Rašytojas S. Šaltenis, jo drąsa kurti ir gyventi

Literatūros mylėtojai ir tie, kurie užaugo su „Riešutų duonos“ magija, sekmadienį rinkosi Kauno miesto kameriniame teatre. Čia vyko vienas paskutinių Kauno literatūros savaitės renginių – susitikimas su prozininku, dramaturgu, signataru ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu Sauliumi Šalteniu.

Praeitis virsta metafora

Į festivalį iš Andalūzijos, Ispanijos, atvykusį rašytoją kalbino literatūros istorikė profesorė Dalia Kuizinienė ir kultūros žurnalistė, radijo laidų vedėja Juta Liutkevičiūtė.

Susitikime nemažai dėmesio skirta naujausiai rašytojo knygai – romanui „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“. Paklaustas, ar nekeista po dvejų metų grįžti prie šio kūrinio, apie jį galvoti ir kalbėtis, rašytojas neslėpė: dabartinių įvykių kontekste knyga jam tebegyva. Profesorė D.Kuizinienė prisiminė ir vieną anksčiau išsakytų S.Šaltenio minčių: „Reikia rašyti tada, kai praėjęs laikas jau sutelpa į metaforą.“

Rašytojas šią savo mintį papildė: gera literatūra, geras menas patys yra metafora. „Metafora, kaip rašė ispanas Ortega y Gassetas, yra pincetas, kurį Viešpats paliko žmogaus kūne, – sakė rašytojas. – Galima rašyti dokumentines knygas, bet man tai neįdomu. Kai gyvenimas yra kaip atominė bomba, kai gali vienu ar keliais sakiniais nusakyti gyvenimą, – tai yra menas, tai yra įdomu.“

„Geležiniuose gyvatės kiaušiniuose“, kaip ir kitose S.Šaltenio knygose, dažnai kalbama apie tikrus istorinius įvykius ar asmenybes, bet, paties rašytojo žodžius priminė J.Liutkevičiūtė, rašyti tikrais vardais ir pavardėmis jam atrodo literatūrinė nuodėmė. Pratęsdamas šią mintį S.Šaltenis sakė, kad vardai ir pavardės romanuose gali būti, bet tai jau kita literatūra, kuriai jis nesutvertas. Jam esą svarbiau užrašyti gilius žmogaus išgyvenimus istorinių įvykių kontekste.

Magija ir tikrovė

Rašytojas pripažino paliekąs erdvę, neužkertąs kelio skaitytojų vaizduotei ir magiškajam realizmui, kurio jo paskiausiame romane gausu, bet pabrėžė ir autentiškų detalių svarbą.

„Čia kaip statyti bažnyčią: statai iš autentiškų plytų plytelių, autentiškų pastebėjimų, pokalbių nuotrupų. Rašydamas surenku krūvas knygų, atrodytų, visiškai niekam nereikalingų, ne į temą. Bet tos knygos reikalingos, ir didžiulis kalnas jų lieka, ir stori sąsiuviniai, kol parašai visą gyvenimą“, – sakė S.Šaltenis.

Susitikimo dalyviai iš autoriaus lūpų galėjo išgirsti romano „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ ištrauką. Joje, pastebėjo viena pokalbio moderatorių prof. D.Kuizinienė, užsimezga meilė, jos idėja, paieškos, disonuojančios su posovietinio gyvenimo tikrove, ir neišsipildžiusi, neįmanoma meilės istorija. Knyga, anot literatūros kritikės, – vaizdinga, kinematografiška, sudėliota iš vaizdingų, fragmentiškų novelių, išryškinančių vis kitas idėjas.

Kinematografija neliko nuošalyje ir šiame susitikime. Juolab kad 1978 m. pagal S.Šaltenio apysaką sukurtas, Arūno Žebriūno režisuotas kino filmas „Riešutų duona“ yra tapęs Lietuvos kino klasika. Paklaustas, kiek pats prisidėjo į teatro sceną ar didįjį ekraną perkeliant jo kūrinius, S.Šaltenis dalijosi prisiminimais apie bendrą savo ir režisieriaus Eimunto Nekrošiaus projektą – Klaipėdos dramos teatre statytą spektaklį „Kalės vaikai“.

E.Nekrošiaus paprašytas „duoti kibirkštį“, S.Šaltenis rašydavęs jam laiškus, dalydavosi vaizdiniais, iš kurių režisieriui likdavo viena ar kita detalė, idėja. „Aš taip sutvertas, labai jaučiu žodį, bet gera literatūra ta, kai skaitant nebelieka žodžių. Kai rašau, matau vaizdus“, – sakė S.Šaltenis.

Kai palaidoji, galvoji, reikėjo daugiau pabūti, kažką pasakyti, kažką dar padaryti. O kas gi svarbiau yra?

Kaip ir „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“, taip ir kiti susitikime paminėti rašytojo S.Šaltenio romanai: „Kalės vaikai“, „Demonų amžius“, „Žydų karalaitės dienoraštis“, „Basas ir laimingas“ – atsiremia į istorinę temą. Tai ne istoriniai romanai, bet juose atpažįstami istoriniai prototipai, kontekstai, istorinis laikmetis. Paklaustas, kaip pasirenka tokias temas ir kontekstus, rašytojas pabrėžė, kad tie istoriniai įvykiai turi būti giliai asmeniški. „Lyg mano šeimos istorija, mano šeimos albumas. Atrodytų, kad ir svetimi įvykiai, bet paskui prisimeni senelio pasakojimus... Juk turi sušildyti istoriją. Istorija turi būti asmeniška, ji turi jaudinti“, – sakė jis.

Gyvenimas – kaip dovana

Kibirkštimis, tik nebūtinai kūrybos, bet ir gyvenimo meno, S.Šaltenis dalijosi ir su gerbėjais. Paklaustas apie naująjį gyvenimo etapą Ispanijoje, jis sakė persikraustęs, kad gyventų šalia dukterų.

„Kai palaidoji, galvoji, reikėjo daugiau pabūti, kažką pasakyti, kažką dar padaryti. O kas gi svarbiau yra? Kaipgi gražus žmonių gyvenimas? Daugiau nieko gi nėra. Jeigu nėra karo, jeigu neištinę iš bado, viskas mums yra duota. Mes patys sau esame nelaimė, patys sau kryžius. Ir patys sau esame džiaugsmas. Ir kitiems galime būti džiaugsmas“, – atviravo rašytojas.

Aštuntąją dešimtį įpusėjęs S.Šaltenis literatūros gerbėjus ragino nebijoti gyventi. „Visą laiką kažkas gražaus atsiveria, svarbu, kokiomis akimis mes žiūrime, kaip gyvenimą priimame, – sakė prozininkas. – Visi patiriame, anksčiau ar vėliau, baisų sielvartą ar negandas, bet jeigu žiūri į gyvenimą kaip į dovaną, tada ir gimsta ta prasmė, kurios mes visi ieškome ir be kurios gyvenimas atrodo nepilnas. Nereikia bijoti. Reikia gyventi drąsiai.“



NAUJAUSI KOMENTARAI

didis rasytojas

didis rasytojas portretas
Gaila, nepastebejau sio renginio, butu buve labai idomu dalyvauti.

Danute

Danute portretas
Didžiulė pagarba Kūrėjui ir Žmogui.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių