Laikas neturi atskaitos taškų. Bet mes, lyg nenorėdami paklusti nuolatinei tėkmei, bandome stabdyti jį metų sandūromis, biografinėmis žymėmis. Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) solistas baritonas Gediminas Maciulevičius laiką matuoja spektakliais. Jie, kruopščiai fiksuojami, priartėjo prie ypatingos, lyg skaitiklio langelyje šiandien išsirikiuosiančios skaičių sekos – 3000. Tiek spektaklių suvaidinta daugiau kaip per tris dešimtmečius, kas kartą persikūnijant vis į kitą personažą – operose, operetėse, miuzikluose.

Operą prilygindamas gydymo įstaigai, kuri tiesiog privaloma operetės ar miuziklo žanruose užsibuvusiems balsams lyg profilaktikos seansai, solistas džiaugiasi nemažai jose dainavęs: Žermonas ("Traviata"), Petručijus ("Užsispyrėlės sutramdymas"), Silvijas ("Pajacai"), Guljelmas ("Visos jos tokios"), Rigoletas ("Rigoletas"), Picaro ("Fidelijas"), Valentinas ("Margarita"), Rušė ("Andrė Šenjė"), Dankairas ("Karmen"), Daktaras Bartolas ("Sevilijos kirpėjas"), Džanis Skikis ("Džanis Skikis") ir kitos.

Tačiau operetė ir miuziklas – tikroji jo stichija. "Savo specifika jie netgi sunkesni už operą, kuri gerokai statiškesnė. Operetėje ir miuzikle reikia nemažai judėti, šokti, kalbėti, vaidinti – šie lengvieji žanrai visai nelengvi", – dalijasi pastebėjimais solistas.

– Pažvelgus į sukurtų vaidmenų sąrašą – vyrauja būtent šių nelengvų žanrų personažai. Ir ne vien dėl to, kad muzikinio teatro specifika lemia dažnesnį jų pasirinkimą. Juk po studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) 1982 m. buvo galima pasukti ir į operos teatrą. Tačiau buvo pasirinktas KVMT. Kodėl?

– Nors išankstinės traukos operetei nebuvo, tačiau taip jau sutapo, kad studijų laikais mūsų kursas buvo labiau susijęs su muzikiniu teatru – operos studijoje režisierius buvo iš muzikinio teatro, todėl ruošdavome nemažai ištraukų iš operečių ir miuziklų, kur tekdavo daug vaidinti – man tai patiko. O dar sulaukdavau pagyrimų už ryškius aktorinius davinius, nebuvo problemų ir su scenos kalba, kurios nėra operoje, tačiau gausu operetėse. Vienu metu net buvo kilusi mintis pasukti į dramą, bet noras dainuoti buvo stipresnis. Baigiant studijas jau buvau tvirtai apsisprendęs pasukti į Kauno muzikinį teatrą, nors diplominiam darbui kūriau Žermoną "Traviatoje".

– Įprasta, kad meno pasaulio atstovams svetimas racionalumas, jie nutolę nuo skaičių, retai matuojantys laiką, romantiškai pasiklydę erdvėje. O jūsų statistiniai duomenys tikslūs kaip buhalterijoje – užfiksuotas kiekvienas spektaklis, suskaičiuoti vaidmenys...

– Ir ne tik skaičiuoju bei fiksuoju. Aš po kiekvieno spektaklio kompiuteryje aprašau, kas vaidino tame spektaklyje, kaip vaidino, užsirašau pastabas, kaip aš vertinu tos dienos spektaklį, kaip grojo orkestras, kiek padarė klaidų. Dėl ko aš tai darau? Kai atėjome dirbti į teatrą, mus priėmė tas senasis kolektyvas, kuriame buvo šio teatro grandai – Kazimieras Mikalauskas ir kiti. Patekau į tą legendinę trupę ir labai didžiuojuosi, kad spėjau juos pažinti. Jie mane ir paskatino žymėtis spektaklius, kuriuose dalyvavau. Iš pradžių net negalvojau apie jokią statistiką. Bet praėjo pirmasis sezonas, ir aš paprašiau trupės vadovo tų metų archyvo, persirašydamas praleistą pradžią pradėjau žymėtis, kiek ir ko buvau vaidinęs per tuos metus. Nuo tada iki šios dienos aš kaupiu tą statistiką. Labai džiaugiuosi, kad tuo užkrėčiau kitus jaunus dainininkus, ir dabar dauguma solistų taip pat užsirašo.

