Emocionalus, įtaigus ir išsiskiriantis savo įstabiomis muzikinėmis interpretacijomis pianistas sudrebino Lietuvos muzikos pasaulį iš pagrindų – diskusijos virte virė, atlikėjas buvo kalbinamas daugybės žurnalistų, o jauniems pianistams jis tapo sektinu pavyzdžiu. Kaip per veik du dešimtmečius pasikeitė pianisto santykis su muzika, jos atlikimu, vidinė branda?

Iš karto po M.K.Čiurlionio konkurso J.K.Broją kalbino žinoma muzikologė Lina Navickaitė-Martinelli. Tuos pačius klausimus charizmatiškajam pianistui uždavėme ir šiandien, naujos jo kelionės į Lietuvą išvakarėse.

– Interpretacija jums yra intuityvus ar racionalus procesas?

Prieš septyniolika metų:

– Abu. Reikalingas jausmas, kuris verčia groti tave tam tikru būdu. Kita vertus, suaugęs žmogus apie daugelį savo daromų dalykų ką nors jau žino. Be abejo, koncerte pasitaiko, kad netikėtai ateina tai, ko tu dar nežinojai. Geriau, jei ateitų tik geri dalykai (šis procesas dviejų krypčių – būna gerų ir blogų siurprizų). Po koncerto aš visada tai apmąstau ir stengiuosi kartoti gerus dalykus. Laikui bėgant tampu vis racionalesnis, bet svarbiausia neprarasti jausmų. Šie du dalykai turi veikti kartu.

Po septyniolikos metų:

– Muzikos interpretacija – labai asmeninis dalykas. Žinote, kas yra svarbu man? Aš niekada to nesimokiau, bet daug apie tai galvojau. Pavyzdžiui, kai aš groju Ludwigą van Beethoveną, stengiuosi prie jo priartėti tiek, kiek tik įstengiu, tačiau aš ne kompozitorius, todėl visada stengiuosi įsivaizduoti, kiek procentų manęs yra kompozitoriuje, kiek bendro mes su juo turime, kiek mano mėgstamų dalykų yra jame? Taip darau todėl, kad mes turime padaryti bendrą darbą. Visos partitūros, natos yra skirtos tam, kad suprastume, ką su ta muzika daryti, bet mes, atlikėjai, visada susiduriame su dilema – ar apie muziką reikia galvoti, ar ją jausti. Antai L.van Beethovenas gyveno prieš daug metų, bet kaip jis galėtų būti į mus panašus? Aš stengiuosi kompozitorių įsileisti kaip galima giliau ir kaip galima arčiau su juo susipažinti, o tuomet publikai pateikiu mūsų bendrą kūrybinį darbą.

– Jūsų grojimas labai emocionalus – jis primena spontanišką kūrybą.

Prieš septyniolika metų:

– Man be galo malonu tai girdėti. Dažniausiai mes atliekame muziką kompozitorių, kurių dauguma jau seniai yra mirę. Manau, kad kūrybos procesas išliko jų kūriniuose. Tai visada yra lyg improvizacija: mes grojame ir stengiamės tai sudėti į logikos rėmus. Iš pradžių emocijos, o paskui protas. Tačiau žmonėms poveikį turi tik emocijos. Aš turiu žinoti, ką darau, bet ne publika. Ji tik turi atsiverti muzikai – tai svarbiausia. Kiekvienas žmogus muziką jaučia skirtingai, todėl reikia turėti savo išraiškos būdus ir juos rodyti. Nenoriu pasakyti, kad nuolat reikia daryti ką labai naujo, ypatingo – niekada nenorėjau būti labai kontroversišku, moderniu pianistu dėl paties modernumo. Labiausiai vertinu tuos senus meistrus, kurių daugelis grojo prieš 100 metų. Daug kas muzikoje ir emocijose nesikeičia niekada. Muzika yra tokia sena – ji negali pasenti per metus. Mes visada turime prisiminti, kas iš tiesų muzikoje yra svarbu, ir stengtis atskleisti tikrąsias joje slypinčias emocijas. Muzika buvo parašyta tik dėl jausmų. Jei nebūtų emocijų, joks kompozitorius nebūtų kūręs, ir mes paprasčiausiai neturėtume ką groti.

Po septyniolikos metų:

– Tai labai geras klausimas. Sakyčiau, net netiesioginis klausimas man, o daugiau mano svajonė – kuo aš norėčiau būti. Aš visada bandau. Vis dėlto atlikėjo darbas yra ne kūrimas, o perkūrimas-perdirbimas. Jeigu mes sugebame priartėti prie kompozitoriaus taip arti, kaip tik išeina, mūsų tikslas bus pasiektas, tai išsipildžiusi svajonė. Kai kurie tai pamiršta, bet aš to stengiuosi niekada nepamiršti. Jeigu aš girdžiu muziką, visada stengiuosi tai prisiminti, pajausti ir suprasti: kaip tas kūrinys buvo sukurtas, kokiu laikotarpiu, kokiomis aplinkybėmis – aš stengiuosi į tai įsijausti ir pasiekti aukščiausią emocinio suvokimo tašką.

