Dar ankstyvą vasarą pradėtas kurti ir ne sykį viešoje miesto erdvėje trumpai pristatytas pasirodymas, kaip iš dalies baigtinis variantas, toje pačioje Rūtos salėje buvo parodytas rudenį. Tąsyk spektaklis, nors ir sulaukė audringos žiūrovų reakcijos, sudarė chaotiškumo ir neišbaigtumo įspūdį. Nuo to laiko sustiprėjo ir šokėjų kūnai, ir pati spektaklio koncepcija. Išliko pirmykštis šou efektas, tačiau šį sykį labiau priartėta prie to, ką būtų galima įvardyti meno kūriniu, ne tik linksminančiu akis, bet ir duodančiu peno sielai (tiesa, pastaruoju aspektu darbą dar būtų galima tobulinti).

Nuo rudens kiek labiau išsigrynino projekto tematika, kurią glaustai būtų galima įvardyti vienu žodžiu – kova. Pastaroji vyksta tarp šokėjų bei tarp jų ir trečiojo šio pasirodymo dalyvio – taip pat puikiai iš praktinės pusės pažįstančio šiuolaikinio šokio meną kompozitoriaus Andriaus Stakelės.

Nulis – atskaitos taškas

Arba gerai, arba nieko – taip tarsi nuteikia kalbėti pats pasirodymas. Jis veikia kaip vitaminai – žvelgdamas į šokėjų ištreniruotus, raumeningus, apnuogintus kūnus ir judesius, pajunti, kad būsi kažką praleidęs ir apleidęs. Prasideda vidinis dialogas su savimi: "Viskas. Nuo rytojaus jau tikrai pradėsiu sportuoti." Spektaklis spinduliuoja fizinę ir emocinę energiją, pozityvumą, žadina susidomėjimą šokiu apskritai. Būtų visai logiška, jei kuris nors jaunesnis žiūrovas po šio pasirodymo užsirašytų į kuriuos nors šokių užsiėmimus, net ir pas tuos pačius šokėjus.

Scenose regimas ištreniruoto kūno triumfas neatsiejamas nuo šokėjų vidinio aktyvumo, žvalumo ir, svarbiausia, laisvės pojūčio. Vaikinai scenoje daro tai, ką nori daryti, nesiekdami pataikauti kuriai nors tikslinei publikos grupei ar egzistuojančiam šokio kanonui. Ir tai daro profesionaliai. Jie laužo įprastas šokio spektaklio kūrimo ir jo suvokimo taisykles, siekdami sukurti kažką naujo, nematyto ir nepatirto.

Tai simbolizuoja ir pats spektaklio pavadinimas, bylojantis apie kažkieno pradžią nulinėje zonoje – esant sudėtingoms sąlygoms šokėjui Kauno mieste, kur iki šiol itin trūksta erdvių kurti ir pristatyti savuosius darbus, todėl paprastai šokėjai čia ilgai neužsibūna.

Patirties suvienyti

Grįžkime prie kovos koncepcijos. Kodėl scenoje kovojama? Atsakymas pateikiamas aiškiai: scenoje, it kovos ringe, išėję iš savo saugios zonos, susitinka dviem skirtingoms šokių kryptims atstovaujantys šokėjai – ką tik praėjusių metų Kauno miesto Menininkų menininko titulą pelnęs buvęs "Auros" šokėjas Marius Pinigis su savąja šiuolaikinio šokio patirtimi ir gatvės šokiui atstovaujantis Marius Paplauskas, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs šokti hauso stiliumi.

Šokėjus suvienija vaikystėje regėti tie patys vakarietiški filmai ir popmuzika, puikiai atpažįstami ir daugumos spektaklyje apsilankiusių žiūrovų.

Popkultūra kūrėjus veikia kaip inspiracijos šaltinis ir tampa tarytum vienodu ginklu jų tarpusavio kovoje. Kūnai, balsai, charakterio savybės ir kūrybinė patirtis lemia tai, kas juos vieną nuo kito išskiria ir tai, kas lemia menamą pergalę. Tad scenoje kartu vyksta kova tarp to, kas yra vienoda ir kas individualu; tarp to, kas yra linksmas šou ir kas yra sielą suvirpinanti kūryba.

Kad ir kaip kritiškai bei skeptiškai būtų vertinama populiarioji kultūra, praėjusio amžiaus pabaigoje ji turėjo ypatingą reikšmę – sėkmingiausi jos kūrėjai ją pakėlė į aukštesnį lygį, suteikė rafinuotumo, taip diktuodami laisvės (ar laisvalaikio) estetiką visame pasaulyje. Ypač svarbi ji buvo ideologiškai nuo Vakarų pasaulio izoliuotose SSRS šalyse ir veikė netgi priešingai nei įprasta – kaip padrąsinimas išsiskirti iš tuometės minios. Kaip estetinė ir idėjinė provokacija. Kovinę drąsą ir naujumo paiešką ji sužadina ir spektaklio kūrėjuose.

