Pereiti į pagrindinį turinį

Parodoje – akimirkos, palydinčios į naują pradžią

2019-03-30 08:10

Keramika įprastai yra siejama su funkcionaliais, dekoratyviais meno dirbiniais. Todėl apibūdinimai: konceptuali, minimalistinė ar geometriška, monochrominė – gali pasirodyti jai visai netinkami. Tačiau žinomos keramikės, už savo kūrybą pelniusios ne vieną apdovanojimą, profesorės Aldonos Keturakienės personalinėje parodoje "Ciklai", apibendrinančioje 50 kūrybinio darbo metų patirtį, konceptualumas, minimalistinė raiška, išbaigtumas, estetika suteikia platesnių galimybių suvokti keramikos meną.

Tiesa, atsiriboti nuo to, kas įprasta, nėra lengva. Kaip esė "Apie ribas, o gal (ne)susikalbėjimą" yra rašęs poetas Donaldas Kajokas, "veik visados, kalbėdami apie didžiąsias būties paslaptis, patenkame aklavietėn: vieną iš realybės aspektų stengiamės įžiūrėti tomis akimis, kurios yra absoliučiai nepritaikytos įžvelgti tą aspektą, jos yra aklos jo spalvoms ir pavidalams, jo šviesai."

Menas yra paslaptis, todėl žiūrėti į kūrinius kasdieniško žvilgsnio nepakanka. Menas reikalauja pastabumo, matymo, (pra)regėjimo.

Apsilankius keramikės parodoje, kuri eksponuojama A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje, galima pajusti, kad paslaptys, kurias konceptualia plastine kalba atveria menininkė, nėra taip lengvai pamatomos. Galbūt dė to, kad mane supa per daug ribų?

Užburtas ratas

Žengdama iš vienos ekspozicijų salės į kitą, stengiausi įsižiūrėti į eksponuojamas instaliacijas, sukurtas iš abstrakčių, pasikartojančių, ritmines kompozicijas kuriančių formų, jų faktūrų, smulkių perforacijų, jautraus spalvų būvio ir tuščios erdvės. Toji neužpildyta erdvė – papildomas parodos elementas, tarsi A.Keturakienės paliktas praviras langas, pro kurį laisvai patekti (ar pro jį išeiti) gali žiūrovo mintys ir jausmai.

Įgavę konceptualias formas, prisiminimai nukrenta po kojomis, pakimba ant sienos ar pabyra ant stalo – taip, kad žiūrovas negali jų nepastebėti.

Žiūrint į kūrinius ir skaitant jų pavadinimus, erdvėje išdėliotos instaliacijos, ima panašėti į atsiminimus, skatinančius žiūrovą atsigręžti atgal. Parodoje, įgavę konceptualias formas, prisiminimai nukrenta po kojomis, pakimba ant sienos ar pabyra ant stalo – taip, kad žiūrovas negali jų nepastebėti. Negali ir pabėgti nuo jų, nes ištrūkęs iš vienos ekspocizijų erdvės – pateks į kitą, kuri parodys kelią į kitą. Ratas – lyg užburtas.

Pražydęs takas

Norėdamas išeiti, žiūrovas turės pradėti ir užbaigti erdvių ciklą, kuris prasideda instaliacija "Šviesa mano takui". Ją sudaro balti, vietomis geltonais, žydrais, žaliais, juodais potėpiais paliesti, geometriškų formų objektai išdėlioti ant permatomos plėvelės, sulūžinėjusios į tūkstančius gabaliukų.

Pro skaidrų jos paviršių prasišviečiančios ekspozicijų salės grindys, sukuria iliuziją tarsi objektai būtų padėti ant smėlio, kurį prieš akimirką supustė pakilęs vėjas. Patys objektai primena laukinius žolynus, besilenkiančius vėjui, nebijančius dygaus ir šalto lietaus ar kaitrių saulės spindulių kirčių. Tiesiog norinčius žydėti.

Lietaus akimirka

Trapaus žydėjimo laikas palydi žiūrovą į antrąją ekspozicijų salę, kurioje prasideda "Gyvenimo ciklas". Ant pjedestalų padėtos pusapvalės, geldeles primenančios, blizgančia rožine ar gilia alyvine glazūra padegtos formos, sukimba į "struktūras", kurios tveria kažką, ko žiūrovo akis dar negali atpažinti.

Jis atsiduria "Pakelėje", įžiūrėdamas kryptį, kurią rodo vertikalėmis ant sienos pakabinti, baltos spalvos tonais skambantys objektai, primenantys stambius lietaus lašus, krintančius iš palubės. Šis "lietaus jausmas" žiūrovą nuteikia nostalgiškai, sužadina brangių praeities akimirkų ilgesį.

Ramybė kasdienybėje

Sekdamas paskui mažas, tačiau reikšmingas akimirkas savo atmintyje, žiūrovas patenka į trečiąją salę, kurioje keramikė atverčia savo "Dienoraštį – užrašų knygutę".

Instaliacija – ilgas baltas stalas, nukrautas įvairiais spalvotais asociatyvių formų objektais: vieni primena šaukštus, kiti – dubenėlius, grūstuves, net medinę geldą ar lovelius velykiniams kiaušiniams ridenti. O visai greta – varlių figūrėlės, tikriausiai padėtos ant tam, kad išpranašautų pavasarinį lietų taip reikalingą gyvybei po žiemos nubusti.

Asociacijas keliantys objektai primena apie namus, juose sukauptus rakandus, turinčius ilgas, iš kartos į kartą, perduodamas istorijas ir saugančius brangius prisiminimus, susijusius su šeima, artumu, bendryste toje paprastoje, kasdienėje buityje, kurią užpildo šiluma ir ramybė.

Paskutinis sekmadienis

Ramybės jausmas nuneša į ketvirtąją salę, kurioje žiūrovo laukia "Paskutinis sekmadienis". Iš trikampių tuščiavidurių konstrukcijų, kurių viduryje tupi vienakojo paukščio figūrą primenantys balti objektai, sukurta instaliacija, asocicijuojasi su paskutiniu advento – Verbų – sekmadieniu – pavasario, atgimimo, gausaus derliaus švente. Simboliška, jog keramikė užbaigti savo parodai pasirinko instaliaciją "Paskutinis sekmadienis". Tarsi kviesdama žiūrovą pasitikti naują pradžią, pradėti naują ciklą.

Kas: A.KETURAKIENĖS PARODA „CIKLAI“.

Kada: veikia iki BALANDŽIO 8 D.

Kur: A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų