Spektaklio dirigento Jono Janulevičiaus ir režisieriaus Kęstučio Jakšto seniai brandinta idėja kurti spektaklį, kurio siužetu taptų R.Kalantos istorija, apčiuopiamą pavidalą įgavo prisijungus dramaturgei Godai Simonaitytei ir poetui Arnui Ališauskui.

XX a. aštuntojo dešimtmečio muziką stilizuojančioje partitūroje originaliai ir nostalgiškai susiliejo „Pink Floyd“, „Led Zeppelin“ ir Andrew Lloydo Webberio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ atgarsiai, o scenoje pasakojama istorija priminė ne tik nerūpestingą paauglystę, bet ir kraupią to meto atmosferą.

Žanro simbolika

Roko opera „1972“ – meno kūrinys, paremtas dokumentiniais faktais, tačiau pirmiausia norisi aptarti ne estetinę, bet istorinę ir politinę šio kūrinio reikšmę ir vertę.

Visų pirma, vien jau pasirinktas žanras – roko opera – pasitarnauja kaip nuoroda į politinius kontekstus, nes žymioji (nors ir ne pirmoji) A.L.Webberio roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“, pateikusi kiek ironišką požiūrį į religiją ir gyvenimą, sujudino patogią plačiosios auditorijos kasdienybę, tad ilgą laiką buvo vertinta prieštaringai. Į Lietuvą iš Vakarų atkeliavusios revoliucinės nuotaikos irgi neapsiėjo be šio kūrinio – slaptas ir nelegalus Kęstučio Antanėlio pastatymas per 1971-ųjų šv.Kalėdas buvo ribotas menine prasme, tačiau tarp jaunimo įgavo rezistencinę formą.

Vėlesnės lietuviškos roko operos, kurių siužetai rėmėsi sovietinei cenzūrai nekliudžiusiais literatūros klasikos pavyzdžiais, forma ir estetiniu turiniu kiek kopijavo A.L.Webberio kūrinį – to neslėpė ir patys roko operų autoriai. Turint omenyje negausius užsienio roko operų pavyzdžius, ko gero, labai ir nesuklystume manydami, kad roko opera – visai lietuviškas ar bent jau lietuviams ypatingą reikšmę turintis žanras.

Šį kartą roko opera „1972“ neperdavė klausytojui šiems laikams aktualių revoliucinių nuotaikų, tačiau priminė ir supažindino su dvilype aštuntojo dešimtmečio dvasia, kurioje pynėsi iš pažiūros nesuderinami dalykai – griežta sovietinė cenzūra ir jaunatviškai naivus laisvės troškimas. Tai ryškiai skleidėsi per muziką – ir linksmi, ir nostalgiški, sentimentalūs muzikiniai numeriai kaitaliojosi su bosų ir varinių pučiamųjų garsais lydimų saugumo veikėjų muzikinėmis charakteristikomis.

R.Kalantos ir jo draugų muzikiniai numeriai čia sąmoningai išplėtoti  labiau nei sovietinio flango veikėjų: jautrios arijos, lydimos ritminės grupės papildyto simfoninio orkestro (dirigentas J.Janulevičius) atskleidė paprastas, bet bendražmogiškas veikėjų svajones ir jausmus. Muzikinės aliuzijos į jau minėtus „Pink Floyd“, „Led Zeppelin“ ir roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ skambėjo veikiau kaip originalūs perdirbti muzikiniai tekstai nei nukopijuotos muzikinės citatos. Vis dėlto sunkesnės roko muzikos ar bent erdvės roko operos veikėjams atskleisti roko muzikos estetiką čia norėjosi daugiau. Beje, „Jėzus Kristus superžvaigžė“ tapo ir režisūriniu vidiniu tekstu – roko operos veikėjai laiko rankose ir aptaria šio kūrinio vinilinę plokštelę.

Dviejų stovyklų priešprieša

Roko operos „1972“ libretas – paprastas ir aiškus, tačiau kartais žavingai papildytas vienu kitu publiką šokiruojančiu keiksmažodžiu ir grubiais milicijos ir KGB agentų leksiką atkartojančiais motyvais.

Spektaklio režisūroje (režisierius K.Jakštas), kaip ir muzikoje, ryški R.Kalantos kompanijos ir milicijos, KGB ir tardytojų takoskyra: laisvai ne tik dainuojantys, bet ir judantys jaunuoliai – kontrastas susikausčiusiems ir griežtiems sovietams.

Personažai žiūrovui siunčia žinutę, kad mažas vieno žmogaus politinis veiksmas, susijungęs su kito žmogaus mažu politiniu veiksmu, gali inspiruoti didelius politinius pokyčius.

Įdomi Šeimininko (Gediminas Maciulevičius ir Žanas Voronovas) scena, kurioje iš vaizdo projekcijų (autorius Gediminas Lapė) moja pats Josifas Stalinas, o Šeimininką supančios veikėjos (spektaklio chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė) traukia banalią panegiriką, kartais tyčia pro šalį. Šioje scenoje originaliai išnaudota ir choreografija (autorė  Stefanija Nosovaitė), jautriai atvaizduojanti nuo Šeimininko šautuvo krentančius trapius gyvūnus (šokėjus). Ši scena pasirodė labai ironiška, tam tikra prasme parafrazuojanti George'o Orwello „Gyvulių ūkį“.

