Plastikiniame pasaulyje, kuriame klaidžioja tušti žvilgsniai, bendraujant neįsiklausoma į žodžius, nenorima suprasti vienas kito, sutikti tikrą žmogų – dovana. Vienas tokių – tekstilininkas, pedagogas Andrius Valius, šiomis dienomis pristatęs pirmąją personalinę parodą "Iliuzija tikiu..."

Pirmoji paroda

Klasikinio gobeleno kūrėjas žengia už realybės ribų ir praveria duris į stebinančias, žavinčias, paslaptingas erdves, pasaulio stebuklus regėdamas paprastuose dalykuose. "Laiko tėkmėje vieni gyvenimo nutikimai pasimiršta, kiti – įsirėžia ilgam. Tokie įvykiai kaip parodos padeda prisiminti užmarštyje likusius dalykus, nusipiešti išsamesnį savo gyvenimo vaizdą", – sako menininkas.

A.Valius gimęs mokytojų šeimoje, nuo mažumės buvo apsuptas inteligentiškų ir jautrių pasaulio grožiui žmonių. Bemaž šešis dešimtmečius kūrėjas atidavė pedagoginei veiklai: po studijų Vilniuje, grįžęs į Kauną, menininkas gavo paskyrimą dirbti Stepo Žuko dailės technikume (dabar – Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas – aut. past.), vėliau dėstė piešimą Antano Martinaičio dailės mokykloje.

"Du trečdalius savo veiklos laiko atidaviau pedagoginei veiklai, vieną trečdalį – skyriau administracinei, o kūrybai likdavo tik savaitgaliai", – prisipažįsta A.Valius. Dėl to ir ekspozicija "Iliuzija tikiu..." – pirmoji tekstilininko personalinė paroda.

Įvairaus formato, jautrios spalvinės gamos, dinamiškų kompozicijų kūriniai atsiskleidžia kamerinėje galerijos erdvėje. Simboliška, kad kūrėjas savo austus gobelenus eksponuoja A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje: A.Žmuidzinavičius – buvęs A.Valiaus tapybos mokytojas.

Grafikos tradicija

Atidarydama parodą jos kuratorė Eglė Komkaitė-Baltušnikienė atviravo: mintis surinkti tekstilininko kūrinius kilo po 2014 m. vykusios "Geriausio 2013-ųjų kūrinio rinkimų" parodos, kurioje A.Valius eksponavo kūrinį "Iliuzija VII". Įkalbėti surengti personalinę parodą pavyko tik po pusantrų metų trukusių pastangų. Drąsos suteikė ir brolio sūnaus grafiko Sauliaus Valiaus moralinė parama.

Šiandien parodoje galima išvysti menininko austus gobelenus, kūrinių eskizus, knygoms kurtus viršelius. Eksponuojami darbai – viso menininko gyvenimo palikimas: žiūrovai regi ir ankstyvuosius kūrinius, ir pačius naujausius, baigtus austi prieš pat parodą.

A.Valiaus gobelenai stebina ne tik parodos lankytojus, bet ir jo mokinius. Daugiau nei pusę amžiaus piešimo discipliną dėstęs menininkas neretai yra palaikomas grafiku – kaip ir jo dėdė Telesforas Valius, grafikos tradiciją tęsiantis jo brolis Vytautas Valius.

"Tiesa, kad stojau į grafikos specialybę tuomečiame Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės institute, tačiau po stojamųjų sužinojau, kad grafika yra perkeliama į Vilnių, ten važiuoti nenorėjau. Gerbiamas profesorius Viktoras Palys, mane pasikvietęs, pasiūlė rinktis kitą specialybę iš tų, kurios buvo dėstomos Kaune. Lyg tarp kitko pasakė, kad institute atsirado nauja specialybė – taikomoji tekstilė, kaip jis pavadino: "Beveik grafika." Ir aš ją pasirinkau. Mano dėdė T.Valius buvo "Kauno audinių" vyriausiasis dailininkas, jo darbo sritis buvo piešiniai ant audinių, tad aš žinojau, kas yra tekstilė", – apie kūrybinį pasirinkimą pasakojo menininkas.

Sklandančios iliuzijos

Menininko kurtuose gobelenuose atsispindi lietuvių liaudies tradicijos. Ornamentai, spalvos, susipindami į bendrą visumą, sukuria interpretacijai laisvą erdvę, kurioje kryptį nurodo poetiški darbų pavadinimai, neretai užbaigiami daugtaškiais: "Auka..." (dedikuotas mamai), "Miško garsai...", "Iliuzija VII (ir vėl geometrija...)", "Iliuzija I" (dedikuotas žmonai Ramutei ir broliui Vytautui) ir kt.

Subtilios spalvinės gamos kūriniai atskleidžia menininko meistriškumą ir kantrybę, atsidavimą darbui. A.Valiaus teigimu, spalva darbuose atsiranda ne visada stebint tik supančią aplinką. Kartais ją inspiruoja sudėtos siūlų ritės ar klaidžiojimai fantazijose. "Todėl ir vadinuosi dailininku", – nusijuokia menininkas.

Gobeleno kūriniuose dominuoja gamtos motyvai, architektūriniai miesto peizažai, abstrahuoti žmogaus siluetai. Darbai kurti klasikine audimo technika, kuria šiuolaikinėje tekstilėje nėra itin dažnai audžiama dėl tobulėjančių technologinių galimybių, noro eksperimentuoti, atrasti naujus, individualius kūrinių raiškos būdus.

A.Valiaus gobelenai išsiskiria autentika. Į kūrinius norisi žvelgti atidžiai, tyrinėjant kiekvieną kompozicinį elementą, spalvų susikirtimą, faktūrą.

"Eksponuoju klasikinio gobeleno darbus norėdamas parodyti jaunimėliui, kurių ne vienam esu dėstęs, kad ir senoviniu technologiniu būdu galima padaryti šį bei tą", – sako tekstilininkas.

Mažieji paveikslai

Ne mažiau nei gobelenai įdomūs ir A.Valiaus knygoms piešti viršeliai, parengiamieji kūrinių eskizai. "Virtuvėlėje, po lempute, septynerius metus kūriau įvairių knygų viršelius. Po to gavau studiją senamiestyje, tačiau ją reikėjo įrengti, tai pareikalavo nemažų išlaidų", – kūrybinio kelio pradžią atskleidžia autorius.

Grafitu, guašu, flomasteriais kurti mažo formato eskizai intriguoja plastiška formų dinamika, laviruojančia tarp abstrakcijos ir realaus motyvo įspūdžio perteikimu.

Tiek rankomis austus gobelenus, tiek eskizus ir piešinius vienijanti gija – jautrus menininko žvilgsnis į jį supančią aplinką, žmones, tarpusavio santykius.

Pasakodamas apie santykius su žmona Ramute, kuri visus 45 bendro gyvenimo metus buvo menininko ramstis, šeimos palaikymą, paskatinimą neapleisti kūrybos, savo mokinius, dalijimąsi patirtimi ir dvasinį pasitenkinimą, matant jų tobulėjimą, menininkas pabrėžia: "Gal ne viską gyvenime padariau, kaip galėjau ir turėjau padaryti, bet dėl akimirkų, kurias atsiminus net po daugelio metų akys sublizga, verta gyventi."

Kas? A.Valiaus paroda "Iliuzija tikiu..."

Kur? A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

Kada? Veikia iki spalio 4 d.