– Būtų labai įdomu, jei šie pastebėjimai, nuomonės ir vertinimai kada nors išvystų šviesą knygos pavidalu. O kol kas analizuojame statistiką: 3000 spektaklių ir 74 vaidmenys per 32 metus. G.Maciulevičiaus skaičiavimu, vidutiniškai būnant po tris valandas spektaklyje, susikaupia 9000 valandų, kurias padalijus iš paros valandų, gauname 375 dienas – ištisus metus su kaupu, praleistus spektakliuose. Tai daug, ar mažai? Šiuos spektaklius padalijus sezonams, kiekvienam jų teks beveik po 100 spektaklių.

– Statistika bejausmė. O juk, užsidarius teatro durims po spektaklio, vaidmeniu taip lengvai neatsikratoma. Vieni jų persekioja trumpiau, kiti – ilgiau... Vieni vaidmenys artimi, tarsi vaidintum save, kiti – priešingai, visai svetimi.

Atsiriboti nuo tik ką kurto vaidmens niekada nepavyksta. Kuriant bet kokį vaidmenį eidamas į sceną atiduodi labai daug savo emocijų. Ir grįžęs namo vis vien negali užmigti. Po Rigoleto nemiegodavau pusę nakties. Su kai kuriais vaidmenimis ypač susigyvenau – labai artimas man buvo Žermonas "Traviatoje". Šis tėvo vaidmuo man, turinčiam tris vaikus, buvo prie širdies. Nors dabar aš visai kitaip traktuočiau ir Žermoną, ir Rigoletą. Anksčiau buvo jaunesnis ir skambesnis balsas, bet dar ne toks brandus mąstymas, dabar – atvirkščiai.

Kita vertus, man patiko ir Henris Higinsas iš miuziklo "Mano puikioji ledi". Man, jau 40 metų vedusiam, turinčiam tris vaikus ir penkis anūkus, šio užkietėjusio senbernio personažas buvo sunkiai suprantamas ir dėl to labai traukė. Rūpėjo pajusti, kaip aš atrodyčiau būdamas senberniu, kuriuo niekada nebuvau ir nebūsiu. Tokie vaidmenys mane skatindavo ieškoti ir tuos artistinius iššūkius įveikti. Gal dėl to man Higinso vaidmuo tuo ir brangus, kad buvo išieškotas. Kai jį padainavau paskutiniame spektaklyje, man buvo labai skaudu ir labai jo gaila. Būtent Higinsas kelia didžiausią nostalgiją. Tai puikus spektaklis – miuziklo klasika.

– Šis vaidmuo buvo pastebėtas ir kritikos. 1999 m. už sukurtą profesoriaus Higinso vaidmenį buvote įvertintas Lietuvos teatro meno prizu "Kristoforas" ir Kauno teatralų prizu "Fortūna". Neliko šešėlyje ir kiti vaidmenys – 2005 m. ir 2009 m. pelnyti "Fortūnos" prizo diplomai už Her Šulco vaidmenį miuzikle "Kabaretas" ir Barono Cėtos vaidmenį operetėje "Linksmoji našlė". O pernai "Fortūnos" diplomas įteiktas už Džanio Skikio vaidmenį operoje "Džanis Skikis". Kūrybinę biografiją puošia daug įsiminusių vaidmenų.

– Galiu pasakyti, kad mano charakteris dažnai yra priešingas mano vaidmenims. Ypač sunku buvo dainuoti ir vaidinti pagrindinius savo vaidmenis – Edviną, Grafą Liuksemburgą. Kaskart bandydamas perlipti per save panorau charakterinių vaidmenų. Aš netgi režisierių prašydavau duoti man kitokį vaidmenį, kad aš kitaip pasijusčiau. Ir kai man režisierius Gintas Žilys pradėjo duoti visiškai kitokius vaidmenis, jie man patiko, ir aš pasukau nauja kryptimi. Aš savo charakteriu esu labai ramus žmogus. O šie nauji vaidmenys – labai spalvingi, dinamiški, su humoro atspalviu, padykę, ir man jų norėjosi. Esu laimingas, kad man teko juos vaidinti. Sakoma, kad labai sunku pereiti nuo herojinių vaidmenų į tuos, kokius ima duoti bėgant metams. O man tai yra paprasta, nes aš juos norėjau vaidinti, ir dabar aš juos su malonumu vaidinu – šmaikščius senukus, įsimylėjusius jaunas moteris. Man juos kurti įdomu.

