Pradžia – koklių fabrike

Porceliano gamyklos "Jiesia" pradžia – tarpukario Kaune, kai 1935 m. Š.Zablerio koklių ir keramikos fabrike buvo įsteigtas keramikos cechas. Pokariu šis verslas buvo nacionalizuotas ir nuo 1961-ųjų gamykla vadinosi Statybinių medžiagų kombinatas "Jiesia". Nuo 1967 m. – Eksperimentinė dailiosios keramikos gamykla "Jiesia".

1974 m. fabrike atsirado porceliano gamybos baras, 1981 m. pradėta masinė kaulinio porceliano gamyba. 1993 m. įmonė privatizuota ir vadinta AB "Jiesia", 2003 m. įmonei iškelta pirmoji bankroto byla. Šiandien UAB "Kauno Jiesia" gamina serijinę kaulinio porceliano produkciją.

Senąją "Jiesią" siejo glaudus ryšys su LTSR Valstybinio dailės instituto Kauno fakulteto Stiklo ir porceliano katedra. Šioje katedroje nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio rengti dailininkai kūrė "Jiesiai" servizų ir skulptūrų prototipus. Stepo Žuko technikume buvo ruošiami gamyklos darbininkai.

Jiesioje nuo 1983 m. pradėti organizuoti vietos menininkų seminarai, vėliau, nuo 1991 m., virtę tarptautiniais. Nuo pat pradžios šis simpoziumas tapo meninių idėjų įgyvendinimo flagmanu Lietuvoje, o susirinkę keramikai eksperimentavo su trapia kaulinio porceliano medžiaga.

Atrastas ir tobulintas

Porcelianas – medžiaga, susidedanti iš kaolino ir potašo, degama aukštoje 1 280–1 340  °C temperatūroje, buvo atrasta Kinijoje, Tangų (618–907) dinastijos valdymo metu. Tuo metu Kinijoje jis vadintas netikru nefritu. Beje, pirmieji porceliano dirbiniai nebuvo balti ir peršviečiami, kaip šiandien įprasta Europoje.

Suvenyrai: masinės gamybos ir mažo tiražo kūriniai.

Porcelianas gamintas Kinijoje vietos rinkai ir eksportui, o kelią į europiečių namus atrado gerokai vėliau, jau Mingų (1368–1644) dinastijos valdymo metu. Pradėjus importuoti tiesiogiai, Europą pasiekdavo milijonai mėlynos ir baltos spalvų porceliano gaminių.

1707 m. Dresdene, LDK Didžiojo kunigaikščio Augusto II Stipriojo dvare, Johannas Friedrichas Böttgeris ir Ehrenfriedas Walteris von Tschirnhausas iš naujo atrado porceliano sudėtį. Apie 1800 m. anglų keramikas Josiahas Spode'as II, į porcelianą įmaišęs degintų kaulų, sukūrė kaulinį porcelianą. Tradicinis (dar vadinamas kietuoju) porcelianas yra baltas, tinkamas lieti, žiesti ar formuoti rankomis, o kaulinis – itin peršviečiama, tvirta medžiaga, lengviausiai formuojama liejant.

Kaunietiškojo ypatumai

Lietuviškojo vietos gamybos porceliano istorija yra gana trumpa. Pirmasis porceliano technologiją aprašė Jonas Mikėnas knygoje "Dailiosios keramikos technologija" (1967 m.). Po septynerių metų porcelianas pradedamas gaminti Kaune. SSRS veikė ne vienas senas tradicijas turintis porceliano fabrikas – Rygoje, Leningrade, Duleve, Baranivkoje, Kyjive ir kitur. Steigti ir nauji: Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Taigi Kauno "Jiesia" buvo viena iš sudėtinių sovietinės planinės ekonomikos dalių.

Nuo pat pradžios simpoziumas tapo meninių idėjų įgyvendinimo flagmanu Lietuvoje.

Kaunietiško porceliano medžiagos sudėtis skyrėsi nuo tradicinio kaulinio porceliano recepto, atrasto Anglijoje, sudaryto iš 25 proc. kaolino, 25 proc. kornvalio akmens ir 50 porc. kaulų pelenų. Sudėtis papildyta vietinėmis ir atvežtinėmis medžiagomis: jį sudarė 15 proc. Anykščių kvarcinio smėlio, 8 proc. lauko špato, 45 proc. kaulų pelenų, 10 proc. Vasilovskio molio, 22 porc. kaolino. Tiek molis, tiek kaolinas buvo vežami iš Ukrainos.

Receptas sukurtas Leningrado M.Lomonosovo porceliano fabrike. Iš pradžių Kaune dirbta vien tik su Leningrade sukurtu porcelianu. Beje, "Jiesia" buvo antroji gamykla SSRS, gaminusi kaulinį porcelianą. Neabejotina, kad vietos technologai prisidėjo prie to, kad medžiagos savybės ilgainiui nekistų. Daugybė tuomečių keramikos gamybai reikalingų medžiagų – metalų oksidų, viršglazūrinių dažų, glazūrų buvo atvežama iš įvairių vietų, taip pat ir iš Dulevo-Likino dažų fabriko, esančio prie Maskvos. Kauno gamykloje dirbo dailininkai, technologai, meistrai ir eiliniai darbininkai.