Svarbu paminėti ir spektaklio kostiumus (dailininkė Julija Skuratova), kurie šioje scenoje buvo vienodi, atkuriantys socialistinio mentalinio fabriko estetiką. Šiems kontrastuojantys jaunimo kompanijos kostiumai sukurti skirtingi ir dvelkia hipiška estetika.

Charakteriai ir simboliai

Nors roko operos „1972“ pavadinimas sufleruoja, kad pagrindine dramaturgine ašimi turėtų tapti R.Kalantos asmenybė ir jo politinė akcija, iš tiesų R.Kalantos personažas (Martynas Beinaris ir Mantas Jankavičius) nepateikiamas kaip herojiškas pagrindinis spektaklio veikėjas. Čia jis atsiskleidžia kaip intravertiškas jaunuolis, įsimylėjęs drovią Liną (Marija Arutiunova ir Akvilė Garbenčiūtė).

Vis dėlto jų meilės istorija, vainikuota improvizuotomis vestuvėmis slapta į bažnyčią atverstame fabrike, nėra centrinė spektaklio ašis. Tai spektaklis apie chebrą, kurioje veikia skirtingi charakteriai – realų asmenį atvaizduojantis maištingasis Vytautas Kaladė (Rokas Laureckis ir Jeronimas Milius), vakarėlius mėgstanti Zosė-Sofija (Gabrielė Bielskytė ir Dileta Meškaitė), anksti šeimą sukūrę Karmela (Iveta Kalkauskaitė ir Karina Krysko) ir Radistas (Gintaras Petraška ir Martynas Stankevičius), draugus saugumui išdavęs Kudla (Egidijus Bavikinas, Vygantas Bemovas, Gytis Murauskas). Dramaturgijoje atsiveria ne tik skirtingi veikėjų charakteriai, bet ir skirtingi jų santykiai.

Spektaklyje veikia du simboliški personažai – Laisvė (Gabrielė Bukinė ir Ingrida Kažemėkaitė), drauge su jau pasenusiu Vytautu Kalade pasirodanti spektaklio prologe ir epiloge, ir Žydas Traubas (Žygimantas Galinis ir Giedrius Prunskus), dovanojantis R.Kalantai laikrodį. Šie simboliški personažai spektakliui suteikia mistiškumo.

Įdomus Mokytojos personažas (Kristina Siurbytė ir Rūta Zaikauskaitė) – griežtas ir nuolat auklėjantis, tačiau pats pakliūvantis į KGB gniaužtus ir atskleidžiantis aštuntojo dešimtmečio įvykius laiko perspektyvoje. KGB tardytojas (Raimondas Baranauskas ir Jonas Lamauskas) ir milicininkai, tardytojų padėjėjai, KGB parankiniai (Kęstutis Alčauskis, Kazimieras Ivanovas, Gintaras Petraška, Modestas Sireikis) – brutalūs, tačiau menkiau atskleidžiami spektaklio personažai, atstovaujantys veikiau bendrai sovietinės valdžios retorikai nei kuriantys individualius charakterius.

Akcentai: nesistengdami dokumentuoti 1972-ųjų įvykių operos kūrėjai išryškino pagrindinius jų herojus. / M. Alekso nuotr.

Vieno žmogaus galia

Spektaklyje „1972“ naudojami dokumentikos elementai – veikėjais tampa realūs asmenys, kai kurios vaizdo projekcijos komponuotos iš dokumentinių vaizdo kadro. Tačiau iš tiesų šis spektaklis neturi ryškaus politinio atspalvio, nes jame atvaizduojami politiniai įvykiai tampa tik priemone aštuntojo dešimtmečio atmosferai atskleisti. Kiek banalokas, į estetinius uždavinius orientuotas roko operos siužetas spektaklio kūrėjams padeda atsiriboti ne tik nuo politinių, bet ir istorinių tiesų paieškų.

Vis dėlto istorinių žinių šis spektaklis suteikia, o ir politinę reikšmę neabejotinai turi – nors ir patogiai, bet primena mums apie tai, kad laisvę būti tuo, kuo nori, teko išsikovoti patiems, o šių dienų karo kontekste pasirinkta tema įgauna dar aktualesnį pavidalą.

Ryškūs ir individualizuoti chebros personažai žiūrovui siunčia žinutę, kad mažas vieno žmogaus politinis veiksmas, susijungęs su kito žmogaus mažu politiniu veiksmu, tampa didesnis, be to, gali inspiruoti didelius politinius pokyčius.

Ši roko opera primena, kad saviraiška ir menas taip pat gali tapti politinio protesto formomis. Tad džiugu, kad roko operos žanras Lietuvoje tęsia savo tradiciją ir, nors ir labai estetizuotai ir patogiai, kelia ne visai patogius klausimus: ryškiai atskleista paprasto jaunuolio R.Kalantos meilė ir tik labai simboliškai – kryžiumi ir ugnimi vaizdo projekcijoje – atvaizduota jo mirtis Kaune mums, lietuviams, yra ne tik prasmingas rezistencijos simbolis, bet ir stiprus priminimas apie tai, kas esame.