– Daugiau kaip trys dešimtmečiai scenoje. Per tą laiką pasikeitė ir partneriai, ir žiūrovai. Kaip pasikeitė teatro veidas operetė?

– Ji tapo šiuolaikiškesnė, tikroviškesnė, nebe tokia saldi. Operetė pasikeitė ir režisūrine, ir vaidybine prasme. Aišku, daug kas priklauso nuo režisieriaus matymo. Tačiau artistui dabar yra paprasčiau, nes operetė priartėjusi prie dabartinių laikų, gyvenimo būdo. Ankstesnis praėjusio amžiaus pradžios atspindys kažin ar dabar būtų įdomus. Ir režisieriai ją truputį pastūmėjo mūsų laikų link. Kartais net ne truputį. Pažiūrėjus per "Mezzo" kanalą ar kitas programas užsienyje statomus spektaklius, visai nutolstama, nes kad ir Silvą galima perkelti bet kur, net ir į kosmosą. Tai eksperimentai. Bet man tai nepriimtina. Klasikinė operetė turi būti klasikinė. Galima ją pastatyti šiuolaikiškai, bet ji turi išlikti savimi. KVMT eksperimentuoti nelinkęs. Tai – repertuarinis teatras. Eksperimentiniame teatre gali statyti naujovišką spektaklį ir stebėti, ar eksperimentas pasiteisino. Jei ne – po kelių pasirodymų spektaklio nelieka. Čia tuo rizikuoti negalima. Aišku, nesėkmių pasitaiko ir čia. Per mano karjerą buvo spektaklių, kurie parodyti 10, 11 ar 14 kartų. Ir viskas – teko jų atsisakyti lyg nepavykusių eksperimentų.

Labai daug kas priklauso nuo režisierius. Jei jis mato tą operetę kitaip – aišku, tai yra įdomu. Artistas vaidindamas dar ją papildo. Aš labai dėkingas šviesaus atminimo G.Žiliui, kuris leisdavo man improvizuoti. Tačiau yra režisierių, kurie sako: ne, tu darysi taip, kaip aš noriu. Tada jau sunku, esi įspraustas į rėmus, ir nors tau tai nelabai prie širdies, darai, kaip liepia. Ir žiūrovas jaučia, kad artistas neprisijaukina vaidmens. Tačiau kai režisierius leidžia improvizuoti, tada spektaklis būna gyvybingas, malonu ir artistams, ir žiūrovams.

– Ar noras išsiveržti iš rėmų ir patį paskatino išbandyti režisūrą?

– O, aš šito jau seniai norėjau. Ir vėl noriu. Norėčiau pastatyti spektaklius, kuriuos labai gerai žinau. Tačiau teatras arba leidžia, arba ne.

– Ar bandymas režisuoti turėjo įtakos tolesniems vaidmenims? Galbūt dabar labiau suprantami ir režisieriaus vargai?

– Paragavęs režisieriaus duonos, gali geriau suprasti kito režisieriaus sprendimus ir jo norus. Atsidūręs režisieriaus kailyje supranti, kad artistas yra kaip molis, iš kurio reikia nulipdyti vienokį ar kitokį personažą, o tai nėra lengva. Režisieriaus profesija ne iš lengvųjų – jis kiekvieną kartą turi ateiti pasiruošęs, kas kartą susiduria su daugybe žmonių, kuriuos reikia suvaldyti. Jei nesuvaldysi – jie užlips tau ant galvos ir darys ką nori. Aš leisčiau kiekvienam artistui pabandyti režisieriaus duonos, kad jis suprastų, kas tai yra. Aktoriai kartais nemato savęs iš šalies. Nors aš pats labai nemėgstu žiūrėti į save nufilmuotuose spektakliuose. Ypač senesniuose. Negaliu žiūrėti, man vis atrodo, kad aš viską darau ne taip. Labai greitai pamatau savo klaidas. Matyt, esu pernelyg savikritiškas.

– Aktoriai scenoje atiduoda kūrybinę energiją, kuri grįžta atgal. Šie energijos mainai leidžia pajusti ir žiūrovą. Kaip per tuos dešimtmečius pakito žiūrovų poreikiai? Kokie jie buvo karjeros pradžioje ir kokie dabar?

