Ketvirtą dešimtį skaičiuojantis moksleivių ansamblis „Gilė“ jau puikiai žinomas folkloro muzikos gerbėjams. Per savo gyvavimą kolektyvas išleido dešimt albumų, surengė šimtus koncertų. Liaudies muziką ir žygius jungiantis klubas vienija veiklius ir kūrybingus jaunus žmones, mėgstančius eksperimentuoti su muzika ir įvairiais instrumentais. Į tradicines dainas „Gilės“ nariai neretai žvelgia šiuolaikiškai, tačiau nepamiršta ir autentikos.

Pokalbis su ilgamečiu „Gilės“ vadovu A. Sinkevičiumi – apie folklorą šiuolaikiniame pasaulyje, muzikos svarbą ugdant jaunus žmones ir ypatingą ansamblio dvasią, kuri buvusius narius kviečia vėl sugrįžti.

– Folkloro ir žygeivių klubas „Gilė“ šiemet švenčia savo 30-metį. Iš pradžių jis gimė kaip žygeivių kolektyvas, o kaip jame atsirado ir liaudies muzika?

– Na, žinote, žygiai be dainų sunkiai įsivaizduojami (juokiasi). Istorija tokia, kad „Gilės“ įkūrėjas Dobilas Juška, joje dirbantis iki šių dienų, iš pradžių subūrė žygeivių klubą. Į žygius išsiruošę jaunuoliai mėgdavo prie laužo užtraukti dainą, o į kolektyvą atėjus vadovei Astai Račinskaitei, tos dainos ėmė krypti folkloro link. Taip „Gilė“ tarsi skilo į dvi viena kitą papildančias dalis – žygeivių klubą ir liaudies muzikos ansamblį. Kai kurie giliukai rinkosi vieną jiems artimiausią sritį, tačiau dauguma žygeivių ėmė dainuoti ansamblyje, o dainininkai – žygiuoti.

Pamažu augdami, galiausiai užaugome į rimtą folkloro ansamblį. 2003 m. netgi buvome pripažinti geriausiu metų mėgėjų meno kolektyvu ir gavome „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Nors atliekame nemažai autentiškos liaudies muzikos, „Suklegų“ festivalio įkvėpti į savo repertuarą įtraukėme ir šiuolaikinio folkloro, aranžuojame ir stilizuojame senąsias dainas. Per ilgus gyvavimo dešimtmečius esame išleidę ne vieną albumą – tiek tradicinio, tiek šiuolaikinio folkloro.

– Šiais metais pristatėte savo 30-mečiui skirtą albumą „Postfolk“, kurioje galima išgirsti įvairių stilių ir instrumentų eksperimentų su tradicine folklorine muzika. Jūsų nuomone, kaip plačiai galima eksperimentuoti su folkloru, kad jis neprarastų savo esmės? Esama įvairių požiūrio taškų – vieni mano, kad folkloras privalo būti autentiškas, kiti į tai žiūri laisviau.

– Žinau abu požiūrius ir abiejų pusių argumentus. Aš pats į folkloro modernizavimą žvelgiu laisviau, man atrodo, kad liaudies muzika eksperimentuoti yra puikiai tinkama. Mūsų ansamblis nevengia įvairių eksperimentų, pavyzdžiui, savo kūryboje deriname senąsias lietuvių liaudies sutartines su australų aborigenų instrumentu didžeridu. Tai išties įdomu.

Juk kas iš tikrųjų yra folkloras? Tai liaudies kūryba. Tad kodėl gi mes negalime kurti savitai ir pasiūlyti savų interpretacijų? Jeigu mes tik atkartosime tai, kas buvo prieš 100 metų, būsime muziejininkais. Tačiau jei kursime, folkloro muzikai pridėdami ką nors savito, tapsime kūrėjais. Aš pasisakau už kūrybą. Tačiau, aišku, reikėtų atsižvelgti ir į tradiciją. Būna kūrėjų, kurie nelabai išmano tradicinę muziką, bet bando kurti šiuolaikinį folklorą. Mano nuomone, kūrėjas, kuris perkuria ar aranžuoja liaudies muziką, turi būti pakankamai į ją įsigilinęs. Mes patys niekada nekeičiame folkloro dainos teksto ir melodijos. Ją tiesiog įvelkame į šiuolaikinį rūbą, šiek tiek pakeisdami harmoniją ir pridėdami naujų instrumentų, kurie galbūt prieš 200 metų ir neskambėjo.

Folkloro atlikėjų bendruomenėje visada buvo ir bus dvi stovyklos. Vieni labiau pasisakys už autentiką, kiti – už šiuolaikišką požiūrį. Būna tradicinės muzikos tęsėjų ir saugotojų, kurie niekada joje nieko nekeičia. Netgi, pavyzdžiui, jei dainą pateikėjas užrašė su klaida, jie ją ir atliks su ta klaida. Tokius tradicijų gynėjus juokais vadiname fundamentalistais. Nesupraskite klaidingai – gerbiu šių žmonių darbą ir pastangas išsaugoti autentišką liaudies muziką. Tačiau aš pats dirbu su moksleiviais, kuriems kiek priimtinesnis į šiuolaikinius marškinius įvilktas folkloras. Jaunuolius jau pritraukus ir sudominus, vėliau jie mielai atlieka tiek aranžuotą, tiek tradicinę liaudies muziką.

