Ką gyvenime lemia pirmasis įspūdis? Dėmesį arba abejingumą. Jei pirmasis įspūdis teigiamas, į objektą pasigilinsime, jei neigiamas – nesusidomėsime juo. Būtent pagal savo įspūdžius (kartais pirmuosius, kartais – pasikartojančius) žmogus stengiasi sudėlioti tobulą ir pozityvų gyvenimą: kas gražu – pasilieka, kas negražu – išmeta. Klaidžiodamas subjektyvioje savo tikrovėje mažas žemės žmogus – it Sizifas – bando ir bando sukurti didelį savo pasaulį, kurio valdovas būtų jis pats. Deja, žinome, kaip viskas susiklostė Sizifui.

O kas nutiktų, jei žmogus liautųsi viską skelti pusiau, ieškodamas tobulybės? Jis jaustusi nesaugus, galbūt pasidarytų apatiškas ar depresyvus, nes žmogiškoji būtybė jaučiasi stipri tada, kai tam tikri dalykai yra priklausomi nuo jos.

Klijuodamas "gero" ir "blogo" etiketes, žmogus konstatuoja faktus, kas gali egzistuoti jo kuriamo pasaulio modelyje, o kas – ne. Tarsi Dievas. Tačiau visgi jei jis išdrįstų, užuot ridenęs akmenį į kalną, palikti jį nuokalnėje ir ramiai užkopti iki viršūnės, jam atsivertų perspektyva pamatyti visą pasaulio grožį, kuriame šviesa smelkiasi į tamsą, o tamsa perdengia šviesą. Nes viena be kitos negali, nes viena kitą papildo.

Nuolatinėje šviesos ir tamsos kaitoje išnyksta visos priešybės, nereikšmingas tampa dualumas, išlaisvindamas žmogų ir atmerkdamas jo akis plačiam žvilgsniui.

"Meno parko" galerijoje eksponuojamoje tapytojo, grafiko Ramūno Antano Čeponio personalinėje parodoje "Iš dykumos", skirtoje kūrėjo 60–mečio jubiliejui pažymėti, atsiveria plati perspektyva. Tokia plati, kad įėjęs į parodos erdvę nežinai, kur kreipti akis. Vaizdai atrodo nepažįstami, per daug abstraktūs, spalvos susilieja, o paviršiai – taip smulkiai grublėti, jog, rodos, bandydamas įsižiūrėti susibraižysi akis. Tačiau tapytojo paveiksluose yra jėga, kuri traukia prie savęs. Todėl lėtai eini nuo vieno paveikslo prie kito ir vis plačiau atsimerki, vis geriau juose atpažįsti šviesos nerimastingumą, besikeičiančias tamsos spalvas ir visa sujungiančią laiko tėkmę.

Laikas neatsiejamas nuo menininko paveikslų – jis jų pagrindas, ant kurio laikosi paviršiuje špecheliu sudėtos patirtys.

R.Čeponio paveiksluose laikas yra regimas. Vienose drobėse nesibaigiančia vertikale jis vaizdą padalina pusiau, kitose – nubrėžia griežtą horizontalę ar subraižo drobės paviršių į lygias dalis. Laikas neatsiejamas nuo menininko paveikslų – jis jų pagrindas, ant kurio laikosi paviršiuje špecheliu sudėtos patirtys. Dengdamos vienos kitas, jos apsaugo tai, kas lieka po jomis – laiko kūną, kuris kinta, bręsta, o galiausiai – mus palieka. Tačiau R.Čeponio parodoje pabaigos jausmas nepersekioja, priešingai – justi gyvybės tėkmė.

Ji įgauna ritmą, išryškėjantį penkių, septynių (ir daugiau) drobių kompozicijose. Tapybinio gesto pasikartojimu keliose drobėse sukuriamas meditatyvus skambesys, kuris parodos erdvėje sklandančią tylą prisodrina pilnatvės. Joje nieko netrūksta ir nieko nėra per daug. Kaip ir pačiuose paveiksluose: visko yra tiek, kiek ir turi būti.

Galbūt kiek išgąsdina juose atsirandanti tuštuma, neretai tamsi ar akinamai raudona, vedanti tarsi į niekur, tačiau joje visada yra šviesos žymė, kuri tampa užuomina, jog tuštuma įsileidžia į save ir suteikia erdvę nurimti, pailsėti, atgauti jėgas, prarastas kopiant į savo kalno viršūnę, pasiekti to įspūdingo visa apimančio vaizdo, kuriame sunyksta mūsų įsivaizduotas horizontas, dalijantis pasaulį į dvi – gėrio ir blogio – dalis.

Turinio tapytojas

Dailininkas, tapytojas ir grafikas Ramūnas Čeponis – vienas ryškiausių viduriniosios kartos lietuvių abstrakčiosios tapybos atstovų.

Lietuvoje ir užsienyje surengęs per 30 personalinių parodų, jis dalyvavo daugelyje grupinių parodų įvairiose šalyse. Menininkas yra tarptautinių grafikos ir knygos meno parodų laureatas, dalyvavo ArtVilnius’11, ’16, ’17, 18’ parodose, Tarptautinėje Vilniaus tapybos trienalėje (2016), jungtinėje Lietuvos menininkų parodoje Venecijos bienalėje (2011), tarptautiniame tapybos simpoziume "Mark ROTHO 2017".

Autoriaus kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Vilniaus universiteto Grafikos kabinetas, MO muziejus, privatūs Lietuvos ir užsienio kolekcininkai.

Iš "Meno parke" pristatomų darbų (parodos kuratorė – Jūratė Mork) matyti, kad dailininkas ištikimas meditatyviajai tapybai. "Kur kas svarbiau už formalius komponentus kiekvienu atveju yra vidinis turinys, inspiruotas dvasinės tikrovės. Būtent ta tikrovė ir yra svarbiausia R.Čeponiui, ir tai jis teigia kiekvienu savo kūriniu. Ne atkartodamas vaizdą, o dirbdamas su konkrečiomis spalvų, faktūrų ir dažų duotybėmis, autorius tapo apibendrintą ir sunkiai verbalizuojamą vidinį judesį. Tai, kas iš pradžių nutinka tapant, o paskui – žiūrint, iš pradžių autoriaus, paskui ir mūsų viduje. Tai, kas vyksta dvasinėje tikrovėje", – teigia menotyrininkė, docentė dr. Jurgita Ludavičienė.

Kas? Paroda "Ramūnas Čeponis. Iš dykumos".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki rugpjūčio 4 d.