Dviejų kultūrų dialogas

Filosofas Leonidas Donskis viename savo straipsnių apie aukštąją ir populiariąją kultūras yra pastebėjęs: "Neretai tai, kuo žavimės kaip klasikinės Europos kultūros savastimi, buvo kuriama kaip paprasčiausia pramoga aristokratams. Taip buvo kuriamos ne tik operos, bet ir daugelis kamerinės muzikos bei grožinės literatūros kūrinių. Vienos epochos pramoginė kultūra kitai epochai gali tapti klasika. Kad ir kaip būtų, Lietuvoje aukštoji ir populiarioji kultūros yra radikaliai atskirtos. Kartais net atrodo, kad aukštąją kultūrą mūsų šalyje yra ištikusi pati tikriausia izoliacija ir atskirtis."

Šios mintys susisieja ir su praėjusio amžiaus popkultūra, kaip jau tam tikrą klasiką (nors ir su kiek ironišku žvilgsniu), reflektuojančiu "(G)round zero". Spektaklio vertė slypi ne kiek pačiame reginyje – šokyje ir muzikoje, kiek pačioje jo idėjoje, siekiant šioje kovoje surasti kažką nepatirto tiek jų pačių, tiek Kauno miesto kontekste. Šokėjai ir kompozitorius peržengia jiems puikiai žinomų šokio ir muzikos rėmus, kuriuose jie dirba ir kuria visą savo gyvenimą. Parodydami tai, ką jau yra išmokę ir perimdami vienas kito patirtį. Šokėjai nemažai dėmesio skiria ir naujų judesių paieškai, kai kurias scenas šokdami vienoda nauja stilistika.

Taip pat šis darbas sumažina ir tą didelę šalyje tarp populiariosios ir aukštosios kultūrų egzistuojančią atskirtį, kurią minėtame tekste yra pabrėžęs L.Donskis. Paradoksalu, tačiau kiek daugiau nei prieš dešimtmetį profesoriaus publikuoto straipsnio pavadinimas buvo klausimas – "Aukštoji ir populiarioji kultūra: praraja ar dialogas?" Spektaklio kūrėjai savuoju darbu tarytum atsako, kad teisingas atsakymas yra antrasis variantas.

Pralaimėjusiųjų nėra

Dar vienas aspektas, kuo šis pasirodymas pasirodė įdomus, – šokėjai siekia praplėsti šokio meno ribas ne vien ieškodami naujų judesių ir tematikos įkvėpimo šaltinių, bet ir ardydami įprastą teatro poveikio sampratą, pasirodymą priartindami prie performanso meno.

Dažnai klasikinio teatro spektaklyje (taip pat – ir šokio) kuriama fikcija, aktoriai vaidina personažus, siekia pakeisti žiūrovą, pasidalyti su juo vertinga etine ir estetine informacija. Tad šiuo atveju poveikis yra nukreiptas į ateitį.

Performanso mene svarbesnis yra esamasis laikas ir pats procesas, neatsiejamas nuo realaus vyksmo čia ir dabar. Čia nyksta riba tarp to, kas yra realu ir fiktyvu. Neretai atrodo, kad šokėjai scenoje ne vaidina kurį nors filmų herojų, o tiesiog būna savimi ir kaip šokėjai, ir kaip asmenybės. Supranti, kad, pavyzdžiui, šokio kalba scenoje yra išreiškiamas Terminatorius, bet vis vien matai Marius, o ne šį personažą.

Mesdami patys sau kūrybinį iššūkį kūrėjai siekia keisti ne tik žiūrovą, bet ir patys save. Nors publikai daromas taip pat stiprus poveikis (įkvepia norą kartu keistis), jis nėra išreikštas tiesioginiu dalyvavimu – tai labiau natūrali reakcija. Publika tampa veikiau šios transformacijos liudytoja, o ne užkoduotų reikšmių, kurios sprogsta kitą ar dar kitą dieną po paties įvykio – spektaklio, interpretatorė.

"(G)round zero" (tri)kova baigiasi lygiosiomis, kūrėjai nevirsta nei blogais, nei gerais herojais, kaip yra įprasta filmuose, visi trys vienodai stipriai yra kūrybingi ir pasiruošę naujiems kūrybiniams iššūkiams. Vertinti tokį kūrinį, kurio tikslas yra bėgimas nuo estetinių teatro taisyklių, nauji dialogai ir procesas, kiek keblu. Juolab kad tas pats darbas, parodytas po kelių mėnesių, gali įgyti dar naujų atspalvių. Akivaizdu viena – šis šokio eksperimentas sudomina, įtraukia, taip plėsdamas šokio mėgėjų auditoriją ir griaudamas sienas, izoliuojančias šokio meną kaip atskirą pasaulį ir prieinamą dažnai tik tam tikrai publikai.

Įdomu, kaip šios eksperimentinės grumtynės (visas spektaklis) atrodytų ne teatro erdvėje, o šiltuoju metų laiku kokioje nors netikėtoje miesto erdvėje. Galbūt vieną dieną juos ten ir sutiksime, juk jie įrodė, kad šokėjai gali kurti ir Kaune.