Kaip ir L.Cadiou-Thrio, jaunuoliai iš Ispanijos, Rusijos, Sakartvelo bei kitų šalių dirba ne pelno organizacijose: bibliotekose, mokyklose, socialinės globos namuose. Jiems savanorystė – tai galimybė ne tik tobulėti, bet ir pažinti skirtingų tautybių žmones, atrasti kitas šalis ir miestus, išbandyti naujus darbus.

Su Kauno menininkų namuose savanoriaujančia L.Cadiou–Thirion kalbame apie pirmąją jos savanorystės praktiką ir karantino laikotarpiu pradėtą projektą "Savanorio dienoraštis", skirtumus tarp Lietuvos ir Prancūzijos bei architektūra ir žaliaisiais plotais sužavėjusį Kauną.

Kultūriškai Kaunas taip pat įvairus miestas, čia net karantino metu vyksta daug įdomių virtualiųjų renginių.

– Savanorystės veikla yra prasmingas būdas realizuoti save, ar to siekdama ir jūs pasirinkote šią veiklą?

– Praėjusiais metais baigusi bakalauro studijas nežinojau, ką daryti toliau, todėl nusprendžiau apsvarstyti visas veiklas, kurios man buvo prieinamos. Iš visų jų išsirinkau savanorystę, kadangi norėjau, kad veikla būtų aktyvi, skatinanti patirti kažką naujo, sutikti bendraminčių iš įvairių pasaulio šalių. Taip pat turėjau tikslą įgyti naujų ar patobulinti turimus įgūdžius, sužinoti apie save to, ko dar nežinau.

– Kokios asmeninės savybės jums yra naudingiausios savanorystės veikloje?

– Esminis dalykas yra motyvacija. Savanorystei pasirinkau tokią sritį, kuri man tikrai artima. Džiaugiuosi, kad tai, ką man labai patinka veikti, sutampa su noru daryti gera. Nors anksčiau savanorystės praktikos nesu turėjusi, tačiau esu įgijusi gyvenimo užsienyje patirties – studijų metu buvau išvykusi mokytis į Vokietiją, todėl dabar ji man yra naudinga.

Kūrybiškumas: nauja aplinka merginą įkvepia kurti. Savanorystės Kauno menininkų namuose ir gyvenimo nepažįstamoje kultūroje akimirkas ji įamžina dienoraščiuose. / Kauno menininkų namų nuotr. / Redakcijos montažas.

– Kodėl pasirinkote atvykti būtent į Lietuvą?

– Dar iki atvykstant į Lietuvą teko girdėti teigiamų dalykų apie šią šalį, pavyzdžiui, kad čia daug žaliųjų plotų, o didieji miestai – Vilnius ir Kaunas – yra labai gražūs, tačiau neturėjau tikslo išvažiuoti į konkrečią šalį. Mano prioritetas buvo savanorystės projektas, kuris man labai patiktų, o į kurią šalį jis mane nuves, nebuvo svarbu. Domiuosi architektūra, mane žavi gamta, mėgstu žygius pėsčiomis, todėl džiaugiuosi, kad esu Lietuvoje, Kaune. Čia atrandu įdomių, netikėtų dalykų, susijusių su mano pomėgiais.

– Kokie skirtumai tarp Lietuvos ir Prancūzijos jus nustebino labiausiai?

– Ten, iš kur esu kilusi, sninga labai retai ir, jeigu taip nutinka, kad iškrenta net mažiausias sniego kiekis – viskas sustoja: autobusai nebevažiuoja, žmonės negali pasiekti savo darboviečių, vaikai neina į mokyklas. Nustebino tai, kad Lietuvoje iškritęs sniegas niekam nedaro įtakos ir žmonių gyvenimai dėl to nesustoja. Žinoma, man neįprastas yra maistas, kadangi Lietuvoje naudojami visai kitokie produktai nei Prancūzijoje. Keistas dalykas čia man yra tai, kad sankryžose automobiliai sustoja praleisti pėsčiųjų, o Prancūzijoje, norint pereiti sankryžą, reikia gerokai palūkėti. Tačiau labiausiai mane stebina fejerverkai, kuriais čia galiu džiaugtis dažnai. Prancūzijoje galioja griežti įstatymai ir didesnius, sudėtingesnius fejerverkus gali naudoti tik profesionalai, todėl pamatyti juos ne švenčių metu neįprasta.

– Ką atrandate Kaune, kas jums yra įdomu, artima?

– Man patinka, kad Kaunas nedidelis miestas, todėl galiu nesunkiai pasiekti žaliąsias miesto zonas. Žavi ir miesto centras, kuriame daugybė skirtingų pastatų, unikalios architektūros. Kultūriškai Kaunas taip pat įvairus miestas, čia net karantino metu vyksta daug įdomių virtualiųjų renginių.

– Savanoriaujate Kauno menininkų namuose. Kokia veikla užsiimate?

– Kai šalyje nebuvo paskelbtas karantinas, kartu su KMN komanda padėjau organizuoti renginius: dekoruodavau erdves, pasitikdavau ir registruodavau dalyvius. Dirbau ir komunikacijos srityje – rūpinausi iš kitų šalių atvykusiais reziduojančiais menininkais. Atlikdavau ir kitokias užduotis: katalogavau skaityklos knygas, iš senų plakatų kūriau dekoracijas, kuriomis bus puošiamos ateityje vyksiančių lauko renginių erdvės. Dirbti renginių metu ir rūpintis sklandžia komunikacija tarp Kauno menininkų namų ir čia atvykstančių menininkų iš užsienio anksčiau neteko. Man šios veiklos naujos ir labai įdomios.

– Kaip dėl karantino pasikeitė jūsų savanorystės veikla? Ar šie pasikeitimai sukėlė daug sunkumų, iššūkių?

– Šiuo laikotarpiu pradėjau įgyvendinti naują projektą – kuriu "Savanorių dienoraštį", kuriame rašau trumpus tekstus, iliustruoju juos piešiniais ir publikuoju Kauno menininkų namų paskyroje instagrame. Dienos įrašai dažniausiai būna apie vieną, konkrečią temą, pavyzdžiui, Kalėdas, ar nemokėjimą lietuviškai, ir juose atsiskleidžia ne tik tai, kaip aš matau situacijas, į kurias patenku, bet ir gyvenant Lietuvoje įgyta patirtis, komiški man čia nutinkantys dalykai.