Norėjo padaryti pats
R. Žvingilas teigė, kad apsisprendimas vykti į Ukrainą ir nuvežti reikiamo inventoriaus vaikų futbolo mokyklai nebuvo spontaniškas.
Mintys apie dėl savo laisvės kovojančius ukrainiečius klaipėdiečiui ramybės nedavė nuo pat plataus masto agresijos pradžios, o paskui ėmė galvoti, ką pats gali nuveikti dėl šios šalies žmonių.
Rimantas teigė, jog galėjo daryti ir paprasčiau, tiesiog surinkti reikiamą paramą, ją įteikti nuolat į šią šalį humanitarinę pagalbą vežantiems savanoriams, ir tiek.
Vis dėlto šį darbą jis norėjo padaryti pats iki galo.
„Norėjau rasti tokią vaikų futbolo akademiją Ukrainoje, kur tikrai daug ko trūksta, ir ta mano parama jiems būtų reikalinga. Taip viskas sutapo, kad kaimynystėje gyvenantis Aurimas Mockus (keliautojas ir savanoris – A. D.) prasitarė, jog vėl planuoja vykti į Ukrainą su humanitarine misija“, – pasakojimą pradėjo R. Žvingilas.
Ko negalėjo nuspėti
Po kelių dienų su Rimantu susisiekė dabar savanoriaujantis buvęs Kijevo „Dinamo“ futbolininkas ir pasakė, kad gerai būtų paremti sunkiai besiverčiančią Žitomiro miesto vaikų futbolo mokyklą.
„Jie turi savo komandą Žitomiro „Bulvar“. Susisiekiau su vienu mokyklos vadovu, prisistačiau, pasakiau, kur gali patikrinti, kas aš toks, pasakiau, ką ketinu daryti. Jis dar ilgai negalėjo patikėti, kad jie kam nors gali rūpėti“, – kalbėjo klaipėdietis.
Paskui jau reikėjo surinkti reikiamą sportinį inventorių, sportinių drabužių.
Rimantas teigė, kad žmonės labai greitai sureagavo į iniciatyvą, ir jis nesunkiai surinko reikiamus daiktus. Prisidėjo verslininkai, privatūs asmenys ir Lietuvos futbolo federacija.
Rugsėjo pradžioje R. Žvingilas susiruošė į kelionę su grupe savanorių, kurie į Ukrainą paramą gabena nuolat, jau vien šiemet jie ten vyko dešimtą kartą.
Pasikrovę humanitarinę siuntą į šešis automobilius, išsiruošė į ilgą ir nenuspėjamą žygį.
Niekas negalėjo įtarti, kad kaip tik per tą jų kelionę Ukraina bus atakuota rekordiniu skaičiumi dronų, kad dar neišaušus teks skubėti į viešbučio slėptuvę Kijevo centre, o pavojui atslūgus savo akimis regėti, kaip už kelių šimtų metrų liepsnoja Ukrainos vyriausybės pastatas.
Širdį spaudžianti patirtis
Nuvažiavus tūkstantį kilometrų be sustojimo, pirmoji stotelė Ukrainoje, kirtus Lenkijos sieną, buvo vaikų namai, kur lietuviai paliko dalį paramos.
Apie ten sutiktus vaikus klaipėdietis kalbėjo sunkiai tramdydamas emocijas, tepasakė, kad apie tai kalbėti labai sunku.
Tai buvo dozė adrenalino.
„Tai buvo dozė adrenalino“, – nedaugžodžiavo Rimantas.
Paklaustas apie apskritai Ukrainoje sutiktus vaikus, Rimantas teigė, kad tai labai jautrus klausimas, nes daugybė ukrainiečių vaikų per savo trumpą gyvenimą patyrė ir išgyveno tai, ką sunku būtų ištverti ir suaugusiajam.
„Mes atvykome į Žitomirą, į futbolo mokyklą, išsikrovėme paramą, visą tą laiką greta stadione sportavo 5–6 metų vaikučiai, jie darė tai, ką liepė treneris, nenutraukė treniruotės, neatbėgo pažiūrėti, kas čia atvyko, ką atvežė. Mane tai tiesiog glumino: pas mus jų sugaudyti būtų neįmanoma, o šitie – be vaikiškų emocijų, be džiaugsmo, šypsenų jų veiduose nebuvo net tada, kai įteikėme dovanas. Kai kurie tų vaikų nebeturi tėvų. Labai skaudu buvo tai matyti“, – prisiminė Rimantas.
Dar vienas sukrėtimas buvo klaikūs dronų sunaikintų arklidžių vaizdai, susprogdinti žirgai, savo augintinius apverkiantys žmonės, šie vaizdai plačiai pasklido pasaulio žiniasklaidoje.
Klaipėdiečio įsitikinimu, trys dronai, atakavę žirgyną, nebuvo atsitiktinumas, toks cinizmas – sunkiai suvokiamas.
Interviu prancūzų TV
Atidavę visas dovanas, aplankę vaikų namus, vaikų futbolo mokyklos mažuosius sportininkus ir jų trenerius, atidavę kitas siuntas kitiems gavėjams, keliautojai nusprendė užsukti ir į Kijevą.
„Apsistojome viešbutyje „Ukraina“, pačiame sostinės centre, čia pat Vyriausybės rūmai, Maidano aikštė. Sakė, čia pati saugiausia vieta mieste. Bet ketvirtą valandą nakties į mobiliuosius gavome žinutes, kad į Kijevą paleistas dronų spiečius. Pradžioje nesureagavau. Tolumoje girdėjosi sprogimai, vėl prisnūdau, o po dar dviejų valandų jau prižadino oro pavojaus įspėjimai viešbučio kambaryje su raginimais leistis į slėptuvę. Nespėjome nusileisti, kai visai šalia pasigirdo labai slogus tarsi reaktyvinio variklio gaudesys ir stiprus bukas garsas“, – pasakojo R. Žvingilas.
Rimantas žvilgtelėjo pro langą ir pamatė tamsius dūmus, kylančius iš vyriausybės pastato, kuris paskui užsiliepsnojo.
Visa tai jis užfiksavo telefonu.
Paskui paaiškėjo, kad tai buvo balistinė raketa, kurioje buvo 450 kg trotilo.
Visa laimė, kad raketa tiesiog nukrito, bet sprogmenys nedetonavo, nes priešingu atveju pastato nebūtų likę.
„Kai viskas nurimo, pradėjo dirbti ugniagesiai, atėjome arčiau link tų rūmų, ten susirinko ir daugybė užsienio bei vietos žurnalistų. Prie manęs priėjo prancūzų TV žurnalistai, pasidalinau su jais vaizdo medžiaga, kurią nufilmavau pro viešbučio langą. Jie mane kalbino, pasakiau, ką mačiau. Bet visą tą laiką jaučiau beprotišką įtampą, tada supratau, ką reiškia šoko būsena, nuolat mąsčiau, kas būtų buvę, jei raketa būtų sprogusi. Jaučiausi kaip laimės kūdikis“, – kalbėjo Rimantas.
Pagarba tik išaugo
Pirmąkart kariaujančioje šalyje viešėjusį klaipėdietį sukrėtė ir matyti kontrastai: suniokotos vietovės, ką tik susprogdintas žirgynas ir šalia gulinčių sumaitotų žirgų kūnai, nevaikiški vaikų žvilgsniai ir tuo pat metu – naktinis Kijevo gyvenimas su visomis linksmybėmis, tarsi šalyje karo nė nebūtų.
„Jaunimas linksminasi, kavinės veikia, muzika groja. Man labai keista buvo tai matyti. Kažkas kaunasi fronto linijoje, mirksta purve ir nuolat rizikuoja tam, kad kai kas sėdėtų restorane. Ar tai normalu? To paklausiau mus lydėjusio ukrainiečio. Jis man atsakė klausimu į klausimą, o ką esą aš siūlau? Visiems nustoti gyventi? Jis man rodo į jaunuolius, švenčiančius bernvakarį. Sako, žinai, kas jie tokie? Jie – iš IT srities, jie kasdien dėl pergalės atidirba ne mažiau efektingai nei vyrai fronte“, – pasakojo klaipėdietis.
Po šios ekstremalios išvykos R. Žvingilas teigė jaučiąs dar didesnę pagarbą kovojantiems ukrainiečiams.
Klaipėdietis tik pakartojo tą patį, ką kartoja ir kiti situaciją suvokiantys Lietuvos žmonės – jie kaunasi ne tik už savo laisvę, bet ir už mus.