– Kai mes buvome Sovietų Sąjungoje, žiūrovas taip pat buvo uždarytas, nieko nematė, nieko negirdėjo. Dabar žiūrovas važinėja po pasaulį ir jau gali lyginti įvairių šalių, taip pat ir mūsų, teatrų pastatymus. Dabar publika kitokia, labiau išprususi, žinanti muziką, melodijas, galinti lyginti netgi interpretacijas.

– Ko dar nesuvaidinote, bet norėtumėte? Juk vos ne kiekvienas dramos aktorius trokšta vaidinti Hamletą.

– O aš norėčiau suvaidinti karalių Lyrą... Tačiau tokios operos, ir tuo labiau operetės, nėra. Bet tokio dramos scenos vaidmens specifika man būtų artima. Žvelgiant į muzikinius, beveik viską esu vaidinęs. Kas nedainuota, padainuoti jau ne viską pavyks – nebeleis metai.

– O kaip buvo pradžioje – kuriuos vaidmenis sukurti norėjote labiausiai, kurių laukėte?

– Aš labai norėjau suvaidinti Don Žuaną. Man tuo laiku šio vaidmens nedavė, paskui nebetiko amžius, ir man jo suvaidinti nebeteko. Šio vaidmens tikrai labai norėjau. Tuo metu, kai jis buvo statomas, jaučiau, kad ir balsas tam buvo palankus. Tai lovelaso charakterinis vaidmuo. Gyvenime aš toks nesu, tačiau kuo aš nesu gyvenime, tą ir norėčiau įgyvendinti scenoje. Tai lyg kokia kompensacija. Tačiau negaliu skųstis likimu. Man pasisekė – aš šiame teatre gavau viską, ko norėjau.

– Kaip jūs vertinate jaunimą, kuris dabar ateina ir įsilieja į teatrą, rasdamas jus ir jūsų kolegas – dabartinį teatro branduolį, kaip prieš tris dešimtmečius radote senąją trupę. Ar manote, kad dabartinis jaunimas jaučiasi panašiai? Ar jie jums atrodo kitokie?

– Jie kitokie. Jie pragmatiškesni. Kai mes atėjome į teatrą, pasinėrėme į jį ir nieko daugiau nematėme. Teatras buvo viskas. Aišku, turėjome ir namus. Bet teatras mums buvo antrieji namai. Mes pasilikdavome po spektaklių,susėsdavome, kalbėdavome, vertindavome. Tai buvo gerąja žodžio prasme bohema. Dabar to nėra. Baigėsi spektaklis, uždanga nusileido, visi nusivalė grimą ir išėjo užtrenkdami duris. Nebėra po spektaklių aptarimų. Nebėra namų dvasios. Galbūt tai nulemia laikotarpis, tempas, papildoma veikla, kuri įpareigoja skubėti namo pailsėti ir atgauti jėgas kitiems darbams. Nepasakyčiau, kad jaunimas mažiau myli teatrą, dainavimą, vaidmenis. Tai tiesiog kito laiko žmonės. O mums to bendro buvimo labai trūksta. Kai mes atėjome į teatrą, jautėme vyresniųjų globą, kiekvienas turėjome po globėją, kurie mumis nuoširdžiai ir noriai rūpinosi. Dabar mes jaunimą taip pat stengiamės globoti, tačiau ši karta savarankiškesnė ir ne visada tą globą priima. Dabartinis jaunimas talentingas, su labai gerais, stipriais balsais. Mes džiaugiamės jais.

– Visai neseniai ir Johanno Strausso operetė "Šikšnosparnis", beje, sudėtingumu prilygstanti komiškai operai, atjaunėjo, įsiliejus teatro jaunimui. Ir jubiliejiniam spektakliui taip pat pasirinktas "Šikšnosparnis".

– "Šikšnosparnis" pasirinktas neatsitiktinai. Mano 1000-asis spektaklis sutapo su šiuo spektakliu. 2000-asis taip pat buvo "Šikšnospasnis". Tad šį kartą, 3000-ajam beliko vėl priderinti "Šikšnosparnį".

Anksčiau tūkstančiui spektaklių prireikdavo dešimties metų. Nors metams bėgant spektakliai retėja, tačiau belieka tikėtis ir linkėti visų pamėgtam solistui sulaukti ir 4000-ojo "Šikšnosparnio" su neprilygstamu Aizenšteinu, palydimu viso būrio kitų, ne mažiau spalvingų, personažų.