Praėjusį pavasarį kultūros specialistė viena pirmųjų ėmė garsiai kalbėti apie pandemijos įtaką scenos menams ir ieškoti adekvačių sprendimų. 2020-ųjų pabaigoje LRT apdovanojimuose Metų asmenybe išrinkta profesionalė nestokoja gaivaus požiūrio į gyvenimą ir neslepia, kad festivaliai dažniausiai nesibaigia išsiskirsčius žiūrovams, – o tai motyvuoja augti ir tobulėti.

Ant Kauno paveikslų galerijos laiptų prie mėgstamos kavinės "Kultūra" prisėdusi G.Masteikaitė pasakoja apie vieną drąsiausių savo idėjų – didįjį "Kaunas 2022" programos renginį, tarptautinį scenos menų festivalį "ConTempo". Jis į Kauną ir Kauno rajoną rugpjūtį sugrįš trečiąkart.

– Kas padiktavo tokio renginio, kaip "ConTempo", poreikį?

– Kai su komanda ruošėme paraišką Kaunui tapti Europos kultūros sostine, mąstėme, kokių renginių mieste nėra ir kokią nišą reikėtų užimti su naujomis iniciatyvomis. Tuomet labai aiškiai pasimatė, kad Kaune ir Kauno rajone trūksta scenos meno įvairovės. Tokios, kuri yra tarpdisciplininė, kuri pristatoma netradicinėse erdvėse. Festivalio, kuris galėtų naudoti miestą kaip sceną, išeiti iš mums įprastų teatrinių aikštelių, black box’ų, žanrų. Suvokėme, kad būtent šiuolaikiniai scenos menai, į kuriuos telpa viskas, kas įsivaizduojama ar neįsivaizduojama, galėtų būti varomoji jėga Kauno miestui, paskatinimas susipažinti su europietiška kultūra. Ne tik žiūrovams, bet ir pačiam miestui. Idėja siekėme keisti Kauno miesto kultūrinį gyvenimą, organizacijų, kurios jau egzistuoja, pobūdį ir kartu skatinti jaunuosius menininkus išbandyti naujas formas. Kartu norime kviesti menininkus grįžti į miestą ar pasilikti jame ir kurti.

Nuoširdžiai tikiu, kad šis festivalis, globojamas Kauno miesto ir rajono bendruomenių, po 2022 m. toliau augs, vystysis, pamažu keisdamas miesto kultūrinį veidą, įtraukdamas vis platesnę auditoriją, ir taps stipria miesto identiteto dalimi. "ConTempo" turi visas galimybes netolimoje ateityje priartėti prie tokio lygio Europoje vykstančių festivalių kaip "Sibiu" tarptautinis teatro festivalis (Rumunija), "Deltebre Danse" festivalis (Ispanija) ar tarptautinis teatro festivalis "Boulevard" (Nyderlandai).

– Jau minėjote, kad "ConTempo" išeina už tradicinių salių ribų – ar tai dėl to, kad salių trūksta, ar tam, kad išplėstų auditorijas? Ar visgi abu variantai?

– Šis festivalis skirtas provokuoti auditoriją ir kelia klausimą – ar mieste užtenka vietos skirtingo mąstymo žmonėms? Ar mieste užtenka vietos jauniesiems menininkams? Ar mieste pakankamai palaikomos netradicinės formos? Kaune vystosi šiuolaikinio cirko bendruomenė – iš pačių menininkų iniciatyvos ir kelių žmonių, kurie nori šią sritį auginti. Mes turime nedidelę besiformuojančią šiuolaikinio šokio bendruomenę, kuri auga šalia jau ilgus metus egzistuojančio Kauno šokio teatro "Aura". Tikiu, kad miestas yra turtingesnis tuo, kuo daugiau yra alternatyvų, kuo daugiau visko žiūrovas gali palyginti. Reikia alternatyvaus teatro, šiuolaikiško teatro, ne to, kurį pratę esame matyti. Yra scenos menų ir tų pačių formatų, kurie tarpdisciplininiai, kartais tarpsritiniai.

Labai dažnai "ConTempo" pristato tokius projektus, kurių negali padėti nė į vieną lentyną – jie nei šokis, nei cirkas, nei teatras, bet kažkas kartu. Ir, man atrodo, tokie formatai parodo, kad gal miestui reikia naujų, nepriklausomų erdvių, kuriose tokie nauji formatai užgimtų. Dabar jauniesiems menininkams tiesiog nėra kur dėtis.

"ConTempo" kelia labai daug klausimų ir kartu sako: "Mes naudojame miestą kaip sceną dėl to, kad nelabai turime kur rodyti tuos darbus." Iš kitos pusės, man atrodo labai svarbus ir kitas aspektas. Festivalis turi užduotį išeiti iš miesto centro, išnešti kultūrą į periferiją, rodyti kokybiškus darbus netradicinėse vietose, Kauno rajone, kur nėra teatrų ir žmonės neturi jokios galimybės į juos nuvažiuoti arba tiesiog neturi įgūdžių tai daryti. Galbūt ta pirma pažintis vaikams gali įvykti jų kieme, parke ar pievoje šalia.