– Ar gyvenime esate toks pats emocionalus ir spalvingas kaip scenoje?

Prieš septyniolika metų:

– Tikriausiai, jei esu emocionalus muzikoje, tai yra manyje. Be to, muzika yra dalykas, kurį aš darau nuoširdžiausiai – į ją sudedu viską. Kita vertus, ji gal ir atima šiek tiek emocijų iš kitų gyvenimo sričių. Bet tikiuosi, kad jų užtenka viskam. Gyvenime yra dvi sritys, kurios reikalauja visos psichinės energijos, visų jausmų. Tai menas ir meilė.

Aistra – tai gyvenimas, kuris turi būti įkvėpimo šaltinis, ne knygos, kurios, žinoma, yra neatsiejamas savęs tobulinimo šaltinis, tačiau turime mąstyti dar plačiau – mes turime gyventi, priartėti prie kompozitoriaus išgyvenimų kuo arčiau ir semtis įkvėpimo iš savo paties gyvenimo.

Po septyniolikos metų:

– Aš norėčiau pakeisti žodį emocionalus į aistringas. Su tuo mes gyvename visą savo gyvenimą. Būti muzikantu, kompozitoriumi, improvizatoriumi ir būti be aistros – tiesiog neįmanomas derinys, kuris iš karto būtų pasmerktas pražūčiai. Johannesas Brahmsas yra sakęs, kad neužtenka vien tik atlikti muziką ar ją kurti, turi dirbti su savimi ir gilintis į savo vidų, skaityti knygas. Tačiau neužtenka vien tik skaityti knygas apie keliones ar panašiai, mes dabar galime patys keliauti kur tik norime. Reikia dirbti su savimi daug daugiau. Aistra – tai gyvenimas, kuris turi būti įkvėpimo šaltinis, ne knygos, kurios, žinoma, yra neatsiejamas savęs tobulinimo šaltinis, tačiau turime mąstyti dar plačiau – mes turime gyventi, priartėti prie kompozitoriaus išgyvenimų kuo arčiau ir semtis įkvėpimo iš savo paties gyvenimo.

– Ar turite savo mėgstamą repertuarą, kompozitorių, stilių?

Prieš septyniolika metų:

– Anksčiau tai buvo Fredericas Chopinas ir Johannesas Brahmsas, galbūt Johanas Sebastianas Bachas. Šiandien aš jau negaliu pasakyti, kurį kompozitorių labiausiai mėgstu. Kiekvieną kartą, kai nutariu ką groti, tai reiškia, kad nusprendžiu: "Dabar tai turi būti mano mėgstamiausias kompozitorius." Nėra kitos išeities – jei taip nebūtų, muzika nebūtų man pakankamai aiški.

Po septyniolikos metų:

– Turiu pasakyti, kad šis atsakymas jau daug metų nesikeičia. Momentas, kai tu pradedi, pavyzdžiui, ruošti J.S.Bacho kūrinį, stengiesi jį išanalizuoti kaip galima daugiau ir perleisti per save. Kuo labiau prie kūrinio priartėji, tuo labiau jis tau pradeda patikti. Tad man labiausiai patinka tas, ką tuo metu groju. Kai aš atlieku F.Chopiną, man labiausiai patinka F.Chopinas. Net Aristotelis yra sakęs, kad žmonės mėgsta dalykus, su kuriais jie dirba. Kuo daugiau kažkuo domiesi, tuo labiau tau tai pradeda patikti. Kuo tu daugiau praktikuoji, tuo pasidarai savo srityje geresnis. Taip, aš turiu mėgstamus kompozitorius: J.S.Bachą, W.A.Mozartą, F.Chopiną, ir tai nesikeičia, tačiau kai pradedi dirbti su kito kompozitoriaus kūriniu – tuo metu jis tampa mano mėgstamiausias.

– Ar teberūpi futbolas?

Prieš septyniolika metų:

– O, aš vis dar jį mėgstu, bet tikrai ne labiau už muziką. Neturiu jam daug laiko, tačiau tikiuosi būtinai pažaisti, kai tik grįšiu į Varšuvą (su kitais muzikais – ne muzikantai žaidžia šiek tiek per gerai).

Po septyniolikos metų:

– Mes vis dėlto nesame vien tik galvojantys ar vien tik jaučiantys asmenys, mes turime ir kūną, kuriuo turime rūpintis. Taigi sportas yra labai svarbu, bet šiuo metu futbolą esu pakeitęs bėgiojimu parke arba treniruote sporto salėje. Vis dėlto, kartais pažaidžiu ir futbolą, bet ne per daugiausia. Mano tėvas buvo futbolininkas, tad su futbolu aš užaugau.

– Kokie filmai patinka?

