Namai virto amfiteatru

Kaitrią birželio 8-ąją vyko smarkus sujudimas Partizanų g. 208-ojo namo kiemo vaikų žaidimo aikštelės teritorijoje – būrys jaunuolių atliko keistus akrobatinius veiksmus: lipo ant vaikų žaidimo aikštelės karstynių, pasistatė metalinę konstrukciją su kabančiu lynu. Žmonės šnibždėjosi, kad čia bus cirkas. Kiti nepatikliai dairėsi, kad nėra jokios cirko palapinės ar kažko panašaus. Trečias pasitikslino, ar duotas leidimas tokioms atrakcijoms. Duotas. Ir daugiau nei valandą trukusį šiuolaikinio cirko pasirodymą buvo galima stebėti kad ir iš nuosavo balkono.

Artistai ruošėsi. Vienas įsitaisė prie laipynės ir sustingo. Aplinkinių smalsumas didėjo. Maža mergytė, sužinojusi, kad čia bus pasirodymas, išskubėjo atsivesti brolio – būtų pakvietusi ir mamą, bet ji prižiūrėjo mažiausiąją sesutę. Netrukus vaikų susidarė koks tuzinas – tądien jie draugiškai užleido savo erdvę ir valdas pasirodymui.

Į kiemą įsuko garbaus amžiaus vyras. Paklaustas, ar ketina žiūrėti pasirodymą, atsakė, kad taip, – per televiziją girdėjęs, kad bus pasirodymas, atrodo, vaikams. Jis pažadėjo išsikrauti krepšius, o tada žiūrėti iš savo buto balkono. Ir iš tiesų, trijų aplinkinių namų balkonuose pildėsi žiūrovų ložės. Kiti išsinešė kėdes į lauką arba įsitaisė po laiptinės stogeliais.

Skirta konkrečiam kiemui

Pasirodymas taip ir vadinosi "Pasirodymas Partizanų g. 208 namo balkonams". Jis gimė kūrybinių dirbtuvių metu, kai šiuolaikinio cirko ir klounados atlikėjai iš skirtingų šalių: Lietuvos, Latvijos, Argentinos, Rusijos su pasirodymo režisieriumi Alexiu Akrovatakiu (Graikija) ir muzikos autoriumi Benu Smithu (Didžioji Britanija) sukūrė pasirodymą, skirtą būtent šiam kiemui. Vaikų žaidimų aikštelė padiktavo vaikystės temą, su kuria susijusios baimės, svajonės ir keisčiausi nutikimai – didelė laisvė stebėtojams interpretuoti siužetą.

Suskambus muzikai ir tekstui, artistai pradėjo pasirodymą, prie jų prisijungė ir lyno akrobatė, vėliau akrobatas. Elegantiška moteris patylomis samprotavo, kad artistams turėtų būti labai karšta, tad gal pasirodymą derėjo rengti vakare, kai būtų apšvietimas? Bet staiga atsirado ir vėsinančio vandens – artistai juo laistėsi, o vienas kibiras tarsi netyčia aplaistė šalia stovėjusį automobilį. Oi... Ar tik ne ką tik į kiemą sugrįžusios poros?

Minioje nuaudėjo juokas. Įdomu, kad bus toliau. Pasirodė žmogus ant senos boilerinės stogo – ir nesustojamai suko Cyro ratą. "Dieve, kad tik nuo karščio jam galva nesusisuktų!" – pasigirdo iš dešinės. "Žiūrėk, ir dar vienas lipa!" – balsas iš kairės. O finale artistai uždegė spalvotus dūmus, kurie veržėsi kaip tas šiuolaikinis cirkas į namų balkonus.

Pasibaigus pasirodymai, vyras sušuko iš balkono: "Paplokim žmonėms!" Ir visi pritariamai plojo. Tokia tai buvo festivalio, kuris vis dar supažindina su šiuolaikiniu cirku, įžanga. Kaip sakė festivalio organizatorius Gildas Aleksa, nors tai dar nepažinta kultūros sritis (Kaune šis festivalis organizuojamas jau penktą kartą) ir dar tenka aiškinti, kas yra tas šiuolaikinis cirkas, bet norisi tikėti, kad pagaliau netradicinį meną galima sėkmingai integruoti į miesto bendruomenes.

Beprotiškas parkūras

Belieka tik apgailestauti, kad menininkų ir akrobatų Wardo Mortiero ir Thomo Decaessteckerio duetas iš Belgijos parodė tik keturis parkūro "Sek mane" pasirodymus (birželio 15 ir 16 d.). Juo sužavėta liko ir ponia Veronika, ir nešioklėje prie tėčio krūtinės įsitaisęs kūdikis – viso pasirodymo metu buvęs ramus kaip belgas.