– Kokių didžiausių atradimų "ConTempo" padarė Kauno rajone? Kaip bendruomenės, nutolusios nuo elitinės kultūros, pasitiko šiuolaikinius scenos menus?

– Mane labai nustebino žmonių atvirumas. Žmonės yra labai smalsūs. Visada esu iš tų, kurie linkę besąlygiškai pasitikėti publika. Manau, kad jeigu tu ja pasitiki, tai jie pasitiki ir kūrėjais.

Labai dažnai "ConTempo" pristato tokius projektus, kurių negali padėti nė į vieną lentyną – jie nei šokis, nei cirkas, nei teatras, bet kažkas kartu.

Pirmaisiais metais festivalį atidarėme Šančiuose, pievoje prie Nemuno, su labai šiuolaikišku darbu – be proto šiuolaikišku. Man atrodo, mus priėmė geriau, nei kad būtume spektaklį rodę miesto centre, kur, kaip žinoma, renkasi publika jau kažko mačiusi.

Darbai, kurie pristatomi tiek Kauno rajone, tiek skirtinguose miesto mikrorajonuose, sulaukia didesnio susidomėjimo, atviresnės publikos. Menininkai turi unikalią galimybę atrasti žiūrovą, kuris yra alkanas, labai nustebęs, nori užduoti klausimą. Man labai smagu, kad skirtingų Kauno rajono miestelių bendruomenės kovoja dėl to, pas ką šiais metais atvažiuos "ConTempo" festivalis. Tai reiškia, kad mes užčiuopėme naujų dalykų poreikį, formatas pasiteisino.

– Ar nesudėtinga pateikti naują projektą jau, atrodo, susiformavusiam, nors, žinoma, visuomet augančiam ir mutuojančiam kultūros tinklui?

– Labai geras klausimas! Man atrodo, toks festivalis nebūtų prasidėjęs ar bent jau taip stipriai, jei ne "Kaunas 2022" suteikta galimybė. Mes turime rimtos komandos palaikymą – ir emocinį, ir finansinį. Todėl tai nebuvo pats sudėtingiausias startas, kokį teko patirti su kitais mano inicijuotais ar kuruotais kultūriniais projektais. Bet problemų, aišku, yra kiekviename žingsnyje.

Tarkime, atrodo, kad vietų yra labai daug, bet iš tikrųjų taip nėra. Kartais sunku motyvuoti vietinius partnerius, nebūtinai visos kultūros organizacijos labai trokšta bendradarbiauti arba įsivaizduoja tą bendradarbiavimą kitaip nei mes. Manau, sunkiausia, kalbant ne tik apie Kauną, bet ir Lietuvą, kad didžiajai daliai menininkų, kurie įpratę dirbti teatruose, labai sudėtinga išeiti iš komforto zonos ir ateiti į tokį festivalį, prisitaikyti prie jo žaidimo taisyklių.

Juk negali teatro spektaklio išnešti, perkelti į lauko erdvę. Jį reikia adaptuoti ir tas supratimas, kaip reikia prisijaukinti viešąją erdvę, yra labai skirtingas. Dėl to šiame festivalyje yra labai svarbi tarptautinė programa, kur menininkai puikiausiai valdo žaidimą su viešąja erdve. Jie žino, kaip prisitaikyti, kaip tai padaryti greitai ir, deja, kartais yra lengviau dirbti su užsieniečiais, negu su Lietuvos menininkais. Nenoriu mūsų menininkų nuvertinti, bet manau, kad mes neturime tradicijos kurti atviroms ir netradicinėms erdvėms. Bet "ConTempo" gali tai pakeisti.

– Kokia nuotaiką išsiveža užsieniečiai iš Kauno?

– Taip, festivalis tikrai yra viena iš priemonių pristatyti miestą pasauliui. Žmonės atvažiuoja dirbti, tenka susidurti su užkulisiniais dalykais, pamatyti žmones iš įvairiausių pusių, ir tai atveria visai kitas pažinimo galimybes. Atvykstantiems menininkams tai yra neatrastas miestas, jie nežino apie Kauną labai daug. Dažniausiai yra girdėję apie Vilnių, kaip apie sostinę, bet iš mūsų užsieniečiai išsiveža labai šiltus jausmus, juos nuoširdžiai stebina publikos gausa ir žiūrovo sugebėjimas nustebti.

Reikia suprasti, kad didžioji dalis mus lankančių menininkų įpratę prie festivalių, kurie vyksta labai daug metų ir turi savo publiką, kuri jau yra labai daug mačiusi, ir tokią publiką nustebinti yra gana sudėtinga. O čia žmonės to, ką mes rodome festivalio programoje, nematę arba matę labai labai nedaug, tad nuostaba ir nuoširdus palaikymas yra labai dideli dalykai.