Prieš septyniolika metų:

– Nėra reikalo minėti kokių ypatingų juostų, yra daug gerų filmų. Mėgstu Andrejaus Tarkovskio ir Ingmaro Bergmano kūrinius, bet taip pat patiko ir daug šiuolaikinių filmų. Būdamas Vilniuje mačiau "Žvaigždžių karus. Epizodą I"... Puikiai atsipalaidavau prieš grodamas antrąjį turą.

Po septyniolikos metų:

– Manau, kad muzikantui poilsis yra būtinas. Aš darau pertraukas kas pusantros valandos, tai didina mano darbo efektyvumą. Filmai yra visada svabu, jei jauti, kad kažkas skirta tau. Kalbant apie šių laikų filmus, galiu pasakyti, kad per dešimt metų negalėčiau išskirti nė vieno savo mėgstamiausio. Visi mano mėgstamiausi yra daug senesni. Galbūt tai yra susiję su karta ir laikotarpiu, kuriame mes gimėme, užaugome, negaliu tiksliai pasakyti. Mes, muzikantai, esame tikri filmų apie meną ir muziką maniakai. Geriausi mano matyti filmai, kuriuos galėčiau išskirti, tai "La Dolce Vita" (1960) ir "Andrei Rublev" (1966), kuriuose analizuojamas žmogus, jo išgyvenimai, gvildenamas klausimas, kas paprastam žmogui, o kas menininkui yra gyvenimo prasmė.

– Teatras, dailė, literatūra?

Prieš septyniolika metų:

– Stengiuosi kuo daugiau skaityti. Mėgstu Josephą Conradą, Fiodorą Dostojevskį, visus tuos gerus kūrinius, kuriuos turėtų skaityti kiekvienas: Johanną Wolfgangą Goethe, Friedrichą Shillerį, Williamą Shakespeare’ą. Itin retai skaitau laikraščius, matyt, dėl to, kad mažai domiuosi politika. Labai mėgstu keliauti – buvau daugelyje įdomių kraštų. Turiu draugų Brazilijoje, JAV, Japonijoje, visoje Europoje. Šiek tiek susipažinau su Rusija: viena mano ilgiausių kelionių be fortepijono buvo prie Baikalo ežero. Tai buvo nuostabu – važiavau Transsibiro traukiniu, vietaženkliniame vagone (nes taip buvo pigiau). Norėčiau aplankyti daug šalių – Australiją, Afriką ir, jei įmanoma, jose pakoncertuoti. Lietuvoje, Vilniuje esu pirmą kartą. Man patiko šalis, žmonės ir ypač šis miestas. Mano senelis kilęs iš Lietuvos, taigi šiame krašte yra mano šaknys – juo maloniau man čia būti.

Po septyniolikos metų:

– Kiekvienas rimtas muzikantas ar kitos srities menininkas visuomet domisi kitais menais ir daug ko juose ieško, jaunystėje aš daug skaičiau mokslinės literatūros. Dalis mano širdies yra mene: menas parodo skirtingas žmogaus gyvenimo dalis, o kiekviena širdis tai bando surasti. Manau, kad profesionalumas, be domėjimosi kitomis meno sritimis, yra neįmanomas. Dažniausiai renkuose tas meno formas, kurios yra man priimtiniausios ir arčiausios. Kartais aš išvis stengiuosi per daug negalvoti ir teoretizuoti, kadangi tuomet galime suklysti. Aš, manau, kad smegenys yra labai protingos, tačiau daro klaidų, o širdis kartais yra akla, tačiau daro gerokai mažiau klaidų, jei ja pasitiki.

– Ar turite kokią nors ypatingą svajonę, susijusią su muzika?

Prieš septyniolika metų:

– Kiekvienas pianistas svajoja groti didelėse pasaulio salėse, tačiau labiausiai aš vertinu gerus koncertus, nesvarbu, kur jie vyksta. Jei tai graži vieta, jei žmonės mane supranta ir aš jaučiuosi gerai grojąs – tai galėtų tęstis visą mano gyvenimą. Tai daro mane laimingą. Na, o apie konkursus aš kaip pianistas dabar negaliu turėti kokių nors svajonių. Šis, aišku, nebuvo pats didžiausias, bet muzikiniu atžvilgiu jaučiausi puikiai: patikau publikai, laimėjau pirmą premiją – ko dar galėčiau norėti? Žinoma, kur nors dalyvausiu, bet dar nežinau. Būtų geriau, jei tai nebūtų reikalinga. Vienintelis konkursų tikslas – kad tave išgirstų kuo daugiau žmonių. Tačiau konkursas nėra nieko pabaiga, o tik pradžia.

Po septyniolikos metų:

– Turiu vieną svajonę. Norėčiau vieną dieną sugroti savo kūrybos koncertą – tai gali būti improvizacijos arba mano sukurti kūriniai. Šiuo metu aš nesu labai toli nuo savo svajonės, tik laukiu tinkamo momento: pakankamai medžiagos, patirties ir žinių. Tikrai norėčiau tai pabandyti.

Kas? Koncertas J.K.Broja - sugrįžimas.

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? Kovo 21 d. 18 val.