Trauka: „Gilės“ dainininkai nesunkiai prisijaukina tautos muzikinį paveldą – susidomėję, anot vadovo, į šiuolaikinius marškinius įvilktu folkloru, vėliau jie mielai atlieka tiek aranžuotą, tiek tradicinę liaudies muziką. / Regimanto Zakšensko nuotr.

– „Gilė“ yra moksleivių ansamblis. Jūsų požiūriu, koks šiandien yra jaunimo ir folkloro santykis? Kas paskatina jaunus žmones ateiti į „Gilę”? Kuo jiems įdomi liaudies muzika?

– Sunku pasakyti, kuo jaunuolius patraukia „Gilė“. Galbūt rezultatų duoda ilgas mūsų įdirbis. Atšventėme 30-metį, tad esame gana žinomi, savo vaikus pas mus atveda ir jau užaugę buvę giliukai. Gal traukia ir mūsų įvairiapusiškumas – kartu ne tik dainuojame, bet ir žygiuojame, keliaujame, su gitaromis grojame prie laužo, vykstame pasirodyti į įvairius festivalius.

Sakyčiau, kad šiuolaikinis jaunimas folkloro tikrai nesibodi, atėję į ansamblį moksleiviai mielai dainuoja liaudies dainas. „Gilės“ veikloje dalyvauja jaunuoliai nuo penktos klasės. Tokio amžiaus paaugliams, ypač mėgstantiems dainuoti, dar nelabai svarbu, ką atlikti: ar populiariąją muziką, ar folklorą. Žinoma, vyresni moksleiviai jau turi savo mėgstamus šiuolaikinės muzikos žanrus. Tačiau jiems įdomus ir folkloras, galimybė jį stilizuoti, atlikti savaip, pasitelkiant įvairius instrumentus.

Problema atsiranda, kai jaunuoliai mokykloje neturi kokybiškų muzikos pamokų, jų metu visiškai nedainuoja. Nekalbu tik apie liaudies dainas – pastebiu, kad kartais nedainuojama išvis, o per muzikos pamokas atliekami matematikos namų darbai. Tokie atvejai labai liūdina. Pats esu mokytojas, tad per savo vedamas muzikos pamokas stengiuosi su vaikais kuo daugiau dainuoti. Muzika yra lygiai taip pat svarbi kaip ir matematika, ji naudinga vaiko raidai, socializacijai, smegenų veiklai. Be muzikos tiesiog neįmanomas visapusis moksleivio ugdymas. Tad labai norėtųsi, kad į šią pamoką nebūtų žvelgiama tik kaip į laiką, skirtą kitų disciplinų namų darbams atlikti.

– Papasakokite apie „Gilės“ atliekamą muziką. Kaip pasirenkate dainas, kurias atliksite? Galbūt svarų žodį taria ir jaunieji kolektyvo nariai?

– Taip, kartais ir patys moksleiviai pasiūlo kūrinių, kuriuos atliksime. Esame organizavę keletą stovyklų, kuriose vaikai iš dainynų išsirinko norimas dainas, jas patys aranžavo. Dalį šių kūrinių galima išgirsti mūsų albumuose, juos atliekame ir per koncertus. Kalbant apie mūsų atliekamą tradicinį folklorą, esame įrašę žymaus tautosakininko Antano Juškos prieš 200 metų surinktų dainų albumą. Šios dainos mums labai tiko ir patiko, tad paruošėme net dvi programas, kurias iki šiol mielai atliekame. Nors naudojomės autentiškais A. Juškos surinktais dainynais, šis darbas reikalavo ir kūrybiškumo. Nėra nė vieno autentiško šių dainų garso įrašo, dainynuose užrašyti vien žodžiai ir melodija arba tik žodžiai. Tad dainų tekstams bandėme pritaikyti savo sukurtą melodiją, stengdamiesi išlaikyti tradicinį skambesį. Taip pat atliekame nemažai archajinių sutartinių, prie kurių labai gražiai dera šiuolaikinės aranžuotės. Vis dėlto pernelyg jų nekeičiame ir nemodernizuojame, tik įvelkame į šiuolaikinį rūbą.

Juk kas iš tikrųjų yra folkloras? Tai liaudies kūryba. Tad kodėl gi mes negalime kurti savitai ir pasiūlyti savų interpretacijų?

– „Gilės“ ansamblį sudaro moksleiviai. Ar daug jų baigę mokyklą toliau sieja savo gyvenimą su folkloru?