Belgų gatvės akrobatai, parkūrininkai sukūrė neeilinę teatrinę kelionę po urbanistinę aplinką, kurios pagrindinė sąlyga – sekti paskui atlikėjus, pasitelkiant vieną priemonę – paprastą sulankstomą kėdutę. Tiesą sakant, atlikėjų ir maždaug 40 dalyvių rankose ši kėdė virto ir lėktuvo sparnais, ir muzikos instrumentu, ir dar kuo nors. Jokio teksto, tik bendras minios šūksnis: "Tu pažiūrėk, ką jie daro!" – kai du patrakėliai laipiojo pastato sienomis, stogais. Šuolis nuo vieno pastato krašto ant kito privertė ne vieną užsimerkti ir atėmė šansą išmaniuoju telefonu įamžinti patrakėlišką akimirką.

Stogais atlikėjai pasiekė paradinius pastato laiptus ir, atlikę keletą įspūdingų salto, pakvietė į gatvę. Kažin ką pamanė prie pėsčiųjų perėjos sustojęs krovininio sunkvežimio vairuotojas, kai ties zebro linija stovėjęs artistas užlipo kitam ant pečių, – nelaukdamas nurūko pirmyn. O tada visa minia įsitaisė ant šaligatvio – sulaukę dėmesio iš pravažiuojančių arba stebinčių iš namo balkonų. Sėstis, keistis vietomis, eiti poromis, bėgti, juoktis ir ploti, keliauti iš vienos vietos į kitą – paprastos ir kartu labai žaismingos užduotys dalyviams. O kai Thomas ir Wardas, įsilipę į daugiabučio balkonus, pradėjo rengti šou, atrodo, šio pasirodymo dalyviai prisiminė seniai užgniaužtą kvailiojimo džiaugsmą.

Net nėra ką pasakoti, nes nepapasakojama.

Jausmą ir emocijas geriausiai įvardijo sutiktų dalyvių atsiliepimai. "Net nėra ką pasakoti, nes nepapasakojama. Nepapasakojama, kaip jautiesi linguodamas su ant užpakalio kabančia kėde, kaip jautiesi su nepažįstamuoju susikibęs rankomis ir bėgdamas Partizanų gatve. Nepapasakojamos žmonių, stebinčių, kaip cirko artistai iš Belgijos lipa į jų kaimynų balkonus, emocijos. Kaip ant boilerinės stogo skamba būgnai. Kaip jie padaro tokius dalykus, kokių nerodo per televizorių", – sakė specialiai į renginį atvykusi jonaviškė Jurga.

Kita parkūro dalyvė Aušra su nedingstančia šypsena veide pasakojo, kad ją labiausiai paveikė vienybės pojūtis: "Aš tampu kartu su miestu vieniu. Nėra jausmo, kad nesmagu, gėda, ką žmonės pasakys. Viskas tarnauja tau, viskas toks vienis, žmonės – kaip tavo žmonės, ne nuosavybė, bet tokia bendrystė. Ir tie namai, gatvės yra tavo dalis. Nėra jokios atskirties."

Užkalbintos ponios Jūratė ir Danguolė – viena iš Dainavos, kita – iš Kalniečių, teigė pirmą kartą buvusios šio festivalio renginyje: "Nesitikėjome, kad parkūras vyks miegamajame rajone, kad vaikščiosime. Skaitėme programą, bet susidarėme ne tokį įspūdį. Supratome, kad bus scena." Paklaustos, ar tokie renginiai turi prasmę, moterys buvo vieningos: "Tikrai reikia. Ne tik Kaune, bet Lietuvoje. Sakytume, Kaunui didelė šventė. Daug žmonių šį renginį mato per balkonus, girdi, kas vyksta. Buvo labai gerai parkūras. Vakare eisim į spektaklį "Shift".

Su kauniete Samanta kalbėjomės sekdamos paskui antrą parkūro grupę – moteris labai norėjo pamatyti, kaip tai atrodo iš šalies, nes dalyvavo pirmame. Pernai nuėjusi į pasirodymą "Cirkus I love You", užsikabino ir labai laukė šiemetinio festivalio programos. "Labai profesionalu. Belgai – charizmatiški, labai įtraukia. Mūsų gausiai skirtingo amžiaus kompanijai labai patiko."

Patiko, ką belgai išdarinėjo, ir poniai Veronikai, Dainavoje gyvenančiai nuo 1973 m., kuri tą šeštadienį nusprendė ateiti ir pažiūrėti, kas čia vyksta, – informaciją sužinojo iš pašto dėžutėje rastos brošiūrėlės. "Esu sužavėta žmonių gabumų. Jie kaip voverės šokinėja, laipioja, atrodo įspūdingai, – vardijo festivalio kaimynė ir pasitikslino: – O tie su jais dalyvavę – suvažiavę ar kauniečiai?" "Klausiate, ar reikia tokių renginių? Gal ir reikia", – užbaigė ponia.

Išties negalima per dieną, savaitę tapti cirko artistais – atlikti salto ar šokinėti stogais – bet galima tapti cirko žiūrovu ir juo mėgautis. Kitąmet "Cirkuliacija" drebins Vilijampolę. Laikas ruoštis.