Daugiau nei žirgai

Žinoma tekstilininkė pastaraisiais metais kur kas dažniau imasi teptuko nei siūlų. Ir teptuku ji dažniausiai vedžioja žirgo figūrą. Pasak dailininkės, šis protingas ir elegantiškas gyvūnas į jos paveikslus atėjo tarsi savaime. "Man jie daugiau nei žirgai. Jaučiu nepaaiškinamą trauką šiems dideliems, protingiems, stiprų energinį lauką turintiems gyvūnams. Jiems aš jaučiu ir pagarbą, ir tam tikrą baimę. Su žirgais buvo susijusi mano senelio profesija – jis kinkydavo, šukuodavo, šerdavo, prižiūrėdavo žirgus. Vaikystėje man mama dažnai apie juos pasakodavo", – prisimena R.Serapinaitė.

Parodoje eksponuojama visas ciklas – per 20 – žirgo tematika sukurtų drobių. "Norėjau susikaupti, apsistoti ties vienu objektu, pasigilinti į šią temą, pastudijuoti žirgus. Juk jie labai skirtingų charakterių. Todėl ir aš kūriau skirtingus tipažus", – pasakoja dailininkė.

Taip perteikia save?

Nuo muziejaus sienų žvelgia laigantys ar tarsi sustingę, besiplaikstančiais karčiais ar su žvaigžde kaktoje žirgai, tačiau visi – giliu, gyvybingu, dėmesį prikaustančiu žvilgsniu. Jam  perteikti R.Serapinaitė prisipažįsta skyrusi didžiausią dėmesį: "Man labai svarbus akių gyvumas – prie jo, kaip ir prie žirgo charakterio, daugiausia dirbau. Tapant bet kurią gyvą būtybę – žmogų, paukštį – gyvybė perteikiama per akis. Dirbu tol, kol žirgo žvilgsnis man pačiai ima atrodyti kaip gyvas."

Perkūnas, Patrimpas, Vėjas, Gabija, Snaigė, Žara, Banga – pasidomėjusi, kaip lietuviai anksčiau vadindavo žirgus, dailininkė kiekvienam nutapytų žirgų suteikė vardą. Vieno žirgų karčiai purūs ir ilgi – primena šviesius moteriškus plaukus. Dar daugiau žmogiškųjų bruožų šio žirgo portretui suteikia gilios žydros akys. Kiti, net neperskaičius šalia paveikslo užrašyto žirgo vardo, matyti, kad atstovauja vyriškoms būtybėms. Kai kurie žirgų įvaizdžiai – labai romantiški. Iš paveikslų žvelgia ir ožiaragis, sparnuotasis Pegasas. "Tapydama pirmiausia galvojau apie kompoziciją ir spalvą. Ir tik dirbdama pamatydavau, kas tai bus – kumelė ar žirgas. O žmogiškųjų bruožų mano žirgai įgauna tarsi savaime. Gal taip aš perteikiu save, savo būsenas? Gal visi tie žirgai atskleidžia mane?" – svarstė dailininkė. Susidomėjimo žirgais ji nesieja su faktu, kad pati yra gimusi Ugninio arklio metais. "Nebent tai kažkaip pasąmoningai mane veikia", – užsiminė pašnekovė.

Labiausiai patiko stebėti

Žirgus R.Serapinaitė tapė iš fotografijų ir iš atminties. Prieš imdamasi teptuko, ilgai juos stebėjo. Dažnai lankydavosi Marvelės žirgyne, kur šerdavo ir tiesiog stebėjo, glostė, bandė prisijaukinti šiuos elegantiškus gyvūnus. "Jodinėjau, tačiau kaip menininkei man labiau patiko į žirgus tiesiog žiūrėti. Jie tokie skirtingi – atrodo, jauti jų charakterius. Prisiglaudi – vieni, atrodo, iš karto tave priima, kiti – atsargesni", – pastebėjimais dalijosi menininkė.

Parodos anotacijoje R.Serapinaitė primena, kad žirgai vaizduoti ir vienuose seniausių žmonijos meno kūrinių – ledynų laikotarpio olų piešiniuose. "Senovėje žirgas sietas su ugnimi ir vandeniu, kaip gyvastį teikiančiomis ir kartu pavojingomis jėgomis. Žirgas simbolizuoja greitį, kilnumą, įkūnija aukštesnės pakopos jėgą ir vitališkumą, laisvę. Žirgui senovės lietuvių tikėjimuose priskiriama nepaprasta galia. Pasakose žirgas dažnai yra žmogaus balsu kalbanti stebuklinga būtybė, kuri pasako teisybę ir patikimiausiems žmonėms duoda gerų patarimų, numato ateitį, padeda atlikti neįveikiamus žygius, daro kitus stebuklus. Žirgas turi dieviškosios galios, apdovanotas ypatinga išmintimi, – rašo parodos autorė. – Per tapymo procesą aš norėjau įsigilinti į šį nuostabų Dievo kūrinį. Žirgai man išdidūs, mąslūs, paslaptingi. Per paveikslus jie nori kalbėtis su mumis. Žirgai pasakos savo istorijas – pabandykime pabendrauti ir išgirsti."

Prie žirgų temos dailininkė žada sugrįžti. "Norėčiau žirgus dar pastudijuoti kaip tapybos objektą. Pavyzdžiui, anatomiškai taisyklingai nutapyti žirgo kūną – sudėtinga", – prisipažino pašnekovė.

Paroda "Su žirgo veidu" veikia iki gruodžio 31 d.