūriniui. O apie pagrindinį vaidmenį atlikusias solistes buvo atsiliepiama taip: "Sudėtingą Elizos vaidmenį kuria žiūrovų mėgstama Aušra Cicėnaitė ir tik antrą sezoną dainuojanti, bet jau drąsiai scenoje besijaučianti Rūta Zaikauskaitė. R.Zaikauskaitė labiau perprato Elizos charakterį, tad vaidmeniui suteikė santūrumo. Jaunos artistės neslegia sceniniai štampai, ji gerai šoka, yra muzikali..." – "Kauno dienos" priede "Santaka" rašė Daina Klimauskaitė.

Režisieriaus N.Petroko darbai

Kiti du dešimtajame dešimtmetyje Kauno scenoje atgiję, klasika tapę miuziklai – Leonardo Bernsteino "Vestsaido istorija" (1995 m.) ir Richardo Rodgerso "Muzikos garsai" (1998 m.) – statyti to paties režisieriaus Nerijaus Petroko.

KVMT "Vestsaido istorija" – pirmasis šio miuziklo pasirodymas Lietuvos teatro scenoje. Spektaklyje vaizduojama dramatiškos meilės istorija panašėja į Williamo Shakespeare'o "Romeo ir Džuljetos" istoriją. Režisierius šiame pastatyme dėmesį skyrė jauniesiems teatro solistams, baleto šokėjams, taip pat dalyvavo ir Muzikos akademijos studentai. Galbūt dėl pastarosios priežasties didelio atgarsio spaudoje miuziklas neturėjęs.

Šiame miuzikle N.Petroko kelti uždaviniai turi panašumų su kitu jo darbu "Muzikos garsai", sulaukusiu kur kas daugiau dėmesio. Jame atsisakant butaforinių blizgių detalių gausos ir vaidybinių štampų siekta didesnio paveikumo, paprastumo, realistiškumo ir kameriškumo, taip miuziklą priartinant prie realaus gyvenimo potyrio. Spektaklyje pasakojama kaip Marija – jauna vienuolė – kelis mėnesius prižiūri rūstaus kapitono fon Trapo vaikus, bet atviraširdė mergina suminkština pastarojo širdį, kartu pakeisdama ir savo pačios likimą.

"Gerai, kad dirigentas (Julius Vilnonis), režisierius, o dar ir dailininkė Virginija Idzelytė jautė žemę po kojomis ir nepakilo į amerikietiškas aukštybes, kurios mūsų techninių galimybių teatre dvelktų ne kuo kitu kaip provincijos įnoringa pretenzija. Kauniečių spektaklis pastatytas jaukiai, kameriškai, buitiškai ir realistiškai. Nuo tokio spektaklio sprendimo "Garsų" muzika nenukentėjo, o daugelio artistų dainavimas ir vaidyba pranoko lūkesčius. Visų pirma tai pasakytina apie puikią spektaklio pagrindinę veikėją Mariją. Jos vaidmenį kuria dvi teatro solistės Rita Preikšaitė ir Rūta Zaikauskaitė. R.Preikšaitės Marija labai šilta ir moteriška. Žiūrovus ji tiesiog paperka nuoširdumu ir dailiai išdainuota mecosoprano partija. Džiugu, jog solistė, sukūrusi ne vieną įstabų vaidmenį teatre, neįsivaizduoja savęs esant žvaigžde", – taip to meto spaudoje įspūdžius aprašė muzikologė Alina Ramanauskienė ("Kauno dienos" priedas "Santaka").

K.Jakšto era

Kalbant apie XXI a. KVMT pastatytus miuziklus, reikėtų kalbėti apie vienos dominuojančios šiame žanre asmenybės, teatro vyriausiojo režisieriaus Kęstučio Jakšto kūrybą.

JAV, Niujorke, stažavęsis režisierius yra aktyviausias ir aistringiausias šio žanro kūrėjas ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. KVMT teatre jis yra pastatęs keturis miuziklus – Cy Colemano "Mieloji Čariti" (2009 m.), miuziklų reviu "Zygfrydo Vernerio kabaretas" (2012 m.), Franko Wildhorno "Grafas Montekristas" (2014 m.) ir F.Wildhorno "Karmen" (2015 m.).

Išmanantis miuziklo sandarą ir pagrindinius jo principus šiame teatre pradėjęs dirbti K.Jakštas šį jauniausią muzikinio teatro žanrą pakylėjo į gerokai aukštesnį meninį lygį. Galbūt ir ne visuose juose viskas yra puikiai sustyguota, tačiau juntama, jog kartu dirbantiems solistams ir kitiems kūrėjams keliami reikalavimai yra gana dideli – solistai privalo ir puikiai dainuoti, ir vaidinti, ir šokti.

Be viso to, K.Jakštas siekia sudėtingų sceninių sprendimų, įterpdamas akrobatinius ir kaskadinius numerius. Ir, žinoma, orkestrui įpūsdamas miuziklo dvasios.

K.Jakšto kurti miuziklai turi pakankamai dramatinio gylio, įtaigumo, nėra nuobodūs, nes galima lengvai įsijausti į intriguojančią istoriją, pasiklausyti atliekamų dainų ir paganyti akis po sceną. Svarbu tai, jog režisierius skiria svarų žvilgsnį šokiui ir choreografijai, o to labai pritrūko ankstesniuose kitų autorių kurtuose miuzikluose, į pirmą vietą jiems vis iškeliant kitus du miuziklo sandaros elementus – dainavimą ir vaidybą. Ir viskas be užsieniečių pagalbos, sutelkiant geriausias teatro ir kviestinių sostinėje gyvenančių kūrėjų pajėgas. Šiuose miuzikluose galima ir pasilinksminti, ir netgi patirti katarsį.

Siekdamas scenoje priartėti prie žmogiško paprastumo ir natūralumo režisierius renkasi apie nesenstančias archetipines patirtis kalbančias temas. "Mieloji Čariti" (Brodvėjuje premjera įvyko 1966 m.) librete – naivios merginos Agnesės ironiškai dramatiška meilės paieška. Ji krinta į bedugnę, mokosi iš savo pačios klaidų, vedama tikėjimo randa jėgų gyventi toliau. Spektaklio aprašyme apibendrinama, jog tai – "istorija apie žmogų, kuris nepasiduoda".

Pagrindinį vaidmenį atliko režisieriaus žmona, aktorė Viktorija Streiča (daugelio pastatymų libretų autorė) ir R.Zaikauskaitė. "Zygfrydo Vernerio kabarete" kalbama apie patį teatrą – jame dirbančius žmones, jų gyvenimo peripetijas, tarpusavio santykius ne tik scenoje, bet ir už teatro sienų. Miuziklas pastatytas iš teatro repertuaro pasitraukus Aido Giniočio režisuotam J.Kanderio "Kabaretui" (2004 m.).

Miuzikle "Grafas Montekristas" pasakojama Alexandre'o Dumas tokiu pat pavadinimu romano istorija. Kaip ir pridera miuziklui, ši sudėtinga istorija pasakojama paprasčiau, lengvai daugeliui žiūrovų suprantama scenine kalba. Kaip ir paskutinis miuziklas pagal taip pat laiko patikrintą kūrinį "Karmen", "Grafas" – itin dinamiškas ir jausmingas. Abiejuose miuzikluose vaidina klasikiniam miuziklui keliamus reikalavimus atitinkantys solistai. Ypač tai pasakytina apie Jeronimą Milių, galintį pasigirti ne tik puikiais vokaliniais duomenimis, bet ir scenine charizma, vaidybos natūralumu, ko kartais pritrūksta kitiems solistams.

Jeigu reikėtų išskirti kurį vieną iš šių pastatymų, norėtųsi ištarti "Karmen" pavadinimą. Todėl, kad pastatymas įtraukia, sukrečia, yra techniškai puikiai sustyguotas, neblėstančios energijos, įsimintinos pagrindinių personažų dainos, atskleidžiančios jų dramatišką savijautą. Miuziklas baigiasi pagrindinės herojės Karmen mirtimi. Be abejonės, pasirinkimą nulemia ir tai.

Karmen vaidmenį puikiai atlikusios V.Streiča ir kur kas jaunesnė solistė, aktorė Gabrielė Bielskytė. XIX a. rašytojo Prospero Mérimée aprašyta garsiosios čigonės dramatiška istorija pasakojama scenoje pasirodant realiam cirkui (Šakių cirko studija "Šypsena"), atliekančiam pasirodymus čia ir dabar. Kaunietiškoje "Karmen" versijoje originaliai susijungia mintis, jausmas, vaizdas ir garsas, netgi šiek tiek ir uoslė.

Apie šiuos K.Jakšto miuziklus būtų galima kalbėti dar daug, tačiau ribojant teksto apimčiai tenka čia ir sustoti. Dėl tos pačios priežasties tekste nebuvo paminėti visi po nepriklausomybės KVMT pastatyti miuziklai, arba paminėti tik kai kurie pavadinimai, be išsamesnio žvilgsnio.

Apibendrinant galima pasakyti, jog teksto pradžioje cituoti 1992 m. parašyti A.Būtėno žodžiai, jog miuziklas Kauno visuomenei yra reikalingas ir kad "būtų malonu dažniau išvysti kuo gausesnį, platesnį ir įvairesnį klausytojų būrį" iš tiesų išsipildo.

Vėlesniuose miuzikluose juntamas teatro siekis kelti miuziklo žanro meninę kokybę, kartu natūraliai pritraukiant ir daugiau įvairesnės publikos. O su K.Jakšto atėjimu į KVMT, miuziklas tapo ne tik reikalingas ir, ko gero, kauniečių pats lankomiausias žanras, bet ir miuziklų židiniu visoje šalyje. Per šiuos jau beveik tris dešimtmečius teatrui pavyko išspręsti sovietmečio miuziklus kamavusias problemas. Aktoriai / solistai jau yra plataus kūrybinio diapazono, pajėgūs ir puikiai dainuoti, ir įtaigiai vaidinti bei sužavėti ir savo kūno plastika. Tampa svarbios masinės scenos, šokis ir natūralumo, paprastumo siekis kalbant sudėtingomis temomis.

Kitaip tariant, KVMT klasikinio miuziklo modelį šiandien yra įvaldęs puikiai. Kita vertus, įdomu būtų pamatyti ir kitokį miuziklą – kur kas šiuolaikiškesnį, tiek tematikos, tiek sceninės kalbos prasme. Galbūt su artėjančia K.Jakšto premjera "Adamsų šeimynėlė" jau po truputį, pratinant ir patį žiūrovą, ir bus žengiama į dar kitą lygį?