"Ar pažįsti savo gentį?" – klausia užkadrinis balsas, o ekrane išnyra praeities iliuziją kuriančios nespalvotos šeimos nuotraukos. Gentis kaip pirmykštės, pirmapradės prigimties bendruomenės įvaizdis. Gentis su savomis taisyklėmis, elgesio motyvais ir normatyvais. Su savo likimu.

Nacionalinis Kauno dramos teatras neseniai pristatė premjerą – režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklį, paremtą lietuvių literatūros aukso fondo rašytojos Ievos Simonaitytės kūriniu "Aukštujų Šimonių likimas", kuriame genties ir likimo klausimai yra kertinis spektaklio pagrindas.

Nuo pjedestalo – į gatvę

A.Jankevičius savo kūrybinėje trajektorijoje ir toliau nevengia plėtoti aštrių, skaudžių, iki pat širdies gelmių nudiegiančių temų. Tokių tolimų, žvelgiant iš laiko ar vietos perspektyvos, ir kartu tokių artimų ir jaudinančių kiekvieną asmeniškai savo aktualumu ir reflektyvumu nūdienos realijų kontekste.

Trys paskutinieji režisieriaus darbai Kauno valstybiniame dramos teatre (dabar – Nacionaliniame): "Paskutinė Diuranų daina", "Akmenų pelenai" ir "Gelbėkime meilę", paremti Kanados dramaturgo Danielio Danis pjesėmis, išryškino ir parodė ne tik A.Jankevičiui rūpimų temų spektrą, bet ir leido apčiuopti režisieriui būdingą braižą bei specifinę teatrinę kalbą.

Fragmentiškai išdėstytas naratyvas, simbolių ir įvaizdžių persmelktas scenovaizdis, vizualinė estetika ir vaizdų poetika – tai bruožai, neatsiejami nuo šių trijų režisieriaus pastatymų. Nežinia, ar dramaturgo D.Danis kūryboje itin išryškintas magiškas vizualinės poetikos šešėlis režisieriui padarė tokią stiprią įtaką, ar A.Jankevičius sąmoningai ar pasąmoningai renkasi tokių elementų turinčius veikalus, bet šis bruožas neapleidžia ir tolesnių jo darbų, statomų ir pagal kitų autorių kūrinius.

Naujausia A.Jankevičiaus inscenizacija paremta chrestomatiniu lietuvių literatūros paveldo kūriniu, kurį perskaityti esame raginami dar mokykloje. Ir skaito mokiniai tą kūrinį, jei jau ne visą, tai bent ištraukas, nagrinėja siužetines esmes ir ieško prasmių. Bet ar kada nors pabandoma ieškoti sąsajų tarp anų laikų, kai gyveno Aukštujų Šimoniai, ir tarp šių dienų, kai gyvename mes?
Kyla klausimas, kada kūrinys tampa labiau aktyvus ir veikiantis; ar tada kai jis pavadintas fundamentaliu literatūros šedevru ir į jį žvelgiama iš toli tarsi su pagarbia baime. Ar tada, kai kūrinį gali priartinti prie savų patirčių ir jame įžvelgti save, savo veiksmų ir poelgių atspindžius?

Režisierius A.Jankevičius pabandė atgaivinti kūrinį, nukelti jį nuo pjedestalo ir įkvėpti naujos gyvybės, perkeldamas jį į teatro sceną, taip priartindamas jį prie žiūrovų.

Veiksmo centre – moterys

Nors I.Simonaitytė – XX a. pradžios rašytoja, jos tekstas dialoge su šiandiena geba aktyviai veikti. Pati I.Simonaitytė – dramatiško likimo asmenybė, o pastarajame kūrinyje veikianti Rožė Šimonytė yra savotiškas pačios autorės prototipas.

Istorija pasakoja, kaip nuskurdę ir suvargę, bet bendrumą ir pagarbą išsaugoję gyveno Aukštujų Šimoniai. Aktorės Jūratės Onaitytės kuriamas motinos personažas itin stiprus, tai – gyvenime teigianti tik savo tiesą, visko mačiusi ir daugybę skaudžių dalykų išgyvenusi moteris, kuriai likimas tikrai nepagailėjo nelaimių.

Tėvas Krizas (akt. Gintaras Adomaitis) – ramaus žmogaus įvaizdį sudarantis vyras. Kuriamoje situacijoje galima įžvelgti, kad šioje šeimoje vyras kaip šeimos galva – tik fikcija. (Apskriti visų spektaklio moterų charakteriai daug stipresni ir tvirtesni nei vyrų – tai tarsi pirmykštis moterų matriarchatas.)

Dukra Urtė (akt. Gabrielė Aničaitė) – jauna, dora, tikinti nuolat į bažnyčią vaikštanti mergina. Jaunesnioji dukra Anelė (akt. Inga Mikutavičiūtė) pasirodo tik keliuose spektaklio epizoduose. O Vilius (akt. Gintautas Bejeris) – tai giminės pasididžiavimas, sūnus, išvykęs į Vokietiją dirbti varžtų fabrike.

Iš pažiūros šeima – kaip ir daugelis kitų to meto šeimų. Bet staiga ramuma pradeda griūti. Tėvai nutaria savo vyresniąją dukrą Urtę išleisti tarnauti pas ponus Sobrius, tik Urtė siaubingai nenori. "Mano širdis baisiai kratosi", – sako ji tėvui, lyg nujausdama kažkokį abstraktų, dar ne iki galo pažintą ar suvoktą blogį.

Tik ar kam nuojautos rūpi? Mergina išsiunčiama tarnauti į Sobrių namus, kur sutinka Miką (akt. Aleksandras Kleinas). Iš pradžių ją kankina nerimas, bet kai Mikas parodo palankesnius jausmus jos atžvilgiu, Urtė jį įsimyli. Mikui ji irgi patinka, tik jo sielą drasko vidiniai demonai, puikybė, motinos jungas, visuomenės primesti normatyvai, teigiantys, kad ponų sūnaus žmona negali būti tik paprasta tarnaitė. Galiausiai Miko meilė ir stiprybė susvyruoja. Jis pasiduoda. Meilė išduoda meilę.

Urtė su dukra Rože lieka vienos visame pasaulyje. Kartu ir visos Šimonių giminės gyvenimas byra į šukes, o prie to prisideda ir kita lygiagrečiai vystoma Viliaus, grįžusio iš Vokietijos ir parsivežusio žmoną, veiksmo linija, kurioje didžiausią ir aktyviausią vietą užima Viliaus žmona su destrukcijos kupinais poelgiais.

Po truputį likimas (ar žmonės, prisidengę likimu?) susidoroja su Šimoniais. "Kam tą senovę beminėti, viskas, kas buvo, nebegrįš."

Metaforų simbolika

Scenoje žaidžiama šešėliais, vaizdas projektuojamas baltame ekrane, kuriame vis išnyra Sobrienės personažas, tai ne realus žmogus, o tik jo šešėlis.

Išdidintas, daug didesnis, daug aukštesnis už visus kitus. Visi jos bijo, visi jos klauso. Niekas negali jai paprieštarauti. Jei romane rašoma "Miko veidas – tik kaukė, o už jo stovi Aukštujų Šimonių likimas", tai žiūrint spektaklį kyla mintis, kad labiau nei pats Mikas blogąją lemtį neša ponia Sobrienė. Ne žmogus, o tik jo šešėlis, pavidalas, kuriame žmogiškumą užvaldžiusi puikybė.

Spektaklis nėra prisodrintas metaforų bet tos, kurios yra, atperka jų negausumą. Epizodą, kai viena Urtė paliekama namuose, režisierius puikiai išsprendžia aktorei G.Aničaitei į rankas įduodamas pliušinį šuniuką. Tarsi sutapatindamas Urtę su šunimi, saugančiu, prižiūrinčiu namus, "nes kažkas namuose turi likt". Ji – tik šuns vietoje, namų sargas, ir nieko daugiau.
Kitas kelis kartus pasikartojęs akcentas – bėgimas ratu. Bėga motina Šimonienė, bėga kelis kartus ir Urtė. Bet nuo savęs ir nuo likimo pabėgti neįmanoma. Bėgimas ratu – kaip niekad nesibaigiančio ciklinio reiškinio simbolika.

Scenografė ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė scenoje iš mažyčių dalelių kuria estetiškai paveikų visumos vaizdą. Visa scena tiesiog skęsta raudonuose rožių žiedlapiuose, gilumoje stovi stalas, o viduryje – kelios kėdės. Scenovaizdis praktiškai visai nesikeičia ir yra pritaikytas visoms spektaklyje numatytoms erdvėms – ir kapinėms, ir Šimonių klėčiai, ir Sobrių namams.
Garsai, gyvai atliekamos dainos, Vladimiro Šerstabojevo šviesų ir vaizdo instaliacijos taip pat puikiai papildo, praplečia ir skatina žiūrovo emocijas ir percepcijas.

Nesuprasti ženklai

Spektaklyje fragmentiškai išdėliotas pasakojimas primena kaleidoskopą. Vaizdai, tarsi trumpi etiudai, greitu tempu keičia vienas kitą. Paraleliai eina du laikai, praeitis ir dabartis.
Rožė Šimonytė, likusi vienintelė kadaise buvusios didžiulės giminės palikuonė, vienintelė genties atstovė, nuolat lanko protėvių kapus ir mintimis grįžta į tuomečius skaudžius gyvenimo įvykius. Nuo jų nepabėgsi ir nepasislėpsi. "Visi tie žmonės: senelis, močiutė, tėvas, dėdė, mama. Jie gyvena many, aš esu jų veidas", – sako mergina. O istorija, įsispaudusi jos gyvenime kaip ženklas, kaip kryžius, kurį Rožė Šimonytė turėsianti nešti visą gyvenimą.

O prieš daugel metų niekas net pagalvojęs nebūtų, kad Aukštujų Šimoniams likimas bus toks negailestingas. Kelios tėvų ir vaikų kartos, nesutarimai, prigimtis ir lemtis persiduodanti tolesnėms kartoms kaip koks pragaištingas paveldėjimas ar karma. Blogos lemties nuojautos, sapnai, simboliai ir vidiniai balsai tarsi visai nejučiomis rodo pranašingas vizijas, kas gali nutikti. Tik ar kas jų klauso? O jei ir klausytų, ar kas pasikeistų?