Ieškoti stebuklų

Ribos peržengimo akimirkos įamžintos A.Ramūnaitės grafikos kūriniuose, kuriuose paslaptingieji kaukai slampinėja Kauno senamiesčiu. Jie prisimena jo istorijas ir perpasakoja jas remdamiesi šiandienos politiniais, kultūriniais, istoriniais kontekstais, ir galiausiai tampa vientiso, spalvoto animacinio filmo, pasakojančio apie lietuviškų vertybių, paveldo, autentiškų tradicijų puoselėjimo svarbą, kadrais.

Nereikėtų nuogąstauti dėl didaktinio menininkės tono – jo visiškai nejusti. Lengva, tapybiška plastika kūriniuose grafikė sukuria erdvę pasakai, pramanui, vaizduotės išlaisvinimui, kaip apibūdina pati autorė – stebuklų ieškojimui, kurie ima vykti vien užmetus akį į A.Ramūnaitės linoraižinius: piešinio stilistika visiškai laisva, reflektuojanti vaikų pieštus darbus, kuriuose vaizdas kompozicijose plokščias, tačiau kupinas faktūrų, spalvų, šiek tiek šiurkštus ir netvarkingas, bet gyvas.

Menininkės kūriniai konstruojami tarsi koliažai, tik vizualinės raiškos įvairovę autorė atranda plėsdama linoraižinio technikos ribas: spalvotų sluoksnių persidengimai, jų nugrandymai, nuvalymai, pratrynimai, subraukymai, įbrėžimai – pereina iš vieno kūrinio į kitą, tačiau niekada neatsikartoja.

Šalia mūsų

Piešinius aliejinėmis pastelėmis primenantys raižiniai tarsi neturi aiškaus siužeto, nuoseklaus naratyvo, nes juose visko tiek daug – kiekviena detalė sutelkia dėmesį į save ir laukia, kol bus išklausyta. Vaizdinė kakofonija netrikdo, priešingai, į kūrinius žiūrėti linksma – kipšiško tipažo kaukai slankioja galerijos sienomis atsigręždami, nusigręždami ar pašnairuodami į po jų erdvę vaikščiojančius žiūrovus.

Vyksta nebylus žaidimas, kuriame kiekviena komanda turi savas taisykles, apie kurias priešininkai nenutuokia. Bet čia ir esmė: A.Ramūnaitės grafikos darbai saviti – autorės kuriama estetika, neatkartoja realybės, ji nėra ir simboliška, nėra abstrakti. Ji visokia. Tarsi atskiras kosmosas, kuriame negalioja jokie žemėje įprasti dėsniai ar taisyklės.

Grafikės kūriniuose gali tarpti įvairūs personažai, kiekvienas jų su unikalia istorija. Raižinio plokštumoje jie vienas kitam netrukdo – tiesiog kuria ilgą ilgą pasakojimą, papildydami jį vis naujomis detalėmis.

"Grafikos darbais siekiu atskleisti tą akiai nematomą pasaulį, tyliai egzistuojantį šalia mūsų dieną ir naktį, saugantį sapnus, skleidžiantį viltį, dvasinį komfortą, jaukumą, kartais ir kandžiai juokaujantį, bet tik tam, kad nušviestų pasaulį", – sako A.Ramūnaitė.

Komentaras

Aistė Ramūnaitė, grafikė

Pagrindinėje parodos dalyje – kauko, kaip modernaus folkloro įvaizdžio, formavimas ir pateikimas. Kartu atskleidžiami charakteringi Kauno senamiesčio bruožai, bandant, pasitelkus fantaziją, naujai ir kūrybiškai, atsižvelgiant į mūsų valstybės politinius, istorinius ir kultūrinius ypatumus, sukurti kad ir tokiu mažu, bet, manau, labai charakteringu Kauko įvaizdžiu paremtą darbų ciklą. Tikiuosi, kad jis paskatins ir kitus menininkus žavėtis mūsų paveldu ir kartu nubrėš profesionalaus ir teoriškai pagrįsto Kauno įvaizdžio formavimą globaliniame kontekste.