Kaune porceliano gamykla įsikūrė netoli už VI Kauno tvirtovės forto, Chemijos g.  29. Aplink, pramoniniame Kauno priemiestyje, kūrėsi įvairūs fabrikai, o artimiausias pro "Jiesios" langus matomas kaimynas buvo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai. Mėlyną "Jiesios" prekės ženklą dar ir šiandien galima matyti ant vieno iš buvusios gamyklos pastatų.

Gamykloje gaminta molio ir akmens masės produkcija, atskirame ceche Vilijampolėje ruoštas molis Kauno ir Vilniaus dailės kombinatams. Pastatai tarpusavyje sujungti požeminiais tuneliais, perėjimais.

Sudėtinga technologija

Bet kurio dirbinio, net ir paprasčiausios peleninės, gamyba prasidėdavo dailininko dirbtuvėje, kur buvo sukuriamas būsimo tiražuojamo dirbinio prototipas. Pagal jį gaminti gipsiniai modeliai, vėliau – gipsinės formos, iš kurių liejamas dirbinys.

Reikia pastebėti, kad kaulinio porceliano medžiaga, kitaip nei molio ar akmens masės, turi įgauti mažiau pūstas, tankiau skaidytas formas. Tai medžiagos specifika, nes degimo metu porcelianas gali tiesiog subliūkšti ar nepageidaujamai išlinkti.

Žinios, kokios yra techninės medžiagos galimybės, sukuriamos tik eksperimentuojant su medžiaga.

Skirtingai nuo kitų keramikos technologijų, kaulinis porcelianas pirmą kartą degamas aukštesnėje temperatūroje – apie 1 280 °C. Vėliau dirbinys glazūruojamas bespalve glazūra ir degamas žemesnėje – 1 160 °C. Degtas porcelianas ir jam skirta glazūra yra baltos spalvos. Gamykloje glazūros milteliai sumaišomi su vandeniu ir pulverizatoriumi purškiami ant darbų.

Siekiant palengvinti glazūruotojų darbą į glazūrą įmaišydavo mėlyno išdegančio dažo ir klijų. Tad į glazūros degimo ciklą dirbiniai keliaudavo ryškiai melsvos spalvos.

Porcelianas degtas įprastose, mufelinėse ir tunelinėse, dujomis degamose krosnyse, šios krosnys veikė 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę. Į jas įdėtas gaminys buvo pašildomas, išdegamas ir atvėsęs išvažiuodavo iš krosnies – tai trukdavo, priklausomai nuo degimo ciklo, apie 16–24 valandas.

Po dviejų degimų blizgantys dirbiniai keliaudavo į dekoravimo cechus, pasirinktinai išpiešiant darbus viršglazūriniais dažais, apklijuojant dekolėmis ar paauksuojant išskirtines detales.

Auksas ant gaminių būdavo tepamas teptuku. Galima sakyti, kad tai ištirpintas auksas, itin laki ir toksiška medžiaga, dirbant su juo reikia ypač atsakingai laikytis asmeninės saugos: dekoruoti tik gerai vėdinamose patalpose, dirbant dėvėti respiratorius.

Panašiai, kaip ir auksu, dekoruojama liustru, sukuriančiu mirguliuojantį gaminio paviršių, įvairių atspalvių viršglazūriniais dažais.

Galiausiai visi darbai turėjo būti pažymėti firminiu "Jiesios" ženklu, prireikus šlifuojami, pakuojami ir vežami į parduotuves. Tai, kad antrinėje rinkoje dar ir šiandien galima rasti sovietmečio kaulinio porceliano darbų be prekės ženklo, liudija, jog egzistavo gamybos ir prekybos sistema gamykloje, apeinanti oficialiąją prekybos grandinę.

Degimo metu porcelianas gali tiesiog subliūkšti ar nepageidaujamai išlinkti.

Kūrė žinomi menininkai

Kūrinius santykinai galima skirstyti į gamyklos produkciją, kurią gamindavo darbininkai, ir mažo tiražo kūrinius, kuriuos nuo medžiagos formavimo iki galutinio dekoravimo sukurdavo dailininkai. Dažnai ant tokio pobūdžio darbų greta fabriko antspaudo galima išvysti ir auksinį autoriaus parašą.

"Jiesioje" dirbo daug gabių menininkų: Irena Petravičienė, Aldona Višinskienė, Gražina Stungurienė, Gražina Vanagienė, Vitalis Grigas, Artūras Počiuipa, Valerija Liaugaudienė, Erika Vaivadaitė, Vytautas Verkelis, Ramutė Juršienė, Lilija Olšauskienė, Živilė Bardzilauskaitė-Bergins ir kt.

Įsteigus porceliano laboratoriją pradėta ruošti naujus specialistus dirbti su kitokia medžiaga. Tai dailininkai, gamykloje kūrę dirbinius, kurie buvo parduodami SSRS ir eksportuojami į užsienį.

