Apsilankęs festivalyje „Kauno literatūros savaitė“, kūrėjas prakalbo apie šiuo metu Ukrainoje vykstančio karo universalumą ir reikšmę visam pasauliui.
62-ejų rašytojas gimė ir gyvena Vakarų Ukrainoje, Ivano Frankivske. Savo kūrybinį kelią jis pradėjo 1985-aisiais kartu su bičiuliais subūręs poetinę grupę „Bu‑Ba‑Bu“ („Burleska-Balaganas-Bufonada“). Intelektuali ir kartais šokiruojanti J.Andruchovyčiaus kūryba sulaukė tarptautinio pripažinimo, yra išversta į visas pagrindines pasaulio kalbas ir pelniusi ne vieną apdovanojimą. Į lietuvių kalbą kol kas išverstas tik postmodernistinis rašytojo romanas „Dvylika ratilų“ (2003).
Literatūros maištininku vadinamas kūrėjas po 2014-ųjų Krymo aneksijos nevengia garsiai pasisakyti savo šalies kovos už europietiškas vertybes klausimais. Kaune vykusiame literatūriniame susitikime iš ciklo „Šetenių skaitymai“ J.Andruchovyčius pristatė specialiai šiai progai parašytą esė „Pavergta beprotybė: antipasaulis“, kurioje Ukrainos pasipriešinimo agresijai fone plėtojo Česlovo Milošo „Pavergto proto“ įžvalgas.
Pokalbis su J.Andruchovyčiumi – apie rašytojo vaidmenį karo metu, nenugalimą ukrainietišką tapatybę ir rusiškai kultūrai skelbiamą karantiną.
– Karo akivaizdoje svarbia tampa ne tik karinė, bet ir minkštoji galia – kinas, muzika ir, žinoma, knygos. Kokį jūs matote rašytojų ir kitų kultūros lauko žmonių vaidmenį šiuo metu Ukrainoje vykstančio karo kontekste?
– Turime žvelgti tiesai į akis – karo vien eilėraščiu ar romanu nesustabdysi. Svarbiausia jėga karo lauke, be abejonės, yra mūsų kariai. Tačiau kai kurie žmonės tiki tam tikro kultūrinio fronto galia. Man ši sąvoka nepatinka, nes yra tiesiog nesąžininga lyginti tai, ką karo lauke daro kariai, ir tai, ką gali padaryti menininkai. Tad, kalbant apie kultūros įtaką karo metu, žodžio „frontas“ nenaudočiau.
Vis dėlto, karas, kurį šiandien kovoja Ukraina, yra ypatingas. Jo metu siekiama apginti ne tik savo šalį, bet ir identitetą. Rusiją suerzino tai, kad mes išdrįsome pastovėti už savo tapatybę, todėl nuspręsta mus sunaikinti. Žvelgiant per šią prizmę, aktyvumas kultūros lauke išties svarbus, nes kultūra yra reikšminga kiekvienos tautos identiteto dalis. Tad ukrainiečių menininkų vaidmuo šiame kare yra stengtis apsaugoti mūsų identitetą, plečiant suvokimą apie jį ir padedant suprasti, ką mes giname, kokie yra mūsų tikslai.
Nors kultūros aktyvistų veiksmai nelemia karo eigos taip stipriai, kaip karių kasdien daromas darbas, jų pastangos vis tiek yra gana svarbios. Esame tauta, kuri per visus nepriklausomos Ukrainos dešimtmečius buvo nuvertinta ir tarsi slypinti dideliame šešėlyje. Tad pagaliau atėjo laikas garsiai paskelbti apie save, paversti ukrainiečių tautą matoma, ryškia ir girdima. Manau, kad būtent šis tikslas yra svarbiausia kultūros žmonių užduotis.
– Kalbėjote apie nuvertintą ir nuneigtą ukrainiečių identitetą. Išties, esama nemažai garsių ukrainiečių kilmės menininkų, kurie laikomi tikrais rusais. Pavyzdžiui, rašytojas Nikolajus Gogolis. Galbūt dar vienas svarbus tikslas galėtų būti atskleisti tiesą ir sugrąžinti jiems ukrainietišką kilmę?
– Dėl N.Gogolio Ukrainoje vis dar kyla karštos diskusijos, patys ukrainiečiai apie jį neturi bendros nuomonės. Svarbiausias klausimas: jis buvo Gogolis ar Hoholis? Gimęs dvaro valdytojo Vasilijaus Janovskio-Hoholio šeimoje, Rusijos imperijos kontekste jis tapo Gogoliu. Tai – esminė mūsų istorijos dilema, kai žmonės keitė savo identitetą, siekdami įsilieti į didžiosios Rusijos tapatybę. Tad nėra iki galo aišku – šį rašytoją turėtume vertinti kaip Gogolį ar Hoholį?
Grįžtant prie jūsų klausimo, suprantu, kad N.Gogolis buvo tik pavyzdys. Išties nemažai menininkų buvo ukrainiečiai, nors tokiais nelaikomi. Pavyzdžiui, garsus režisierius Aleksandras Dovženko ar tapytojas Kazimiras Malevičius. Gyvenant Rusijos imperijos, o vėliau Sovietų Sąjungos priespaudoje kilo daug identiteto iššūkių, kuriuos vis dar tenka spręsti dabar.
– Nuo pat 2014 m. ne kartą viešai komentavote įvykius Ukrainoje. Jūsų nuomone, kas ukrainiečių tapatybėje ir savimonėje pasikeitė per šiuos devynerius metus nuo Euromaidano pradžios, 2013-ųjų lapkritį?
– 2022-ieji mano biografijoje žymi tam tikrą pusiaują. Kai Ukraina tapo nepriklausoma, man buvo 31. Dabar man 62-eji, tad tokį patį metų skaičių pragyvenau tiek sovietinėje Ukrainoje, tiek jau laisvoje. Todėl išties galiu palyginti tautos savimonėje įvykusius pokyčius. Buvau liudininkais ir dalyvis dar 1980-ųjų pabaigoje vykusiuose pirmuosiuose judėjimuose už nepriklausomą Ukrainą. Vėliau regėjau 2004-aisiais vykusią Oranžinę revoliuciją – pirmąjį Maidaną, taip pat 2013-aisiais prasidėjusį Euromaidaną. Oranžinė revoliucija mūsų tapatybei buvo labai svarbi. Tačiau 2013-ieji žymėjo pirmą kartą nepriklausomos Ukrainos istorijoje, kai buvo pralietas kraujas, žuvo daugybė žmonių. Ši kolektyvinė patirtis mus tiesiog šokiravo ir kartu pradėjo naują erą. Be abejonės, mūsų, kaip ir kiekvienos šioje Europos dalyje gyvenančios tautos, istorija buvo labai kruvina. Tačiau moderniais laikais tokio įvykio dar nebuvome patyrę. Tai sukėlė didžiulę traumą ir paskatino stipriau atsigręžti į savo tapatybę. Paradoksalu, bet ukrainiečių savęs supratimui ir tvirtesniam identitetui pasitarnavo ir Putino Rusijos suplanuota Krymo aneksija, ir 2014 m. prasidėjęs karas Donbase. Užuot mus prispaudę, agresoriai tik pagreitino ukrainietiško identiteto įtvirtinimo procesus.
Staiga auka tampa nebe civiliai ukrainiečiai, kurie yra žudomi, prievartaujami, mušami ir plėšiami, bet F.Dostojevskis, kurio šiandien niekas nenori skaityti.
– Kokią įtaką visi šie įvykiai padarė ukrainiečių literatūrai?
– Knygų rinkoje įvyko didžiuliai pokyčiai. Iki pat 2014-ųjų Ukrainoje dominavo Rusijoje parašytos ir išleistos knygos. Tačiau, prasidėjus karui Donbase, o tuo labiau šiomis dienomis, rinkoje karaliauja ukrainiečių rašytojai ir leidėjai. Manau, kad tai labai puiki tendencija. Rusijoje spausdintos knygos šiais metais netgi buvo visiškai uždraustos. Šiandien stebime trečiąją ukrainiečių rašytojų kartą, savo kelią pradėjusią jau nepriklausomoje Ukrainoje, be jokios cenzūros. Prisimenu save, pradėjusį rašyti 1980-aisiais. 1985 m. su keliais bendraminčiais įkūrėme poetinę grupę „Bu-Ba-Bu“. Kadangi vis dar vyravo sovietinė cenzūra, mums buvo leista viešai skaityti savo tekstus, tačiau negalėjome jų publikuoti. Tad turėjome laukti kelerius metus, kad galėtume išspausdinti savo tekstus žurnaluose ir laikraščiuose, publikuoti poezijos knygas. Jaunoji Ukrainos rašytojų karta gali tik įsivaizduoti, ką reiškė tokia gniaužianti sovietinė tvarka. Tad labai džiaugiuosi, kad šiandien turime daug aktyvių ir ryškių jaunųjų rašytojų.