Tarp juodo ir balto yra riba, kurią peržengti galima pasivertus Kauku. O ką jis veikia visus tuos metus, saugodamas mūsų mylimą, nepakartojamą Kauną, kurio istorijų ir padavimų įamžinimas bus reikšmingas visoms ateinančioms kartoms?

Mano grafikoje daugiau spalvų negu tapyboje. Jausmo matuoklis ir temperamentas – taip aš suvokiu dažnius, pasiekiančius Žemę kosminiu pagreičiu. Spalva pati savaime virsta personažu, sąveikauja su kita, lyg būtų dvi ar kelios draugės, susitikusios Laisvės alėjoje.

Stebuklai yra šalia mūsų – pačiuose paprasčiausiuose dalykuose ir kasdieniniuose ritualuose, tik reikia juos pajusti ir pamatyti. Pagal Roaldą Dahlį, aš taip pat noriu sukurti pasakų pasaulį suaugusiesiems. Abstraktų pasaulį suprematistiniu dizainu, kuriantį dienotvarkių ritualus, kur kada nors kažkas vis tiek išsprūsta, šoka į valtelę, pasirinkdamas plaukti dviem upėmis vienu metu. Tai ir yra mano stebuklų, kuriais aš papuošiu Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus padalinį – A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejų – ieškojimas.

Atrasti praradimai

Gyveno kartą maža mergaitė dideliame mediniame name prie Kauko laiptų. Dažnai būdama visai viena (mamytė buvo gydytoja ir dažnai naktimis budėdavo), tik su katinu Rainiumi, mažoji mergaitė, bevartydama senas knygas ir nuotraukas, kuriomis buvo užversti kambariai, išsigalvodavo įvairiausių istorijų... Keistos dvasios ir bildukai lįsdavo iš sutrupėjusių knygų, persipindavo su dienos šviesa ir ramiai apsigyvendavo šalia mergaitės, kuri labai mėgo gėles ir lėles ir manydavo, kad, įpylus kraujo, tos lėlės gali atgyti – tuo ji labai tikėjo.

Mažoje dėžutėje, pagal močiutės prisiminimus rastoje Grafo Tiškevičiaus rūmuose Palangoje tik prasidėjus karui, mergaitė aptiko sudraskytus karolius – juodo gintaro dervomis apaugusius spindinčius ovalus, nuo kurių patrynus dulkes, atspindyje lyg iš kito pasaulio atplaukdavo sutvėrimai iš šiugždančios magmos – kaukai. Ne pats ponas Kaukas, tik jo pavaldiniai – Norų Pildytojai. Tyliai pasakydavo savo vardą, vos girdimą, tarsi per ledo traškesį... Žinojo: jei gerai elgsis, kitą kartą jį ištarus garsiai ir ko nors paprašius, norai būtinai išsipildys, nes kaukai yra geri.

Mergaitės prosenelis Antanas Rusteika irgi buvo susitikęs su Kauku. Gyvenant senamiestyje ir dirbant pasų skyriuje, dažnai reikėdavo pagalbos. Ir senelis Antanas Gedmantas atsiminė ponaitį Kauką kaip gerą draugą, dažnai lydėdavusį politiniuose užkulisiuose... Nors šiaip Kaukas nenustygo vietoje ir fotografuotis nemėgo – labai pašėlęs buvo.

Mergaitės svajonės išsipildė – ji tapo menininke, grafike, ir viskas galėjo atgyti tikslia kopija popieriniame formate.

Beje, nenustebkit kaukučiai kažkodėl žemaičiuoja. Dažnai išgirsite, kai jie, priglaudę ausį prie juodo stiklo, klausia: "Kon saka? A mon saka??" Tai niekis, jie kažkaip mandrai apsimeta – puikiai girdi, bet gal nori būti reikalingi realiame pasaulyje...

Aistė Ramūnaitė

Kas? A.Ramūnaitės personalinė paroda "Atrasti praradimai".

Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? Veikia iki balandžio 9 d.