Kurti iš porceliano mokyta tuomečio LTSR Valstybinio dailės instituto Taikomosios dailės katedroje Kaune. 1975–1984 m. vykstant pokyčiams, įsisavinant naujas technologijas, Taikomosios dailės katedrai vadovavo G.Stungurienė. 1976 m. institute pradėti nauji projektavimo ir darbo su porcelianu darbai. Tuometis mokslas truko penkerius metus. Visų studijų metu buvo susipažįstama su lietuvišku moliu. Studentai dažnai atlikdavo praktiką Kauno dailės kombinate, "Jiesioje" su čia gaminta akmens mase ir porcelianu.

Dažnas studentų baigiamasis darbas – porceliano servizas. Dailininkės I.Petravičienė ir A.Višinskienė, įgijusios VDĮ keramikos specialybę,  stažavosi Leningrado M.Lomonosovo porceliano fabrike, kūrė pirmuosius lietuviškojo porceliano gaminių etalonus.

1978 m. buvo sukurti pirmieji kavos servizai "Klasika" ir "Modernas". Galima sakyti, kad, pradėjus servizų masinę produkciją, atsirado unikalaus indų dizaino tradicija. Greta pirmųjų paminėtini A.Počiuipos servizas "Ufo" (1989 m.) ir Linos Kaubrienės "Akademija" (1994 m.).

Populiarus: Irenos Petravičienės servizas „Klasika“, masiškai gamintas nuo 1980 m.

Simpoziumų tradicija

Paskutinieji du XX a. dešimtmečiai atnešė permainų į Lietuvos meno pasaulį. Parodų salėse ėmė vyrauti nebe unikalūs indai ir dekoratyviniai pano, o vadinamoji parodinė keramika. Šie kūriniai pasižymėjo tuo, kad, kurti išskirtinai parodų erdvėms, nebuvo skirti visuomeniniams interjerams, kaip įprasta anksčiau. Tuo laikotarpiu pradėjo kurti dauguma ryškiausių Lietuvos keramikų, vėliau dalyvavusių porceliano simpoziumuose: Ž.Bardzilauskaitė-Bergins, Nora Blaževičiūtė, Rytas Jakimavičiaus, Audrius Janušonis, Aldona Keturakienė, Dalia Laučkaitė-Jakimavičienė, Remigijus Sederevičius ir kt.

Į "Jiesioje" ir Kauno dailės kombinate vykusį pirmąjį Respublikinį keramikų seminarą 1983 m. buvo susirinkę 46 šiose įmonėse dirbę dailininkai. 1991 m. "Jiesioje" surengtas antrasis, jau tarptautinis, simpoziumas "Idėja". Šį renginį organizavo I.Petravičienė, N.Blaževičiūtė, Gintė Pinkutė ir Aldona Keturakienė.

Gamykloje menininkai atrasdavo idealias sąlygas kūrybai, jiems būdavo suteikiama galimybė naudotis visa technine baze, technologų ir meistrų pagalba, darbas su medžiaga trukdavo mėnesį. Vykdavo vieši menininkų prisistatymai, diskusijos.

2001 m. organizuotas simpoziumas „Šviečiantys objektai“ buvo paskutinis, vykęs gamyklos patalpose.

Simpoziumuose dalyvavo įvairus dalyvių skaičius. Didžiausias tarptautinis renginys vyko 1994 m., kai simpoziumo temą „Kavinukas“ „Jiesioje“ interpretavo 23 menininkai iš aštuonių šalių: Čekijos, Italijos, JAV, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Rusijos, Vokietijos.

2000 m. organizuotame simpoziume jau dalyvavo tik vietiniai, o po dvejų metų simpoziumo tarptautinį vardą palaikė svečiai iš Latvijos – keramikas Andris Vezis su dukra Ieva Veze.

Per ilgą laiką surengta 20 kaulinio porceliano simpoziumų, juose dalyvavo daugiau nei 100 pasaulyje pripažintų keramikų ir kitų sričių menininkų iš daugiau nei aštuoniolikos valstybių.

Kaulinio porceliano simpoziumai – išskirtinis reiškinys tarp kitų keramikos renginių Lietuvoje ir galėtų būti lyginamas su Panevėžio tarptautiniais keramikos simpoziumais, pradėtais rengti 1989 m.

Baigiamosios parodos, pristatančios kūrybos rezultatus, rengiamos Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, Keramikos muziejuje ir Paveikslų galerijoje Kaune. Dalis simpoziume sukurtų darbų kaskart papildo Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus fondus.

Besikeičiant laikui ir meninėms tendencijomis, kaip ir simpoziumo organizatoriams, čia siekiama panašių tikslų – per trapią medžiagą atskleisti menininko idėją, atrasti naujų galimybių dirbti su, atrodytų, jau įprastu kauliniu porcelianu ir pristatyti pasaulines keramikos tendencijas. Per šiuos renginius Lietuvos keramikai sėkmingai integravosi į tarptautinį meno kontekstą, leido užsienio šalių menininkams įgyvendinti netradicines kūrybines idėjas ir garsina Kauną, porceliano miestą.