Jelsoje ir Šibenike kauniečiai pristatė savo naujausią projektą – "Plaukuota burna", sukurtą dešimtajai Kauno bienalei. Pastarosios partneriai – kuratorių kolektyvas iš Kroatijos LAB 852 – ir buvo "Psilikono teatro" kelionės iniciatoriai.

Interaktyvumu ir ironiškais scenarijaus posūkiais pasižyminčiuose "Psilikono teatro" spektakliuose plėtojama socialinė, egzistencinė, istorinė tematika. "Plaukuota burna" ("Hairy Hairy Mouth") nukelia žiūrovus į sovietmetį, pagrindiniai veikėjai čia – vienas didžiausių tekstilės fabrikų sovietinėje Lietuvoje – Kauno dirbtinio pluošto gamykla, jos darbuotojai, aplinkiniai gyventojai. Sovietinės kasdienybės fone pinasi fantasmagoriškos istorijos apie meilę ir žmogžudystę, pabaigoje neatlaikę tokios realybės griūva sovietinės "gerovės" idealai, prasideda kooperatyvų laikotarpis.

Pokalbis su "Psilikono teatro" įkūrėjais A.Petruliene (A.P.) ir D.Petruliu (D.P.) – apie meną, kuris skirtingame kontekste įgyja visai kitokių prasmių.

– Neseniai grįžote iš Kroatijos, kur vyko jūsų spektaklio "Plaukuota burna" premjera. Kokių pakeitimų siužete įvyko rengiant spektaklį Kroatijos žiūrovams? Išliko tas pats pavadinimas, tad galbūt ir pagrindinė idėja liko nepakitusi? Gal galite trumpai ją apibūdinti?

A.P.: Idėja nepakito, mes toliau tyrinėjome ekonomikos istoriją taikydami savus meno instrumentus. Tik šį kartą ėmėmės buvusios Jugoslavijos ekonominių virsmų, lyginome juos su procesais, tuo pat metu vykusiais sovietiniame Baltijos bloke. Tikėjomės atrasti mus ir kroatus tebesiejantį bendrą mąstymo ir jausenos kodą.

Taip spektaklio fokuse atsidūrė istorinė Zagrebo tekstilės įmonė – Nados Dimić tekstilės fabrikas, savo istorija labai panašus į Kauno "Dirbtinį pluoštą". Abu planinės ekonomikos gigantai smuko vienu metu: 1992–1993 m. tapo akcinėmis bendrovėmis, o 2000–2010 m. bankrutavo. Fantaziją kaitino fabriko vardo kaltininkės – Jugoslavijos liaudies didvyrės devyniolikmetės Nados Dimić (1923–1942) trumpa ir itin glausta biografija.

Dokumentinė medžiaga "Psilikono teatro" spektakliui ir jo scenarijaus kūrimui tėra atspirties taškas. Iš bendro sovietinės praeities pluošto mes verpėme fantazijos siūlą.

Taip spektaklis pasipildė kroatišku siužetu: nuoga gražuolė Nada Dimić gimsta iš jūros minos tarytum S.Boticelli Venera, tik ginkluota. Ji tampa nauja deive, netrukus pavirstančia į didingą apatinio trikotažo fabriką, anuomet įdarbinusį didžiąją dalį Zagrebo moterų, taip ir likusį gerovės ir laimės simboliu.

D.P.: Sovietinis paprotys vadinti fabrikus žmonių vardais man visuomet kėlė įtarimą. Tai panašu į gigantiškų įmonių suokalbį. Kartu su vardu fabrikai tarsi užsidėdavo žmogaus kaukę, kad lengviau įviliotų, prarytų ir suvirškintų jiems gyvybiškai būtiną darbo liaudį. Kodėl jugoslavų komunistai senam, istoriniam Zagrebo tekstilės fabrikui davė komjaunuolės serbės Nados Dimić vardą? Patogu paskelbti didvyre žuvusią devyniolikmetę  partizanę, apie kurią nieko daugiau ir nėra žinoma.

– Kaip sekėsi rinkti ir kokiomis gairėmis vadovavotės ieškodami medžiagos apie sovietmetį Lietuvoje ir apie mažai žinomą Kroatijos, Balkanų istoriją? Spektakliuose naudojate įvairias archyvines nuotraukas, iškarpas iš sovietinių žurnalų. Tai tik fonas, tačiau šie atpažįstami archetipai atlieka labai svarbią naratyvinę funkciją. Ar buvo paprasta atkapstyti tokią medžiagą?

A.P: "Dirbtinis pluoštas", jo apleistos erdvės teikė įkvėpimo ir medžiagos: kadaise paliktuose kabinetuose radome ne tik sudžiūvusių kambarinių gėlių mumijų, bet ir fotografijų, siūlų katalogų. Laboratorijose – taip pat ištisi lobiai. Už fotodokumentiką dėkingi ir Vaidui Petruliui bei autc.lt platformai.

D.P: Mes patys esame fabrikinės mėsmalės karta: buvome suplanuoti fabrikams, gimėme klestint planinei ekonomikai, o nuosmukį jau sąmoningai stebėjome. Tereikėjo tiesiog per petį pažvelgti – oho, kas ten dėjosi! Be to, kalbėjomės su gyvais liudininkais, stačiusiais ir dirbusiais Kauno tekstilės fabrikuose anuomet. Pačias dramatiškiausias išgirstas istorijas panaudojome savo pasakojimui. Dėl Kroatijos – tiesiog laimingas atsitiktinumas suvedė su šia šalimi: prieš ketverius metus rezidavome Zagrebe, pakviesti teatro festivalio "Ganz Novi Festival", kur bendradarbiavome su muzikos grupe "Choco Jazz". O pernai Kauno bienalės partnerė, kroatų kūrybinė agentūra "LAB 852", pasiūlė mums dirbti drauge su grupe "Chui" (tariama čiuj). Išvertus iš kroatų kalbos grupės pavadinimas reiškia "klausyk". Taigi mes tiesiog klausėmės – viską apie Kroatiją išgirdome iš jos muzikantų.

– Kaip Kroatijos muzikos grupė "Chui" įsiliejo į šį projektą? Matėme, kad jai nebuvo sunku pasakoti per muziką nepažįstamo miesto Kauno istoriją. Galbūt muzikantai padėjo jums savo pastebėjimais ir patarimais kroatiškos versijos siužete?

A.P: "Chui" grupės trio yra ryškios Kroatijos muzikos padangės žvaigždės: Toni Starešinićius yra grupės įkūrėjas ir elektronikos virtuozas, Vojkanas Jocićius – neprilygstamas saksofonininkas ir Janko Novoselićius – geriausias šalies perkusininkas. Taigi pirmiausia jie įsiliejo savo džiazuojančia muzika: netikėtai besivystančiomis daugialypėmis kompozicijomis, itin jautriu vaizdui atlikimu. Turiu prisipažinti, kad kurti vaizdų pasakojimą,  skambant tokiai muzikai, yra didelis džiaugsmas man ir, tikiuosi, žiūrovams. Spektaklio "Plaukuota burna" įtaigumas nėra vienintelis "Chui" nuopelnas. Ne mažiau svarbūs mums buvo laisvi pokalbiai su Toni, Vojkanu ir Janko. Muzikantai prisiminė anuometę Jugoslaviją ir atvirai pasakojo apie Kroatijos šiandieną. Mes lukštenome politines ir ekonomines aktualijas. Supratome, kad mūsų iš pirmo žvilgsnio tokiose panašiose posovietinėse, poindustrinėse šalyse žmonės gana skirtingai vertina praeitį. Tie pokalbiai padėjo geriau suvokti kroatišką kontekstą, tarėmės su muzikantais dėliodami prasminius kūrinio kirčius.

– Jūsų siužetų pagrindu dažai tampa žmonių pasakojimai, nutikimai. Šiuo atveju tai prisiminimai iš sovietmečio, savotiška šio laikotarpio verbalinė istorija, tarsi folkloras, ilgai sklandęs kažkur tarp žmonių, bet, ko gero, tai dar nebuvo prezentuojama tokiu būdu kaip audiovizualinis meno kūrinys? Ar nemanote, kad jūsų kūryboje (kaip ir bet kuriame spektaklyje) yra iš anksto užprogramuota tam tikra terapijos funkcija? Juk ir pavadinime "Psilikono teatras", ir kūryboje pagrindinė medžiaga – silikonas – ne tik jungiamasis, statybose (arba visuomenėje) plyšius užkaišantis elementas, bet ir šiuolaikinėje medicinoje naudojama materija, medžiaga. Ar specialiai bandote žiūrovą, leidžiate visuomenei ryškiau ar kitu rakursu pamatyti savo praeitį, gal net ydas?

A.P: Drąsu būtų pripažinti terapinį poveikį, čia galbūt nuostabi siekiamybė. Užtat mes neblogai diagnozuojame: jeigu žmogus negali nusijuokti žvelgdamas į savo silpnybes, vadinasi, jis serga. O liga slypi kaip tik toje vietoje, dėl kurios labiausiai ima pyktis. Sveika visuomenė paprastai moka juoktis iš praeities, net iš liūdnos istorijos.

D.P.: Pabandėme istorijai uždėti silikonines krūtis ir, man atrodo, tai neblogai pavyko (juokiasi).

A.P.: Štai kaip mes juokiamės patys iš savęs (juokiasi). O jei rimtai, tai man įstrigo šių dienų išminčiaus žodžiai, kad menininkas yra tam, kad paklaustų visuomenės kaip nemokančio kalbėti ir verkiančio vaiko, kur jai skauda. Išsiaiškinti, kur iš tikrųjų yra skausmo vieta.

– Netolimos praeities siužetai visada sukelia audringas publikos diskusijas ar net ginčus, ypač jei į tai pasižiūrima su ironija, sarkazmu. Ar pastebėjote kokių didelių skirtumų tarp Lietuvos ir Kroatijos publikos reakcijų?

A.P.: Jie santūriai tylėjo tose vietose, kur lietuviai būtų juokęsi. Nados Dimic pasirodymas publiką privertė pasijusti nejaukiai, po spektaklio neišvengėme politinių diskusijų apie neliečiamus liaudies didvyrius ir kitą sovietinę romantiką.

D.P.: Nesitikėjome, kad taip stipriai skiriamės nuo kroatų savo požiūriu į istoriją. Sovietmetis gūdus buvo Lietuvoje, o Kroatijoje tai buvo klestėjimo laikas. Mūsų bendra sovietinė praeitis visiškai skirtinga: jie neišgyveno sovietinio teroro ir vakuumo, gyveno patogaus socializmo laikais.

A.P.: Jie nelinkę nuolat permąstyti savo praeities, o tai ypač mėgstame ir nuolat praktikuojame mes, lietuviai. Jiems nekliudo nepakeisti sovietiniai gatvių pavadinimai ar tebestovinčios skulptūros. Tai galbūt natūralu šalyje, kur visi istorijos sluoksniai matomi kaip ant delno: vienoje aikštėje romėnų palikimas, XVI a. katedra ir šiandiena. Visa praeitis toje šalyje yra matoma ryškioje saulėje, akivaizdi, apčiuopiami visų laikų istorijos artefaktai kiekviename žingsnyje. Ten, kur praeitis yra neišvengiama asistentė, matyt, neįmanoma jos nuolat pergalvoti. Mes nekapstome mirusiųjų, tarė žymus kroatų dizaineris. Mums čia, kur dangus apsiniaukęs ir šalta daugiau nei pusmetį, kur vynuogės užauga rūgščios, kaip ir visi kiti vaisiai, nesuprantamas toks pietietiškas atminties lengvumas.