– „Gilė“ yra toks ansamblis, kuris tave įtraukia ir nebepaleidžia. Aš pats mokyklos laikais su šiuo klubu išėjau į žygį, vėliau prie laužo išmokau groti gitara, tada – kanklėmis. Baigęs mokyklą pradėjau dirbti su vaikais, galiausiai tapau „Gilės“ folkloro ansamblio vadovu ir nebegaliu ištrūkti iš liaudies muzikos (juokiasi). Nemaža dalis buvusių giliukų toliau vienaip ar kitaip dalyvauja mūsų veikloje, muzikuoja. Turime „Gilės“ „studentų“ ansamblį, į kurį padainuoti savo malonumui susirenka buvę nariai, kai kurie jų mokyklą baigę prieš 20 ar 30 metų. Yra ir buvusių „Gilės“ narių, kurie tapo muzikos mokytojais, muzikantais. Bent kartą per metus organizuojame buvusių narių susibūrimą, susirinkę dainuojame senas geras dainas. Moksleiviams baigus mokyklą, mūsų ryšys tikrai nenutrūksta, toliau bendraujame, susiburiame. „Studentų“ kolektyvo nariai dažniausiai dainuoja savo malonumui, bet kartais ir koncertuoja, dalyvauja įrašuose.

– Festivalis „Suklegos“ šiemet sugrįžta po kelerių metų pertraukos. Kuo jums atrodo svarbus šis renginys ir kuo reikalingas jo sugrįžimas?

– Šis festivalis man asmeniškai yra labai brangus. Jame kartu su „Gile“ koncertavau dar būdamas moksleivis. Tada buvo išties įdomu pamatyti kitų šalių šiuolaikinio folkloro atlikėjus, išgirsti kartu su Veronika Povilioniene liaudies muziką moderniai atliekančią grupę ŽAS. Tuo metu tokių muzikinių projektų Lietuvoje dar nelabai buvo, tad moderniai pateiktas folkloras labai sudomino. Vėliau festivalis nutrūko, tačiau norėjosi jį atgaivinti, tad dvylika metų kartu su komanda jį organizavome. Karantino metu festivalio veikla vėl nutrūko, o dabar jį perėmė naujos organizatorės. Džiugu, kad „Suklegos“ sugrįžta, nes tai Kauno miestui išties svarbus ir reikalingas renginys. Tokio žanro festivalių Lietuvoje nedaug, tad šiuolaikinio folkloro grupėms tai svarbi platforma pasirodyti, o jauniems kolektyvams festivalis gali netgi tapti tramplinu į didesnes scenas.

– Dalis liaudies muzikos atlikėjų apgailestauja, kad folkloras vis dar yra tarsi visuomenės paraštėse, jam neskiriama daug dėmesio. Kita vertus, ši muzika turi savo ištikimą klausytojų ratą, šalyje vyksta ne vienas folkloro festivalis, aktyviai veikia nemažai ilgamečių ansamblių. Kaip atrodo jums – galbūt folkloras yra toks populiarus, koks tik gali būti?

Gal traukia ir mūsų įvairiapusiškumas – kartu ne tik dainuojame, bet ir žygiuojame, keliaujame, su gitaromis grojame prie laužo, vykstame pasirodyti į įvairius festivalius.

– Kai kurie festivaliai išties sutraukia nemažai folkloro gerbėjų, pavyzdžiui, senąsias tradicijas puoselėjantis „Mėnuo Juodaragis“. Folkloras atrodo populiarus ir pažvelgus į didžiules minias Dainų šventėje. Žinoma, yra ir kuklesnę auditoriją suburiančių folkloro festivalių ir renginių. Kita vertus, liaudies muzika savo esybe ir nėra skirta masėms. Seniau žmonės dainuodavo patys sau, o ne žiūrovams. Nemažą dalį folkloro muzikos sudaro darbo dainos – žmonės sau palengvindavo kasdienybę, apdainuodami raunamus linus ar pjaunamus rugius. Tik vėliau ši muzika, išnykusi iš kasdienio gyvenimo, persikėlė į sceną. Atsigręždami į senąsias tradicijas, ir mes su giliukais stengiamės liaudies muziką atlikti ne tik per koncertus, bet ir ją pritaikyti gyvenime. Pavyzdžiui, visi kartu dainuojame susibūrę šventėje, žygio metu nukeliavę aplankyti pilkapių, per Vėlines dainuojame dainas mirusiesiems.

Folkloras yra labai tinkamas žanras susiburti kartu, jis skatina bendruomeniškumą, įsitraukimą. Tad mes, kaip ir dauguma kitų folkloro ansamblių, kartu minime lygiadienius, Kalėdas, Velykas, Vėlines, Užgavėnes, Rasas ir kitas svarbias kalendorines šventes. Jų metu visi susiburiame ir dainuojame tai progai tinkančias dainas. Mums ne visą laiką reikia klausytojų, kadangi, kaip minėjau, folkloras iš esmės nėra sceninis žanras. Kartais tokie pasibuvimai išauga į didesnius renginius, tada susirenka ir žiūrovų, kurie įtraukiami į vyksmą, bendrą dainą.

Kas? Tarptautinis tradicinio ir šiuolaikinio folkloro festivalis „Suklegos“. Grupių „Gilė“, „Žilvita“, „Braška lizdas“ koncertas.

Kur? Kauno kultūros centro Didžiojoje salėje.

Kada? Rugsėjo 26 d. 18 val.