– Karo kontekste Rusija labai mėgsta išnaudoti savo minkštąją galią – muziką, filmus, knygas. Aukštosios kultūros ir šviesos nešimu jau seniai pateisinamos kitų valstybių okupacijos ir teritorijų aneksijos, žudymai, prievarta. Todėl vis daugiau šnekama apie tai, kad šios šalies kultūrai reikėtų paskelbti karantiną. Iš lentynų šalinamos net klasikų knygos – Fiodoro Dostojevskio, Aleksandro Puškino. Koks jūsų požiūris? Ar šiandieniame kontekste F.Dostojevskis gali būti pavojingas?
– Pirmiausia norėčiau išreikšti savo asmeninę nuomonę apie F.Dostojevskio kūrybą. Niekada nemėgau šio rašytojo knygų, nes manau, kad jis nelabai gabus. Jo romanų personažai atrodo dirbtiniai, o siužetai gana kičiniai. A.Puškinas buvo išties meistriškas poetas, puikiai įvaldęs rimą. Tačiau svarbiausia tai, kad diskusijos apie nuostabiąją rusų kultūrą mus nukreipia nuo Ukrainoje vykstančio genocido ir vykdomų nusikaltimų žmogiškumui. Staiga auka tampa nebe civiliai ukrainiečiai, kurie yra žudomi, prievartaujami, mušami ir plėšiami, bet F.Dostojevskis, kurio šiandien niekas nenori skaityti. Tai yra manipuliacija ir tikras informacinis karas. Man patinka rusų kultūros karantine sąvoka. Niekas knygų tikrai nesiruošia deginti, tačiau rusų kultūrai svarbu paskelbti pertrauką, tam tikrą pauzę ir susikoncentruoti į tai, kas dabar iš tikrųjų yra svarbu. Kitas variantas – šių autorių knygas perskaityti dar kartą ir paieškoti jose priežasčių, kurios galėjo paskatinti tokią žvėrišką šiandienės Rusijos agresiją.
– Kauno literatūros savaitės metu pristatėte savo esė „Pavergta beprotybė: antipasaulis“, kurioje plėtojate Č.Milošo knygoje „Pavergtas protas” išsakytas mintis. Kokia pagrindinė jūsų žinutė Kaunui?
– Parašiau šią esė, norėdamas išreikšti savo asmeninę karo nuojautą ir viziją. Visada žinojau, kad karas bus. Supratau, kad Rusija mus puls ir tai yra neišvengiama. Tad aprašiau savo požiūrį į tai, kas prasidėjo vasario 24-ąją, ir apžvelgiau dabartinę situaciją, nuo karo pradžios praėjus jau daugiau nei 200 dienų. Taip pat kalbu apie tai, kodėl visai žmonijai yra svarbu, kad Rusijos pralaimėjimas būtų visiškas ir katastrofiškas. Esu tikras, kad mes laimėsime, bet tai nėra artimiausių mėnesių klausimas. Galbūt naiviai nuskambės, bet mane visą gyvenimą lydi skaičius trys. Prisimenu keturias situacijas, kai Ukraina stovėjo ant nebūties krašto. Pirmasis įvykis – 1991-ųjų rugpjūčio pučas Maskvoje, trukęs tris dienas. Antrasis įvykis – 2004-ųjų Oranžinė revoliucija, trukusi tris savaites. 2013 m. prasidėjęs Euromaidanas tęsėsi tris mėnesius. Ketvirtuoju įvykiu tapo vasario 24-osios Rusijos įsiveržimas. Ar ši seka reiškia, kad karas turėtų trukti trejus metus? (šypteli) Tikiuosi, kad viskas bus baigta kur kas greičiau.
– Jūsų romanas „Dvylika ratilų“ 2006 m. gavo Leipcigo knygų mugės premiją už kūrinį, prisidedantį prie Europos tautų tarpusavio supratimo. Kaip jums atrodo – šiandienio karo akivaizdoje esame labiau susiskaldę ar susivieniję?
– Šiandien visi tik ir kalba apie artėjančią žiemą ir jos metu laukiančius sunkumus. Sakyčiau, kad Europa šiandien yra kaip niekada susivienijusi, tačiau tai daugiau pasireiškia politinėje arenoje. Vis dėlto, daugybė žmonių įvairiose šalyse greičiausiai nepatenkinti dabartine politika. Jei žiema išties bus tokia sunki, kaip visi kalba, Europos vienybė gali sudrebėti. Žinoma, ties Europos skaldymu intensyviai dirba ir Rusija, turinti šimtmečius slaptosios diplomatijos patirties. Tiesą pasakius, bandymas suskaldyti europiečius tarpusavyje ir yra jų paskutinė viltis. Todėl mes turime būti labai atidūs ir nepamiršti vienybės, solidarumo, nes Rusija pasinaudos net menkiausia mūsų silpnybe.
